Tęsinys. (1676
m. sausio 18 d. Švėkšnos bažnyčios generalinės vizitacijos aktas.*)
Nurodymai kunigui. Pasirūpinti prebisterija, didįjį
altorių pataisyti ir paauksuoti. Ostijos taurę taip pat pataisyti ir paauksuoti.
Padaryti sakyklą su vainiku išdrožinėtu dekoratyviniais augalais. Uždengti
bažnyčią malksnomis.
Arnotų apykakles aptaisyti tinkamai,
taip pat palas balto atlaso siuvinėti auksu, o juostas tamsiai raudonu šilku
kaip ir šv. mišiom. Turėti palą vieną didelę mišiolui, ir dvi kanonui – vieną
didelę, antrą mažesnę. Parūpinti jo malonybei nešiojamus rūbus: vienus
didesnius, kitus mažesnius.
Pasirūpinti kunigo ampulėmis dviem
sidabrinėmis, viena jų su dangteliu.
Taip pat atvaizdu Gelbėtojo apeigoms
ant alebastro, laikoma Viešpaties Kančia.
Klebonijos pastatų inventorizacija, naujai
pastatytų kunigo Vladislovo Giedraičio.
Dideli rūmai, dengti lentjuostėmis,
sukalti geležinėmis vinimis, su kaminais ir židiniais kambariuose.
Valgomasis su varstomais langais,
ąžuolo rėmais dailidžių darbo, dekoruoti, su vyriais ir su užraktais. Stalai
sustatyti abiejose pusėse prie sienos su taburetėmis. Durys su geležiniais
vyriais ir vidinėmis balintomis spynomis.
Tame name yra sandėliukas su dideliu
užraktu, kamara ir kamarėlė.
Svetainė yra kampe su vienu stalu ir
vienu langu, su taburetėmis (z zedlikami)
ir su žalia krosnimi. Durys ir langas vieno darbo.
Prie tos svetainės yra kambarys su
vienu langu ir durimis su užraktu. Svetainė yra šeimininko, joje du langai, trys
liepų stalai, durys ir langai vieno darbo, spyna su rankena ir vidiniu raktu.
Krosnis juoda, glazūruota su baltomis juostomis.
Prie tos svetainės yra kambarys su
trimis langais ir su stalu, durys užrakinamos, spyna pabalinta su rankena ir
vidiniu raktu.
Iš to kambario kitas kambarys su
kamara, ir dviem langais. Durys ir langai dailidės darbo. Šis kambarys
užrakinamas, durys paprasto darbo.
Už tų rūmų yra didelis sodas, kuriame
sudegęs vaismedžių sodas, kai kur dar likę medžių.
Kitam pastate yra kepykla, virtuvė su
sandėliukais.
Trečias pastatas skirtas kunigui, su
kamara priešais. Langai tame kambary yra keturi, prie šio namo yra kunigo
įrengtas tvenkinys.
Svirnas su priesvirniu, su dviem
rakinamomis durimis, dengtas šiaudais. Prie svirno yra arklidė, taip pat dengta
šiaudais. Tvartas po viena pastoge su arklide. Visa tai yra naujai pastatyta po
gaisro.
Švėkšnos klebonijos pavaldinių aprašas ir
nuomos pajamos 1675 m. rugsėjo 26 d.:
Padubrinų kaimas – Jonas Ruptis,
Stanislovas Endrušaitis, Abraomas Klibis, Jonas Padubrinas, Abraomas
Padubrinas;
Jonikų kaimas – Vaitiekus Jonikas,
Steponas Jukna, Grigalis Neštukotis (gal Nešukotis);
Jokšų kaimas – Juozapas Kluikis,
Abraomas Jokšas, Valentas Bruzginis, Kasparas Žeglis;
Valučių kaimas – Valentas Padubrinas,
Grigalis Padubrinas;
Eidukių kaimas – Jokūbas Padubrinas,
Steponas Šukelis, Dovydas Auksoraitis;
Mikučių kaimas – Andriejus Lekis,
Adomas Lekis;
Klibių kaimas kitaip Stupariai –
Kristupas Klibis, Jokūbas Stuparis, Adomas Stuparis;
Dvarvietės kaimas kitaip Guzoniškis –
Valentinas Stancelis, Grigalis Žemkaitis;
Kulnių kaimas – Petras Kulnius,
Motiejus Vainaitis, Motiejus Laukšis;
Raukų kaimas – Valentas Klibis;
Augilės kaimas – Petras Vilkelis,
Dovydas Vilkelis, Dovydas Kulnaitis;
Miestelis – Mykolas Skrandelis,
Kazimieras Kultupaitis, Petras Dargevičius, Jonas Rauka, Kazimieras Naurackis,
Jonas Klepackis, Mykolas Ratutis, Dovydas Madzelevskis, Jurgis Adamovičius,
Jokūbas Paciurukas, Abraomas Klibis.
Nuostatai
Švėkšnos pavaldiniams. Žemaitijos vyskupas Kazimieras Pacas 1676 m. sausio
dienomis generalinės vizitacijos metu gavo skundą nuo Švėkšnos klebonijos
pavaldinių dėl įvairių sunkumų, pinigų slėpimo, būtent padūmės mokesčio ir
bendrų mokesčių nuo duoklių. Skubiai atlikus tyrimą nurodyta Abraomui Klibiui
prižiūrint klebonui, iš 1667 metų surinkti padūmės mokestį iš Švėkšnos
pavaldinių 140 monetų. Tie pinigai turi būti skirti sumokėti būsimiems
mokesčiams. Vėliau patys pavaldiniai turi išsirinkti iš savo tarpo, kas rinks
pinigus, tinkamai tvarkys įrašus apie renkamus pinigus ir kasmet vizitacijos
metu pateiks ataskaitas.
Tai pranešta visiems ir kiekvienam
atskirai, kas turi žinoti: Švėkšnos klebonui, Švėkšnos klebonijos pavaldiniams.
Nurodoma vadovautis ankstesniais Žemaitijos vyskupo Petro Parčevskio nutarimais,
pirma, išsiųsto jo malonybei kunigui Danieliui Klapatauskiui (Daniela Klopotowskiego) sprendimu, po to
1650 m. spalio 26 d. vyskupo patvirtintu dekretu Varniuose. Bei nustatant šias
nuostatas Švėkšnos klebonijos pavaldiniams pagal pateiktus skundus apie jo
malonybę Vladislovą Giedraitį, Žemaitijos custodą,
Švėkšnos kleboną, dėl įvairių statybos sunkių darbų, dažną vežimų naudojimą ne
pagal papročius, nusižengiant pinigais už supuvusį šieną, už ąžuolinių didelių
medžių kirtimą ir jų neteisingą apmatavimą, ir dėl uždėtos skirtingos naštos
kunigo tarnybos. Siekta, kas senesniuose nuostatuose nėra numatyta, pateikti ir
nustatyti vietos parapijos kunigui ir Švėkšnos pavaldiniams šiuose nuostatuose:
1. Pavaldiniai turi teikti vežimus vykti iki Klaipėdos,
Tilžės ir Varnių gabenti druską bei paskirto derliaus nuėmimui ar šienavimui,
arba kur prireiks į netoliese esančius miestus su vežimais. Naujakuriams iki
trijų metų duoti pailsėti. Vežimus galima imti tik 4 kartus į metus nuo kiekvienos
gyvenamos valdos, bet ne šienapjūtės ar derliaus nuėmimo laiku, taip pat žiemą
arba kitu metu ne per daug užimti. Taip pat po turgus vežimais druskos parvežti,
jos neturint.
2.
Druska, kuri atvežama iš Klaipėdos, turi būti
kaimiečiams dalinama tuo pačiu saiku, kuriuo ji perkama Klaipėdoje. Todėl
kunigui turi prisiekti savo ištikimybę tas, kuris matuoja Klaipėdoje ir
namuose, kad tokiu pat saiku atpiltų. Jei karais ne pripiltų druskos, o
pavaldiniai tai sužino, tada reikėtų reikalauti iš prižiūrėtojo.
3. Dideli darbai ir senais priespaudos įstatymais
nebuvo uždrausti. Žemes buvusių pavaldinių, likus tik jauniems paveldėtojų
sūnums, ar atvykus naujiems pavaldiniais, kad tik žemė nebūtų tuščia, reikia siekti
patiems jas apgyvendinti. O kad pavaldiniai noriai apgyvendintų tuščias žemes,
skatinti, iki trijų metų suteikiant laisve vežimo ir činšo mokesčiams,
(išskyrus Žečpospolitos
mokesčių).
4.
Vadovaujantis mūsų senais protėvių suteiktais
įstatymais, kad Švėkšnos pavaldiniai savo žemėse moka nuomą laisvai, tik savo namų
dalies poreikiui leidžiamas ąžuolo ir kitų medžių kirtimas. Jei kuris
pavaldinys nepakluso ir nukirtęs kokį medį, jį pardavė, tai yra griežtai draudžiama
pagal senąjį įstatymą pinigus sumokėti, o tokia kaltė turi būti įvertinta ir sumokėta
bažnyčios iždui.
5.
Palaidi grūdai iš Švėkšnos pavaldinių, taip pat
činšas ne iš tarnybos turi būti imami pagal paskutinį nurodymą jo malonybės
kunigo Parčevskio pateiktų matavimų valakų [1].
Tai yra iš valako sėslių gyventojų po 4 kapas, su atvykėliais pagal minėtą
nurodymą. Rugių nuo valako sėslių, ne iš atvykėlių ar išvykusių, ne dubenimis,
o statinėmis, tai yra nuo dviejų valakų sėslių pavaldinių gautų visų rugių
Vilniaus rotušei statinę atiduoti. Taip pat dar po dvi žąsis ir vištas, o medaus
neturi duoti. Jų duoklė matuojama nustatytu žymėtu saiku su antspaudu.
6.
Šienas parduodamas ir perkamas rinkos kaina.
7.
Medžioklinių šunų pavaldiniams neduoti
išlaikyti; nepilti avižomis, nei pinigais ar kitokiais prasimanymais juos
apsunkinti.
8.
Pats jo malonybė custodas paliudijo, kad Žečpospolitos mokesčių nėra, tai yra padūmės, teismo pareigūno ir deputato. Yra tik 12 zlotų deputato, ir 6 auksinai teismo
pareigūno mokesčiams. Padūmės tik smulkios monetos. Kai varines monetas (szelągi) pradės rinkti patys pavaldiniai
iš savo tarpo - du sėslūs ir geri vyrai, jie turės atiduoti juos ir pateikti
raštą dėl netikslumų, jei tokie bus.
9.
Neįprastos duoklės nėra senų įstatymų numatyti
kaip jas surinkti: giles, miežius kiaulėms pilti, arba vilna verpimui duoti,
arba paskirtas kiaulėms pašaras. Išvykus vieniems pavaldiniams jų pyliavas
uždėti kitiems draudžiama.
10. Medienos
vežimas kurui - didelė našta. Todėl pagal senus įstatymus nustatoma ne daugiau
kaip 10 vežimų iš valako, kurie vežami kasmet.
11. Rinkti
medų iš avilių miške, vienam žmogui būtina skirti iki 6 dienų per metus, pagal
seną įstatymą.
12. Kaltą
žmogų įvykdžiusi nedidelį apiplėšimą be teismo iš karto nežudyti. Jei
nusižengęs yra pavaldinys, tai teisėjas turi pagal teisingumą ir įstatymus skirti
bausmę.
13. Galiausiai
nustatoma, kad prastieji pavaldiniai skriaudoje ir naštoje gali drąsiai
kreiptis į mane kaip tėvą, o ypač dabar, apsilankymo metu, kad savo skriaudas
pateiktų ir tuo pačiu metu laisvai visi savo skriaudas paliktų. Už tai bet
kurio kaltė, plakimu ir nedidelė bausmė paskirta jo malonybės kunigo, jo tarnautojo
ar pareigūno, teisėjo ar bet kurio kito instituto, mes griežtai draudžiame
bausmes, mūsų vizito metu. Taip pat godumui sulaikyti, įsigaliojus senajam
įstatymui ir mano dabartiniam, didinti naštą pavaldiniams draudžiama. Duota Švėkšnoje
1676 metai sausio mėnesio 18 d.
Dekretas pertvarkos Švėkšnos bažnyčiai ir
jai atkurti, vikarui ir kitiems bažnyčios tarnams. 1676 metai sausio mėnesio 18
d. Aš, Kazimieras, Dievo malonės vyskupas Žemaitijos, didele dieviškąja
malone parapijos klebonui dovanoju, nuoširdžiai ir sėkmingai tai darau
generalinės vizitacijos metu dėl Švėkšnos bažnyčios parapijos, kur numatomi
atitinkami tvirti sprendimai ir taisyklės, bei nurodant patvarkymus ir
nutarimus, nuolankiai vykdyti pavedu.
Ciboriumą galima paprastai užrakinti,
tačiau be rakto atidavimo; bei, kad korpusas būtų stipresnis, įleistas.
Klauptai? (pixis) pagal vietą ir žmonių minią Komunijai yra mažai ir suolų paprastų.
Reikia papildomai indų sidabrinių, bei skirtų apiplovimui, nes yra atsivertimo
pavojus. Atlikti sienose didesnes ir atitinkamas pertvarkas, o raktą laikyti
zakristijoje užrakintą tinkamai.
Ant Didžiojo altoriaus baldakimas
senas; skyles pašalinti arba parūpinti naują.
Gerbiamiems bei ligoniams tepalai,
ypač miestiečiams nešami kaip pašventintos ciborijos auka pagal bažnyčios
paprotį.
Nešiojamas Didysis altorius. Esant kiek
toliau nuo altoriaus, nepasiekiama bučiniu paliesti švenčiant, todėl reikia jį
tinkamai perkelti arčiau krašto.
Didžiajame altoriuje sekmadienio
dienomis ir iškilmingų švenčių, pamaldų metu, uždegti bent šešias žvakes.
Vietoj žibinto (deglo) net jei nėra
pagrįstos aukos, pritinka dažnai, bei šventadienių dienomis viešai pagerbiant, sutemus
degančias žvakes ir paprastas veikiančias lempas pakabinti virš durų.
Vietoj lempos neštis vaško žvakę, o
garbiems miesto ligoniams nešama negesinta.
Teikiant Švč. Sakramentą sergančiam
žmogui, indulgencija suteikiama 350 dienų pagal Žemaitijos diacezę; nuolatinė
ir speciali suteikta skelbiama viešai.
Monstracija nešanti Švč., naudojama
viešai procesijai, iš gero žalvario, atsižvelgiant į vietą, reputaciją ir
pakankamai patikimą regentą, kaip įmanoma greičiau pagal prašymą skiriama
pasirūpinti susigražinimu nei šviesusis ponas Krišpinas, LDK iždininkas.
Garbinti tinkamai aštuntą vasaros
dieną ir atsinaujinant specialiai tai pažymint. Komuniją pagal tam tikrą eilę.
Indas skirtas laikyti krikšto vandeniui
iš skardos ir didelis, krikštyklos dalis ankšta.
Šaukštas tinkamas, bet jis skardinis,
kuriuo vanduo krikštui semiamas iš dubens, prieš tai kūdikis apipilamas,
aukojant, ir vanduo tampa netyras. Dubenį pripilti švaraus ir tinkamo vandens pačiam
laiduotojui, tvirtai jį uždaryti.
Prausykloje plauti rankas prieš teikiant
malonę, o dubenį laikyti zakristijoje.
Kryžius senovinio darbo, didžiulis,
sunykęs ir netvirtas, susigrąžintas ir išlikęs pačiam gale toks pat kryžius,
užmestas į šalį.
Kasmet bažnyčios pašventinimo dieną
uždegti palei sieną dvylika žvakių bei kai bažnyčia yra gausiai lankoma taip
pat suteikiant indulgenciją tą pačią dieną paskelbus viešai, išstatyti vėliavas
švenčių metu.
Mišiolas, vienas paaukotas be globėjos
Švedijos, kitas naujas - globėjos Švedijos rūpesčiu.
Suolai prie Šv. Onos altoriaus trukdo
švenčiant, bet jie yra tinkamai padirbti.
Įgyti casulas [2]
nors dvi juodos spalvos šilko medžiagos ir kitą paprastos medžiagos atnašavimui
atlikti.
Įgyti palas (pallae; viršutinis drabužis) patogias naudoti, naujas, penkių ar
šešių skirtingų spalvų, kurias bent kartą į mėnesį ar dažniau būtų skalbiamos.
Parūpinti ampulių, kad mažiausiai trys
stovėtų prie trijų altorių.
Įgyti bursų (Bursae) keletą ir tinkamų skirtingų spalvų, šilkinės medžiagos.
Vikarui šioje bažnyčioje uoliai
tarnauti ne „lapiška“ kepure, nešukuotam, o atitinkamai Dievo namuose. Bažnyčioje
atnašaujant šventas Mišias, viešai išeiti draudžiama, taip pat kaip ir
sukinėtis kojomis, bet tinkamai vaikščioti.
Kadangi ši bažnyčia ribojasi su
netikinčių eretikų bendruomenėmis, kur reikia didelių pastangų ir noro dirbti,
todėl iš katedros bažnyčios turi būti įvesti atsidavę žmonės bei jie skatinami.
Mokyti krikščionis tikėjimo tiesų,
Viešpaties maldos ir Dešimt Dievo įsakymų, pamokymuose ir pamoksluose visais
šventadieniais žmonėms tai pasakoti ir kartoti.
Prižiūrėti lėšas dviem padėjėjams,
kurie yra sąžiningi, pamaldus gyvenime ir turintys gerą vardą, bei jas kartu
aptarti, vesti bendrų išlaidų ir pajamų apskaitą atskiroje knygoje, pagal
specialiai parengtus nurodymus.
Po to, kai vyskupija čia vykdė trumpą
tarnybą, skelbiama keletą silpnų vietų kaip pelnymąsi iš šventų dalykų dėl
pinigų iš krikštijimo, sujungiant santuokoje priešingas puses, įvedus
bažnyčioje Viešpaties palaiminimą gimdančioms moterims, kryžiams bei kitiems
namų apyvokos reikmenims. Kaina imama pinigais pagal susitarimą. Tai išrauti iš
šaknų ir bus rimtai baudžiama pagal vyskupijos kanonus ir nutarimus, kad nebūtų
pelnomasi iš šventų dalykų. Gavus pirmą skundą susilaikoma nuo bausmės. Kaip ir
vikarams bažnyčioje teikiami sakramentai, taip ir visiems patarnautojams
laisvai ir veltui teikiama pirma nei kitiems asmenims.
Taip pat rūpintis, kad arkliai būtų
surenkami tinkamai, silpnus arklius vargšų kaimiečių griežtai atleisti. Tuo
nepiktnaudžiauti nuo šiol gerbiamam vikarui ir rimtai susilaikyti vargingųjų
atžvilgiu šaukiant nuosavus arklius vykti, jei tie juos laiko.
Šventojo pareiga lėšas ir kitą naudą
sužiūrėti bažnyčiai, apmąsčius ypatingai rūpestingai surašyti, sužymėti gerus
darbus šiai bažnyčiai sąskaitų knygoje aiškiai užrašant.
Jaunieji vienuoliai (Baccalaureus) tinka mokyti mokykloje ir
rūpintis berniukų mokymųsi.
Mirusieji tos bažnyčios palaidoti kapinėse
arba viduje bažnyčios surašyti knygoje vardu ir pavarde, taip pat palaidojimo
vietoje tiek kapinėse, tiek bažnyčioje, nes žemė yra pono ir neleista ją
parduoti, kad laisva valia būtų galima laidoti. Šį sprendimą viešai iš sakyklos
parapijiečiams paskelbti.
Mušti varpais už mirusius nustatyta
tvarka: nuo mažesnių varpų imti pusė florino, nuo didesnio ir visais varpais privalu
imti vieną floriną, iš kurių kaip anksčiau minėtu sprendimu pusę lėšų padėti.
Iš vargšų tikrai nieko neimti.
Aplink šventorių yra akmeninė siena pastatyta
didelėmis pastangomis didžiai gerbiamo pono Krišpino, Pajūrio tijūno; akmenis
septyniose vietose apardytus būtina atstatyti.
Slaugos namų nėra, o skurstantiems jų labiausiai
reikia; sukurti juos.
Suteikiant paskutinį patepimą
nelaimėje atlikti išpažintį, rūpintis ir kitų išpažintimi.
Po to kas jau pavesta parapijai,
nuolankiai mes patys pateikiame visa tai atvirai: didelė dalis nenoriai
vertinta netinkami, tai neįprasti darbai, prastų žmonių vežimų naudojimas, apgyvendinimas
ir kiti sunkumų patvarkymai iš ankstesnių mūsų pirmtakų duotų nuostatų. Mes sutinkame,
kad buvo netikrų, skubių norų. Seni iš protėvių duoti mūsų įtvirtinimai ir jų atnaujinimai,
kurie yra senai aiškūs, sutvarkyti ir susisteminti ir kurių visiems privalu
sekti ir visados pagarbiai jų laikytis, tai nustatome ir įsakome. Tuo atveju, kai
perėjūnai ar vengiantys atlikti nepelnytai duotas bausmes, remiantis ankstesniu
1624 metų apsilankymu, kuris palaikomas šiais žodžiais: „Išvykus vietiniams
reikalauti iš pačių atvykusių prisiekusiųjų nuolankumo ateityje, prieš bausmes
atleidimą surašyti turtą ir vienus metus atimti jo valdymą.
Bendrus mokesčius surenka kuris nors
pripažintas, kilnus ir patikimas vyras. Įmokas renka dalimis. Surinkus ir
bendrus mokesčius surinkėjas praneša apie įnašų pabaigą. Surenkant paisyti
atsakingumo, tas pats ir vikarui užantspauduojant gerbiamam ponui
Martuševičiui, dabartiniam vikarui, kad sąžiningai be kokių sunkumų būtų
surenkami mokesčiai.
Didžiai gerbiamam ponui klebonui
numatyti bažnyčios pelną šventajai pareigai atlikti, pagrąžinti ją šiek tiek
išleidžiant išlaidų. Mes nustatome, palyginus bent kokius dvejus metus
bažnyčios ir parapijos pelną šiek tiek pakelti kainą.
Visa tai kartu ir atskirai iš
didžiosios Dievo malonės tarnauti mūsų ganytojui surėdyta, įstatai ir įsakai
duoti norint kad visi to laikytųsi ir tikėjime pasirašome apačioje.
[i1 1 valakas ~ 21 ha.
[2] Casula - liturginis
drabužis, kilęs iš senovės romėnų – puošnaus apskritimo pavidalo kelioninis
drabužis.
* Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai / Parengė Mindaugas Paknys. Lietuvos istorijos šaltiniai, T. X. Vilnius, 2011, p. 131-149.
