Apie
Švėkšnos bažnyčios inventorius valdas ir nuostatas
(pagal
1676 m. sausio 18 d. Švėkšnos bažnyčios generalinės vizitacijos aktą)
1676 m. sausio 18 d. Švėkšną vizituoja
Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas (1627-1695), (lenk. Kazimierz Pac, herb Gozdawa). Vizitacijos akte [1]
smulkiai apibūdina bažnyčios būklę, turimą inventorių ir kt. Kadangi šis
vizitacijos aktas anksčiau šaltiniuose niekur nėra plačiau aptartas, tai
išsamiau apžvelgsime jį čia [2].
Pats vizitacijos aktas rašytas tiek
lotynų, tiek senąja lenkų kalba. Dažnai net viename sakinyje yra lotyniškų bei
lenkiškų žodžių, pasitaiko ir skolinių iš kitų kalbos, ypač kabant apie
atvežtines medžiagas.
Bažnyčia konsekruota Švento Jokūbo titulu
1652 m. spalio 6 d. vyskupo Petro Parčevskio. Bažnyčia medinė, stovi tinkamoje
vietoje, kapinės aptvertos dideliais akmenimis link slėnio, iš dalies
apardytais. Bažnyčia funduota 1509 m. ir aprūpinta Didžiai gerbiamo kilnaus
pono Kęzgailos. Užlaikoma gerai. Bažnyčios stogas dengtas medžiu, o sienos
kartimis apvestos. Šventyklos viršūnė dviejų skyrių, dengta skardos lapais ir
žaliai dažyta, asla bažnyčios viduje grindiniu apsaugota. Kryžius suspausto geležies
paauksuotas ir apvalus (?); vidury bažnyčios prie rąsto prikaltas
nukryžiuotasis. 1661 m. rugsėjo 12 d. šiai bažnyčiai pasiūlyta vadovauti švenčiausiajam
didžiai gerbiamam ponui Vladislovui Giedraičiui, sargui, prelatui ir oficiolui
Žemaitijos.
Akte aprašyti
trys altoriai esantys bažnyčioje: didysis altorius, mažasis altorius ir
antrasis altorius.
Didysis
altorius - nešiojamas, orientuotas į rytus, konsekruotas šviesiausiojo
Stanislovo Kiškos 1619 m. gruodžio 5 d. Jo sienelės jau keistos dėl priešų
antpuolių. Dėžutė altoriuje – dailiai paauksuota su Nukryžiuotojo Kristaus
atvaizdu; joje laikoma nedidelė paauksuota taurė ostijai. Ant altoriaus -
didelis atvaizdas Nukryžiuotojo Kristaus. Šonuose išraižyti šv. Jono, šv. Jokūbo,
šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūros, kurios kartu su pavaizduotomis
kolonomis yra paauksuotos. Altoriaus paviršiuje išraižyta Šventoji dvasia. Pats
altorius uždengtas trejomis servetėlėmis. Kampe Epistolijos (Epistolae) tikėtina yra Šv. Jurgiaus
paveikslas. Kampe Evangelijos (Evangelii)
Rožančiaus Marijos paveikslas, kuris naudojamas procesijose.
Mažasis
altorius pastatytas ir paauksuotas klebono Vladislovo Giedraičio
lėšomis su užrašu „Mes nuolatos, Palaimintoji Moterie, tave sveikiname“ (Nos quoque a Beatissima Faemino tibi
gratulamur). Mažasis altorius stovi bažnyčios dešinėje pusėje; medinis,
paauksuotomis kolonomis. Jame nutapyta šv. Ona žemiškąja trejybe (S. Annae Mettertiae), aukščiau šv.
Steponas Levitas. Tai nešiojamas altorius, pašventintas švento tėvo Sapiegos
1662 m. liepos 13 d.
Antrasis
altorius stovi bažnyčios kairėje pusėje; yra nešiojamas, medinis ir
paauksuotas, konsekruotas Žemaitijos vyskupo Giedraičio. Atvaizduotas didingas
Šv. Mergelės Marijos paveikslas; viršutinėje dalyje Šv. Marija Magdalietė, o virš
jos išraižytas šv. Sebastijonas. Šis altorius pastatytas iš lėšų skirtų didžiai
gerbiamo Sebastijono Dziervianskio (Derwinski).
Altoriaus šone iš alebastro iškaltos Dievo tėvo ir Sūnaus per kančios kryžių
figūros. Altoriaus kryžminė užtvara septintą kartą atnaujinta dabartinio
parapijos klebono.
Krikštykla
įrengta mažame pastate, dabartinio klebono; dubuo su krikšto vandeniu švarus,
yra keletas metalinių šaukštų semti vandenį krikštijant kūdikius. Šventi
aliejai laikomi naujoje spintoje pritvirtintoje prie sienos su geru
užraktu, kuri taip pat įrengta dabartinio klebono lėšomis. Klausykla – viena.
Epistolijos pusėje tolimiausiame didžiojo altoriaus kampe yra privilegijuotų
didžiųjų asmenų sėdimos vietos. Sakykla taip pat nauja, iš dabartinio klebono
lėšų.
Varpas kapinėse
rastas geram stovyje iš esamų trijų. Kaulinė taip pat yra.
Toliau
vizitacijos akte išvardijamas bažnyčios sidabras bei liturginiai rūbai.
Iš sidabro
paminėtos dvi sidabro taurės (Kielich).
Viena jų su auksine patena, kita su paauksuota iš vienos pusės patena, įgyta V.
Giedraičio vietoj sidabro taurės su patena, kuria bažnyčioje buvo nužudytas
pranciškonas kunigas Bamševičius. Dar įvardijama: patena balto sidabro bursai,
skirta ligoniams; didžioji puošni taurė (Rostruchanik)
iš sidabro, paauksuota, nuvalyta; ampulės (Ampulki)
dvi sidabrinės, viena jų be dangtelio; gana didelis sidabrinis kryžius,
senovinio darbo, ant kurio išraižyta Kančios paslaptis ir atvaizduoti apaštalai
(?), vienoje pusėje – Dievo avinėlis, o kitoje šv. palaikai: šv. Adalberto ir
šv. Vincento ir daugelio kitų, kuriuos reikia atkurti.
Nurodoma
inventoriuje buvus: sena ir sulūžusi bronzinė monstrancija; penkios bronzinės
žvakidės, šešta – sulūžusi; senas ir sulūžęs bronzinis smilkintuvas; varinis dubuo
švęstam vandeniui; žalvarinis dubuo šaltiniui bei indas skardinis be šono, taip
pat šaltiniui; trys altoriaus varpeliai, ketvirtas prie zakristijos; dvi
skardinės ampulės, viena su dangteliu, kita be; indas švęstam vandeniui (kropilniczka) prie zakristijos durų.
Iš liturginių
rūbų įvardijami: 8 arnotai (ornat),
3 bursos (bursa), 4 humerolai (humeral), palos (palle), 23 purifikatoriai (purificatoria),
albos (alba), 2 kapos (kapa), kamžos (komže). Kai kurie rūbai nurodyti kaip seni ar netinkami naudoti. Dar
būta: 7 antependijos (antependium) ir
4 gabalai (szmatow) altoriui
uždengti, kilimas žemaičių darbo prie altoriaus, 5 staltiesės (obrusy) ir 5
diržai (pasow), 4 plačios medžiagos
juostos (diržai - towalnia), 5
altoriaus staltiesės (szerzynki), 9
veliumai (Velum), 11 rakšluoščių (ręczniki), 15 vėliavų (chorągiew) ir 24 audiniai dažyti su
nutapytais ženklais. Rūbai ir kiti bažnyčios reikmenys siūti iš adamasko,
aksomo, atlaso, barakano, kitaikos audinių, lino, švabiškos drobės, paprastos
drobės, medvilnės ir vilnos. Siuvinėta spalvotais šilko siūlais.
Išvardijama
nemažai paveikslų. Epistolėje jų būta 12: Palaimintosios Mergelės
Marijos su Kristumi ir Juozapu piligrimais; Gailestingasis Kristus sėdintis;
Šventas Jokūbas piligrimas; Šventas Pranciškus Ksaveras; Šventas Kazimieras;
Šv. Sebastijonas prikaltas prie medžio, kankinys; Kristaus kankinimas; Jėzaus
Vardu, Kančios ženklo nešėjas; Šventas Jokūbas skelbėjas; Nukryžiuotasis Jėzus
Kristus; Šventoji Ona; Šventasis Kazimieras. Evangelijos pusėje būta 14 paveikslų:
Priėmimas Maloningosios Mergelės Marijos; Išganytojas meldžiasi sode; Jėzaus
vardu nuplakti nešėjai; Šventas Jonas; Nukryžiuotas išganytojas nri Jėzus Kristus;
Ėmimas Mergelės Marijos; Šv. Kazimieras meldžiasi Šv. Mergelei Marijai;
Išganytojas Kristus kryžių neša; Tėvas visagalis ir Šv. Mergelė Marija su
Kristumi kryžių laiko; paveikslas tapytas iš abiejų pusių: vienoje pusėje –
Kristus sėdi, padėjėjai angelai pagimdyti(?), kitoje – Nukryžiuotasis
Išganytojas ir besimeldžianti šventoji Klara; Šventas Jonas sėdintis; Šv.
Mergelė Marija septyniuose skausmuose; Apreiškimas Šv. Mergelei Marijai;
Laidojamas Kristus.
Bažnyčioje būta šešių mišioms skirtos
laikyti knygos: Mišiolas mažesnis - paprasto spausdinimo; Mišiolas
didesnis – senoviško laužyto spausdinimo; Agenda (pamaldų ir apeigų liturginis tvarkos sąvadas) didelė ir sena;
Agenda – maža; Antifonas (Antiphonarium
- liturginis choralas) su gerai
ištaisytu gradualu ir psalterija; Vargonų pozityvas (Organum positivum) – chorui tinkamas.
Sprendžiant pagal turėtą inventorių
Švėkšnos bažnyčia nebuvo turtinga. Nemaža dalis indų ir drabužių buvo seni ir
susidėvėję, nebetinkami naudoti. Bet iš kitos pusės, bažnyčia turėjo visus
reikalingus reikmenis darbui.
Vizitacijos akte taip pat išvardijamos parapijiečių
registruotos dovanos bažnyčiai:
Keturi veliumai: du siuvinėti raudonai
su auksu; trečias - juodas, senovinis, ant medvilnės siuvinėtas auksu;
ketvirtas - baltas, aplink apsiūtas aukso siūlais, senas.
Altoriaus staltiesė plonos drobės,
siuvinėta šilku raudonomis ir baltomis gėlėmis, sena.
Juostos (towalnia) plonos drobės,
aplink siuvinėta skirtingu šilku aukso gėlėmis, galuose plačiau, sena.
Staltiesė didžiajam altoriui (szerzynka) , siuvinėta šilku, su
plokštele ant medvilnės, skylėta.
Taurė sidabro su auksine patena.
Mergina Ona Mizgiraitė 1663 m. dovanojo
juostą (towalnia) Šventosios Mergelės
altoriui, baltai siuvinėta galuose.
Skara (chusta) duota Kotrynos Pupšaitės (Katharzyn Pupszownej) uždengti sakyklą, siuvinėta paprastai šilku.
Staltiesė plono audinio namų darbo su
nėriniais, dovanota Šventajai Mergelei nuo Valentino Kiaulakio 1663 m. gruodžio
29 d.
1664 m. kvailiai vidury bažnyčios pakabino
kunigą Vladislovą Aleksandravičių (Alexandrowicz
WL.).
Tuo pat laiku Šv. Onos altorių iš
vyriškos pusės jo malomybė (jmść) padarė
pats savo rankomis.
1665 m. sausio 1 d. Marina Navicka (Maryny Nowickiej) dovanojo staltiesę
prastos drobės.
1666 m. vaitas Daukšis (Daukszys) padarė vėliavą iš puikios
žalios medžiagos.
1667 m. Ona Ragelska (Anna Rogielska) davė altoriaus staltiesę
su šilu siuvinėtais ženklais. Taip pat davė seną kitaikos oranžinio audinio
gabalą pusantro uolekčio.
Taip pat po mirtie pagal testamentą
duotas perlų vėrinys Šv. Mergelės altoriui.
Tais pačiais metais ponas Bernackis (Bernacki) davė vandens perlų vėrinį Šv.
Mergelės altoriui.
Moteris Klara Korzenevska (panni Klara Korzeniewska) antependiją raudonai
bordo.
Valentinas Jurionas (Walentin Jurian) porai vėliavų padarė furštatus
(fursztatu koralowego; virves(?)).
1668 m. ponas Adomavičius (Adamowicz) davė du vienetus pusiau
atlaso, seną, margą ir seną žalvarinę žvakidę.
Klara Korzenevska (Klara Korzenewska) davė vėliavą iš kitaikos raudonos.
Kristupas Nierackis (Krzysztoph Nieracki) Šv. Mergelės
altoriui davė antependiją pusiau atlaso su siuvinėtais tamsiai raudonais
nėriniais.
Magdalena Rudinska (Magdalena Rudynska) davė vėliavą burato
raudono.
Nausėdas (Nausiedas) davė kito raudono burato vėliavą.
1669 m. Adomas Jonikaitis (Adam Jonikajtis) davė albą flamandų
drobės su nėriniais aplink, be humerolo. Taip pat jo sesuo davė juostą siaurą.
Kristina Ziegienė (Žiogienė?) (Krystyna Ziegowa) davė komžą iš austos
drobės su nėriniais.
Prasta Elžbieta (Helžbieta uboga) davė juostą (towalnią)
altoriui tinkamai išsiuvinėtą.
1670 m. Kotryna Damarovska (Katharzyna Damarowska) davė staltiesę
raštuotą ½ alkūnės (apie 29 cm).
Kunigas Sirgelevičius (Sirgielewicz) padarė porą vėliavų iš
puikios dažytos drobės.
Prasta Elžbieta (Helzbieta uboga) padarė atvaizdą Rožinio nešamo su procesiją ir
kitą didelį paveikslą Jėzaus Vardo, rėmuose.
Antependija duota Šv. Onos altoriui įspausta(?)
ant storos drobės.
1671 m. Vaitiekus Nokmistras (Wojciech Nokmistrz) po dukters mirties padarė
didelę, raudoną vėliavą Šv. Kotrynai (S.
Katharzyny).
Našlė Agota (Agata) davė altoriaus staltiesę (szerzynka) su drobėje įspaustomis juodomis gėlėmis. Kita altoriaus
staltiesė duota Elžbietos Krugelienės (Helžbieta
Krugielowa).
Elžbieta Tauragytė (Helžbieta Taurogicia) Šventos Onos
altoriui davė juostą (towalnie) be
siuvinėjimų, su kutais galuose.
Dovidienė Lužienė (Dowidowa Luzowa) davė spaustos drobės altoriui uždengti. Agnė Mizgiraitė (Agnieszka Mizgirowna) Šv. Mergelės
atvaizdui davė gintaro vainiką.
Ponia Klara Korzenevska (Klara Korzeniewska) davė du lininius
audinius.
1672 m. Klibienė Vaitienė (Klibiowa Wojtowa) davė rankų darbo
drobinę albą su nėriniais.
Elžbieta Klepacka (Helžbieta Klepacka) davė du lino audinius ir du rankšluosčius
lininius (purificatoria).
1673 m. vasario 12 d. senyva moteris
ant altoriaus paliko juostą (towalenkę)
rankoms valyti iš paprastos drobės, galuose su nėriniais.
Jonas Skilandaitis (Jan Skilandaytis) iš Karaliaučiaus(?) (Krolewca) sukūrė Viešpaties kančios
atvaizdą, rėmuose.
Kunigas Sirgelevičius (Syrgielewicz) padarė didelė paveikslą
Švento Jurgiaus ir Šv. Mergelės, rėmuose.
Kunigas Martusevičius (Martuszewicz) padarė porą paveikslų – Šv.
Ksavero ir Šv. Kazimiero.
1673 m. ponas Petras Adamovičius (Piotr Adamowicz) Šv. Mergelės altoriui
davė sidabro plokštelę (lentelę).
Jo malonybė ponas Verzbickis (Wierzbicki) Švenčiausios Mergelė altoriui
davė kabančią žalvario lempą.
Pats jo malonybė nupirko thurribularz žalvarinį.
Elžbieta Klepacka (Helžbieta Klepacka) Šv. Mergelės altoriui davė krištolinę širdį su
sidabro apvadais ir juodais karoliukais.
1674 m. ponia Drukteinienė (Druktenowa) po savo dukters mirties Šv.
Mergelės altoriui davė rankšluostį su nėriniais iš vienos pusės ir galuose.
Gruodžio 26 d. mergina Martuševičaitė (Martuszewiczowna) davė du lininius
audinius.
1675 m. Marija Mernikaičaitė (Marina Miernikajcowna) iš Jurkiškių
testamentu antependijos skraistė.
Ona Klibienė (Ana Klibiowa) davė altoriaus staltiesę (szerzynkę) iš plonos drobės, siuvinėta juodo šilko gėlėmis.
1676 m. mergina Magdalena Žodeikaitė (Magdalena Žodeykowna) davė veliumą retu
apsiuvu.
(Bus tęsinys).
[1] Žemaičių vyskupo Kazimiero
Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai / Parengė Mindaugas Paknys.
Lietuvos istorijos šaltiniai, T. X. Vilnius, 2011, p. 131-149.
[2] Vertimas nepažodinis.
