GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI-XVIII A. (V)

ONOS KOTRYNOS VON DENHOFIENĖS VALDYMO LAIKOTARPIS 

1644 m. Švėkšnos dvarą nuperka vokiečių baronienė Ona Kotryna von Denhofienė (1606-1659) (vok. Anna Katharina Burggräfin zu Dohna-Lauck; Anna Katharina von Dönhoff). Antram vyrui mirus, ji ėjo Telšių seniūno pareigas. Pirmasis vyras buvo Albrechtas von Rautter (1589-1626), su juo susilaukė dukters Marijos von Maidell (apie 1611-1651). Su antruoju vyru Ernestu Magnusu Denhofu (1581-1642), (vok. Boleslaus Ernst Magnus von Dönhoff, herb. Vepris), ATR valstybinio ir karinio veikėjo, Pernu kašteliono (1635-1640), Pernu vaivados (1640-1642), Dorpato ir Telšių seniūno (1635-1642) susilaukė dukters Onos Kotrynos (Ketlerienės) (1631-1684) ir trijų sūnų: Gerhardo (1632-1685), Ernesto (1636-1693) ir Frederiko (1639-1696).[1]

Apie Švėkšnos dvaro pardavimą, anot J. Rugio [2] liudija, buvusi užsilikusi Švėkšnos dvaro archyve ištrauka iš LDK metrikų, pasirašyta D. L. K. Kanclerio, kunigaikščio Albrechto Stanislovo Radvilos ir uždėtu didžiuoju Valstybės antspaudu. Metrikų ištrauka pakartoja Švėkšnos dvaro ribas, kurias nustatė beveik prieš šimtą metų Jokūbas Laskauskas. Tos ribos pirkimo laiku buvo patikrintos Rietavo tijūno Morkaus Wnuček`o. 

1644 m. keičiantis savininkams buvo sudarytas ir dvaro inventorius. Pagal tą inventorių [3], 1644 m. Švėkšnos miestelyje gyveno 55 baudžiauninkų šeimos, priklausančios dvarui. Juos prižiūrėjo paskirtas vaitas - Tomas Zalaitis. Minima 20 laisvų šeimų kaimiečių ir kito amato žmonių, iš jų 15 atvykėlių. Sprendžiant pagal pavardes keletas atvykėlių galėjo būti vokiečių kilmės, vienas žydas. Minimi amatininkai: kalvis (kowal), du siuvėjai (krawiec, szwiec), kasėjas (kopacz), puodžius (garcariɜzo), varpininkas (dzwonnik), virėjas (kucharz), stalius (slosarz), smalininkas (smolarz). Miestelio valdų savininkai surašyti suskirstant juos pagal miestelio dalis: vienoje miesto pusėje („Pierzcia pierwsza Polewey stromie idąc sedworu mimo wielki dom od wrot wrynek“), kitoje pusėje („Druga Pierzeia“) ir naujajame mieste („Przychoɜy wolnij miastecɜko Sɜweksznienskie nowe“). 

Dvaro kaimo vietovėse minimos 443 sodybos, įvardinta 70 atvykėlių ir 27 laisvi gyventojai. Įvardijami du vaitai (woyt), prekiautojas (lawnik), drevininkas (bartnicy), du kelio tarnai (kialot). Daugiausia šeimų surašyta Kančaičių kaime -10, po 9 – Jonikaičių ir Strazdų, po 8 – Jomantų, Jurkaičių, Jurkiškės ir Piaulokių, po 7 – Piplių, Rekašių, Skomantų ir Sudgėlų kaimuose.

5 pav. XVII a. vid. retrospektyvinė

miestelio plano schema.

Sudarė A. Miškinis.

1 - bažnyčia, 2 - dvaro sodyba

A. Miškinis [4] mano, tuo laiku Švėkšnos miestelį buvus linijinio plano, kur senoji dalis išsidėstė į šiaurę nuo Piaunio upelio ir iš vakarų pusės naujosios Klaipėdos kelio trasos. Į pietus nuo šio upelio vienoje kelio į Žemaičių Naumiestį pusėje buvo „naujojo“ miestelio teritorija (5 pav.)[5]. Manoma, kad senąją ir naujojo miesto dalis galėjo skirti aiški riba esanti į Piaunio [6] upelio slėnį išplitusi tvenkinio šaka, per kurią XVII a. viduryje turėjo būti pastatytas tiltas (minimas 1668 m. kelyje į Prūsiją), ir galbūt kelio apsaugai nuo vandens įrengtas pylimas. Vėlesniame 1695 m. inventoriuje naujasis miestas nebeminimas, bet vis dar išskiriamos sodybos esančios „už tilto“ link Žemaičių Naumiesčio. Miestelio aikštėje, kuri buvo trijų kelių sankirtoje, tuo laiku jau turėjo vykti triukšmingi turgūs. 

Nupirkus dvarą baronienei Onai Kotrynai von Denhofienei, Švėkšnoje gyvenimo sąlygos smarkiai pasikeitė. Pati O. K. von Denhofienė buvo vokietė ir kalvinė - svetima ir tautiniu, ir religiniu atžvilgiu, Švėkšnoje negyveno, o Švėkšnos dvaro reikalus tvarkyti paskyrė vietininką. Žinoma, kad nuo 1647 m. vietininko pareigas ėjo vokietis, seniūnas Engelbrechtas Klotas (Engelbrecht Klot). Švėkšnos gyventojai ir klebonas jo labai nemėgo. Jis engė valstiečius ir miestelėnus, didino prievoles, savivaliavo. Nukentėdavo ne tik pavaldiniai, bet ir dvarui nepriklausantys gyventojai. Jau pačioje E. Kloto šeimininkavo pradžioje, šis sunkiai sumušė vieną iš klebono valstiečių Kristupą Žvirblaitį. Teismo valdininkas su liudininkais nustatė sumušimo faktą ir klebonas iškėlė bylą teisme. Tai buvo pradžia vėliau kilusių nuolatinių ginčų ir bylų seka, sukeltų įžūlių ir savivaliaujančių vietininkų, o vėliau ir pačių dvarininkų. Klebonas V. A. Karštenas 1647 m. buvo net uždraudęs pirkliams sustoti klebonui priklausančioje miestelio dalyje, arti bažnyčios ir taip vadinamojoje senojoje Švėkšnoje, siekdamas išlaikyti vietos orumą bei atsiriboti nuo vietininko užpuldinėjimų. 

Iš ties tai buvo sunkūs laikai ne tik Švėkšnai, bet ir visai LDK. Nuolatiniai, varginantys karai su rusais, kazokais, švedais; pairusi vidaus tvarka. 1652 m. – Lietuvoje siautėjo maras, o 1655–1661 m. karo pasėkoje su švedais prasidėjusi nauja maro banga labai nualino Žemaitiją. 

1655 m. rugpjūčio 15 d. LDK lauko hetmonas ir iždininkas Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis (apie 1625– 1662.11.29), (lenk. Wincenty Korwin Gosiewski) nurodė Pernu vaivadienės Denhofienės valdomoje Švėkšnoje aprūpinti Kristupo Steckevičiaus vadovaujamą įgulą maistu.[7] Atrodo, kad 1656 m. Švėkšnoje stovėjo švedų kariuomenės įgula. Prasidėjus visuotiniam sukilimui prieš švedus, prie sukilimo prisidėjo ir Švėkšnos seniūnas su valstiečiais.[8] Matomai, kariuomenių žygiavimas per kraštą ir jų išlaikymas brangiai atsėjo švėkšniškiams ir resursai buvo smarkiai išsekę. 1656 m. liepą karalius buvo davęs apsaugos raštą Švėkšnai nuo nuolatinių kariuomenių reikalavimų juos aprūpinti maistu ir papildyti įgulas. Tačiau, gal nežinodamas apie tai, o gal apsaugos rašto nepaisydamas, V. A. Korvinas Gosievskis siuntė kareivius ir į O. K. von Denhofienės dvarą Švėkšnoje.[9] Tuo laiku, pavyzdžiui, Sakovičiaus vėliavai iš Kvėdarnos V. A. Korvinas Gosievskis paskyrė nuo kiekvieno 4 valakų (1 valakas=21,3ha) po 1 bosą (407 litrai) rugių, po 1 bosą miežių, nuo kiekvieno 6 valakų po 1 bosą grikių, nuo kiekvieno valako po 1 bosą žirnių, 1 bosą avižų ir vežimą šieno; nuo kiekvieno 10 valakų 1 jauną karvę ir muštukę sviesto; nuo kiekvieno 5 valakų kapą sūrių, aviną ir paltį lašinių, be to, nuo kiekvieno valako po žąsį ir dvi vištas.[10] Kaip matyti, normos buvo gana didelės, žinant, kad valstiečiai buvo nuvarginti okupacijos ir skurdaus gyvenimo. Aišku kareiviai dažnai ir daugiau paimdavo, be to, kol būdavo surenkama duoklė, reikėdavo juos maitinti. Švėkšnos mokesčių kariuomenei išlaikymo kvite 1655 m. nurodoma, kad Švėkšnoje tuo laiku buvo malūnininkas, du kaimo kalviai bei 16 kitų amatininkų.[11]

Kunigai Sebastijonas Dzervianskis ir Kazimieras Bamševičius 

J. Rugis [12] ir K. Žąsytis [13] nurodo, kad mirus kunigui Valentui Adauktui Karštenui, Švėkšnos parapijos klebonu buvo paskirtas kunigas Sebatijonas Dzervianskis, kuris Švėkšnoje kunigavo 1650-1660 m. Naujausiais tyrimais [14] Sebastijonas Dzervianskis (t. m. 1634?-1661), (lenk. Sebastian Dzierwianski) archyvų rašytiniuose šaltiniuose minimas Švėkšnos klebonu nuo 1658 m. birželio 20 d. iki pat mirties 1661 m. liepos 23 d. 

Gali būti, kad kurį laiką, po klebono V. A. Karšteno mirties, kunigo pareigas atliko vikaras Kazimieras Bamševičius (t. m. 1644 – 1655?), (lenk. Kazimier Bomszewicz), kol buvo paskirtas naujas Švėkšnos parapijos klebonas. L. Jovaiša [15], K. Bamševičių 1654 – 1655 m. nurodo buvus jau Šaukėnų klebonu. 

1652-1679 metų Švėkšnos Romos katalikų gimimo metrikų knygoje minimas Andriejus Kazimieras Bamševičius - pranciškonų ordino brolis (Andrea Casimiri Bomszewics, ordinis S. Francisiz, 1661.07.04 [16]; O[r]dinis S. Franciszi Fratri mirem Conventucius Bapti sunt. qui Seguuntur), 1661.09.18.[17]), kuris atlieka krikšto sakramentą. Greičiausiai tai tas pats anksčiau minėtas Kazimieras Bamševičius. 

Krasauskas R.[18] rašo, kad Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu 1602 m. buvo įkurtas pirmasis pranciškonų (bernardinu) vienuolynas Kretingoje. Ten greitai susikūrė 15 vienuolių komunitetas, kuris vedė parapiją, vykdė pastoraciją, talkino kaimyninių parapijų kunigams, mokė vaikus J. K. Chodkevičiaus įkurtoje mokykloje. Ko gero, K. Bamševičius, būdamas minėtos brolijos nariu, galėjo talkinti ir patarnauti Švėkšnos bažnyčioje, kol buvo paskirtas naujas klebonas. Juolab, kad tais laikais mišios buvo laikomos ne kasdien, dažniausiai sekmadieniais ir šventadieniais. Po mišių šventadieniais buvo rengiamos procesijos. Tik didesniosiose parapijose Šv. Mišios buvo laikomos dažniau, pavyzdžiui, Varniuose Šv. Mišios laikytos sekmadieniais ir penktadieniais, Veliuonoje – sekmadieniais, pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, Kražiuose – kasdien, išskyrus antradienį ir ketvirtadienį.[19]

Kunigas Sebastijonas Dzervianskis [20] (t. m. 1634? - 1661) kilęs iš Žemaitijos. Tėvas buvo vardu Valentinas. Žemuosius šventinimus gavo 1634.04.02, subdiakono 1634.09.23, diakono 1634.12.23. Dirbo Žemaičių katedros kapituloje notaru (minimas 1635.03.20), asistentu (minimas 1635.07.03). Žvingių klebonu minimas 1647.07.14 – 1648.02.10). 

Švėkšnos gimimo metrikų knygoje S. Dziervianskis kaip Švėkšnos klebonas minimas du kart: 1652.08.06 (Admdum Rndus D... Sebestianus Dzierwinski Parochy Szweksznen`)[21i] ir 1657.07.02 (Admdu` Rnd`us Dnus Dnus Sebestianus Dzierwianski P.S.)[22] Todėl galima manyti, kad S. Dziervianskis Švėkšnos klebonu išbuvo maždaug nuo 1652 iki 1661 m. 

Užsimenama [23], kad S. Dzervianskis fundavo altariją Švėkšnoje arba Žvingiuose, kur tiksliai nežinoma. Altarijomis vadinti bažnyčioje pastatyti atskiri altoriai, prie kurių buvo pritvirtinta savarankiška beneficija. Altarijos fundatorius pasirūpindavo altoriaus įrengimu ir užrašydavo pinigų altaristai išlaikyti, taip įgydamas teisę siūlyti pasirinkto dvasininko kandidatūrą, kurią turėjo patvirtinti vyskupas. Šias beneficijas turėję dvasininkai vadinti altaristais arba kepelionais, kurie laikydavo tik fundacijose nurodytų mišių skaičių ir jokių sielovadinių pareigų neturėjo. Nors altarijos glaudėsi bažnyčiose, bet altaristai buvo nepriklausomi nuo klebono ir pareigomis, ir išlaikymu. Altarijas dažniausiai funduodavo didikai, bajorai, norėdami užsitikrinti sau amžinąjį išganymą. Čia būdavo laikomos Šv. Mišios už fundatorių, jo giminę ir palikuonis. 

1652 m. spalio 7 d. buvo konsekruota Švėkšnos bažnyčia. Ją konsekravo tuo metu ją vizitavęs Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis (Petrus Parczewski).[24]

Tarp Švėkšnos dvaro ir bažnyčios vyko nuolatiniai ginčai, keliamos vis naujos bylos. Ypatingai daug bylų buvo 1658 m., tais metais dvaro vietininkas E. Klotas net užgrobė dalį klebono žemės, tvirtindamas, kad klebonas ją valdo neteisėtai. 

Kaip nurodo J. Rugis,[25] nė vienai Švėkšnos kunigo dvarui iškeltai bylai nepavyko rasti archyvuose sprendimo. Teismai tuo laiku veikė lėtai ir šališkai, bylos buvo vilkinamos arba nutraukiamos. 

Kunigai buvo vieninteliai, kurie galėjo priešintis dvaro savivalei. Kai kurie Švėkšnos kunigai buvo aukštos kilmės, turėjo žymius rangus ir titulus ir buvo įtakingi asmenys, todėl jiems buvo lengviau priešintis dvarininkų savivalei, nors ne visada pavykdavo pasiekti norimų tikslų. 

Išnašos:

[1] Geni.com. 

[2] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 16-17. 

[3] LVIA, F. SA B. 14664 L.212v-224. 

[4] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226. 

[5] Ten pat, p. 227. 

[6] Piaunio upelio vaga keista jau kelis kartus, pradedant tvenkinio sukūrimu. Vėliau prieš iškasant melioracinius kanalus, jis įtekėdavo į Graumeną. Dabar jis yra Šalnos upelio deš. intakas. 

[7] ŠAPOKA, Adolfas. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba Švedai Lietuvoje 1655-1656 metais. V, 1990, p. 168. 

[8] DUNDULIS, Bronius. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuva XVII-XVIII a. Vilnius, 1977, p. 67. 

[9] ŠAPOKA, Adolfas. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba Švedai Lietuvoje 1655-1656 metais. V, 1990, p. 172. 

[10] Ten pat, p. 174. 

[11] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 27. 

[12] Ten pat, p. 20. 

[13] ŽĄSYTIS, Kazys. Švėkšnos parapijos istorija. Klaipėda, 1993, p. 20-21, 57. 

[14] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[15] Ten pat, p. 110. 

[16] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Atvaizdas 121. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287 

[17] Ten pat, Atv. 124. 

[18] KRASAUSKAS, Rapolas. Katalikų bažnyčia Lietuvoje XVI-XVII amžiuje. Nuosmukio priežastys ir atgimimo veiksniai, p. 235-236. Prieiga per internetą: http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf-straipsniai/Suv-darbai-VI/RAPOLAS-KRASAUSKAS-Kataliku-baznycia-Lietuvoje-XVI-XVII-amziuje.pdf 

[19] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 208. 

[20] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[21] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, atvaizdas 10. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287 

[22] Ten pat, atvaizdas 71 

[23] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[24] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, atvaizdas 11. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287 

[25] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 93-94.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI-XVIII A. (IV)

ŠVĖKŠNOS BAŽNYČIA IR JOS VALDYTOJAI.  

Valentas Adauktas Karštenas

Kaip nurodo šaltiniai [1] XVI a. pabaigoje Švėkšnos bažnyčios kunigu yra buvęs Martynas Goslickis (t. m. apie 1565/67 - 1579), (Gos(z)lic(z)ki; Gosleczki). Kilęs iš Plocko vyskupijos, į Žemaitiją atvyko apie 1650 m. Tarp 1565-1567 m. buvo įšventintas į kunigus. 1577 m. paskiriamas Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios klebonu ir juo dokumentuose minimas iki 1579 m. spalio mėnesio. 1578-1579 m. buvo Žemaitijos vyskupijos oficiolas, 1579 m. notaru. Žinoma, kad prieš mirtį kunigavo Švėkšnoje, o Žemaitijos vyskupo įsakymu 1579 m. aptarnavo ir Žarėnų bažnyčią. M. Goslickis turėjo įsigijęs italų teologo Bernardino de Bustis knygą „Rosarium sermonum“ antrą dalį, išleistą Hagenau 1518 m., kurią paliko Švėkšnos bažnyčiai. Užsimenama, kad kunigas gerai mokėjęs žemaitiškai. Kiek ilgai kunigavo Švėkšnoje, nežinoma. Greičiausiai M. Goslickis turėjo keletą bažnytinių beneficijų, o Švėkšnoje kunigu buvo labai trumpai. 

Kunigas J. Žąsitis [2] mano, kad 1601-1650 m. Švėkšnoje kunigavo Valentas Adomas Karštenas. Archyviniai šaltiniai [3] Valentą Adauktą Karšteną (t. m. 1613?-1647), (lenk. Walent Adaukt Karszten; Karsztein), pagal aptiktus dokumentus, mini Švėkšnos klebonu nuo 1613 m. iki 1647 m. liepos 14 d. Iki tol jis yra buvęs vyskupo konsistorijos notaru (XVI a. pab. - XVII a. pr.). Tuomet vyskupai dažnai savo notarams, iždininkams ir kitiems patarnautojams parūpindavo parapijų [4], greičiausiai V. A. Karštenas taip pat per vyskupo malonę gavo Švėkšnos parapiją.

Žinoma, kad kunigas pirko religines knygas. 1603 m. už 16 grašių įsigijo 1542 m. Kiolne leistą parankinę knygą pamokslininkams, taip pat turėjo Bazelyje 1561-1562 m. leistus Galeno veikalus lotynų kalba bei Pranciškaus van der Haero „Šventųjų gyvenimus“ (Anrverpenas, 1594).[5]

Šis kunigas buvo gana aršus bažnyčios interesų gynėjas, nuolat bylinėjosi su dvarininkais.

1625 m. gavęs Žemaitijos vyskupo Stanislovo Kiškos IV (1584 – 1626) sutikimą, sumainė su Krišpinu-Kiršenšteinu dalį klebonijos žemės, atiduodamas dvarui atgal Skontautiškę, o paimdamas daugiau žemės Alseikių apylinkėje. Taip pat sumanęs reikalavo iš Krišpino-Kiršenšteino, kad jam mokėtų dešimtinę iš Švėkšnos dvaro vėl natūra, o ne pinigais. Byla atsidūrė teisme, kuris paliko galioti 1620 m. kunigo V. A. Karšteno ir J. Zavišos susitarimą ir nustatė Krišpinui-Kiršenšteinui mokėti dešimtinę pinigais - 200 auksinų per metus. Tais laikais tai buvo gan didelė pinigų suma.[6]

Kunigas V. A. Karštenas turėjo ir daugiau iškeltų bylų, kurių sprendimai užsilikę archyvuose. Vienoje byloje bylinėjosi su Rietavo tijūnu ir Minsko vaivada, kunigaikščiu Aleksandru Masalskiu (? – 1643) dėl pievos, esančios prie Veiviržo upės, link Švėkšnos dvaro ir Rietavo tijūnijos ribos. Ta pieva, matomai, naudojosi klebonas, nes ji vadinta „Księža ląka“ - Kunigo pieva.[7] Dar viena byla buvo su naujais Ginteliškės dvaro savininkais Šverinais [8] dėl dešimtinės, dar Kęsgailos laikais užrašytos Švėkšnos bažnyčiai, mokėjimo. P. Čeliauskas [9] nurodo, kad tai buvo Žemaičių katedros prelatas scholastikas, Platelių bažnyčios klebonas Samuelis Kristupas Šverinas (t. m. 1647 – 1688), tačiau L. Jovaiša [10] niekur neužsimena S. K. Šveriną buvus Platelių klebonu. Ginčą sprendė specialus apaštališkasis delegatas Vilniaus kanauninkas Tomas Kazimieras Girskis. S. K. Šverinas norėjo duoklę mokėti ne Švėkšnos bažnyčiai, o čia pat esančiai Platelių bažnyčiai. V. A. Karštenui gyvam nepavyko išgauti teismo sprendimo, byla užsitęsė. Vėliau S. K. Šverinas buvo pripažintas kaltu ir net atskirtas nuo bažnyčios dėl dešimtinės nemokėjimo. Jis apeliavo popiežiaus uncijui Varšuvoje, kol byla pasiekė Romą ir popiežius savo specialia bule liepė dešimtinę iš Gintališkės dvaro mokėti Švėkšnos bažnyčiai.[11]

Klebonas buvo svarbiausias dvasininkas parapijoje. Jis valdė ir naudojosi beneficijos [12] turtu bei buvo atsakingas už parapijiečių sielovadą. Dvasininkus nuo pasauliečių visuomenės turėjo skirti specifiniai išoriniai atributai (tonzūra, trumpi plaukai, nuskusta barzda, sutana), aukšti moralės standartai (santūrus ir dorovingas gyvenimo būdas, veikla nesusijusi su kraujo praliejimu, buvo draudžiama užimti valstybines tarnybas, advokatūra, prekyba, administruoti žemės valdas ir namus, laikyti užeigos namus, draudė pramogauti – medžioklę, karčemų lankymą, girtuoklystę, azartinius žaidimus, dalyvavimą pobūviuose ir šokiuose, privalu laikytis celibato). Nesilaikančių šių reikalavimų turėjo laukti pasmerkimas socialinei izoliacijai. Tačiau realybėje viskas buvo kitaip. Paprastai dvasininkų socialinis statusas ir jo elgesys atitikdavo bendruomenės socialinį statusą: kaimo klebono gyvenimo būdas buvo artimas valstietiškam, o samdomų dvasininkų (vikarų, vargonininkų ir kt.) – tarnų gyvenimo būdui.[13]

Kunigai dažnai nesilaikydavo minėtų nurodymų. Kilę iš kilmingų šeimų mėgo ir medžiokles ir puotas, turėjo šeimas ir kt. Antai, 1620 m. Rietavo dekanas vizitacijos metu nurodė Švėkšnos klebonui paleisti medžioklinius šunis,[14] kurių turėjo keturis [15].

Bažnyčių vizitacijas vykdė Žemaičių vyskupijos notarai bei dekanatai. Jose atskleidžiama nemažai įdomių detalių iš to laikmečio apie bažnyčią, jos tarnus ir tikinčiuosius. Yra išlikę keletas Švėkšnos bažnyčios vizitacijų aktų.

1620 m. sausio 20 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo Rietavo dekanas Jokūbas Klapatauskas [16] (t. m. 1603-1654), (lenk. Kłopotowski). Jis surašęs Švėkšnos bažnyčios sielovados reikalus ir inventorių, nurodė visų pirma laikytis Vilniaus Sinodo priimtų nutarimų, ne rečiau kaip kartą per mėnesį atlikti išpažintį, o Komuniją teikti dažniau; altoriaus stalą apdengti didesniu audeklu; pašventinti tepalų dėžutę; krikšto ir santuokų knygose registruoti įrašus pagal naujai nurodytą formą; ir paleisti skalikus.

Iš šios vizitacijos akto aišku, kad bažnyčios reikalai buvo gana gerai tvarkomi. Knygas reikalingas bažnyčios liturgijai turėjo visas. Pats klebonas išpažintį atlikdavo pamaldiesiems Bernardinams, Kvėdarnos klebonui, ar Rietave. Įdomu, tai, kad Kvėdarnos klebonas, taip pat nurodo išpažintį atliekąs pas Švėkšnos kleboną,[17] iš ko galima daryti išvadą, kad artimai bendravo su tuometiniu Kvėdarnos klebonu Baltramiejumi Želechovskiu (t. m. 1613 – 1620), (Zelechowski)[18]. Švėkšnos bažnyčioje buvęs nešiojamas altorius, kuris buvo pašventintas ir sveikas. Nurodytos renkamos aukos už religinius patarnavimus: 2 grašiai už pakrikštijimą, 12 grašių ar mažiau už santuoką.

1630 m. gegužės 22 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo Medininkų konsistorius notaras Dovydas Milkontas [19] (t. m. 1627 – 1653), (Milkont; Miłkont; Milkonth; Milkąnt; Milkowicz) [20]. Generalinės vizitacijos akte nurodyta, kad bažnyčia yra sena, medinė ir nepašventinta, o zakristijoje stogas laša. Altoriaus sienelės naujai padarytos, Altoriaus paveikslas – Palaimintoji Mergelė - iš kelių dalių. Krikšto vanduo saugomas švariai. Krikšto knygos surištos, tvarkingos ir kruopščiai surašytos. Išvardinti liturginiai sidabro bei paauksuoti indai, liturginiai rūbai bei kitos relikvijos. Pažymėta, kad įgytos naujos mišių, apeigų, psalmių ir giesmių knygos. Minima kapinių varpinė su dviem varpais, iš kurių vienas yra senesnis, kitas nedidelis.

1635 m. generalinę vizitaciją atliko pats Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius (t. m. 1622-1656), (lenk. Jerzy Tyszkiewicz). Vizitacijos akte [21] nurodoma, kad nesilaikoma vyskupo dekretų, neskelbiamas katekizmas kaimo vietovėse, nes kaimai išsidėstę tarp miškų. Nurodoma mokykloje mokyti berniukus atskiroje patalpoje, laikyti vikarą.

Vikaras (lot. vicarius) buvo klebono padėjėjas, o jei klebonas nereziduodavo – pavaduotojas. Vikarą už sutartą mokestį samdydavo bažnyčios klebonas (kunigas). Bažnyčia įpareigodavo samdyti vikarą, jei klebonas nereziduodavo savo parapijoje, neturėjo kunigo įšventinimų arba nemokėdavo kalbos. Dar įpareigoti samdyti vikarą galėjo bažnyčios fundatorius.[22] Kitais atvejais ar reikalingas vikaras spręsdavo pats klebonas. Svarbiausia vikarų pareiga buvo padėti klebonui sielovados darbe - teikti sakramentus, mokyti tikėjimo tiesų. Švėkšnos bažnyčioje laikyti vikarą nurodė Žemaičių vyskupijos vyskupas.

1639 m. rugsėjo 15 d. bažnyčią vizitavo Rietavo dekanatas. Vizitacijos akte [3] minima grėsmė Švėkšnos bažnyčiai būti sugriautai, o kunigui grasinama išvarymu. Užsimenama apie parapijos namų atstatymą po gaisro. Išsakytas rūpestis, kad ne visi dokumentai yra perduoti į bažnyčios katedros archyvą bei dekanatui, o laikomi bažnyčios altoriuje. Susirūpinta liaudies atsisakymu Šv. Sakramento bei išpažinties ignoravimu. Nurodoma kunigui dažniau ir viešai skelbti tikėjimo tiesas lietuviškai. Laikytis Sinodo sprendimų dėl santuokos bei kitų nurodymų. Vesti įgytų lėšų ir išlaidų tikslią apskaitą. Pastatyti kryžių prie kelio į miestelį. Turėti gerbiamą vikarą atsidavusi savo darbui. Esant būtinybei pribuvėja gali krikštyti kūdikius pagal bažnyčios nurodytą krikšto formą. O neštuvus laidojant mirusį vaiką uždengti baltu audeklu su kryžiumi.

Vizitacijos aktas parodo, kad tie metai, o gal būt ir ankstesni, buvo gana sudėtingi Švėkšnos parapijai. Bažnyčia ir jos tarnai jautė grėsmę iš išorės. Sunkūs laikai - nepriteklius, karai, ligos, tikriausiai sąlygojo ir didelį vaikų mirtingumą.

Kita bažnyčios vizitacija buvo 1644 m. kovo 8 d. atlikta Vyskupijos vyresnybės, kurijos oficiolo, prelato Mikalojaus Blaškovskio (t. m. 1636-1654), (lenk. Blaszkovski, Blaskovsky). Vizitacijos akte [24] pažymėta, kad bažnyčia apleista, sutrešusi, stipriai laša, reikalinga atstatymo, kol dar visai nesugriuvo. Vieno altoriaus jau per maža Švėkšnos bažnyčioje ir nurodyta įrengti dar bent paprasčiausią šoninį altorių. Krikštykla ir šventieji aliejai prižiūrimi gerai. Nurodymai ankstesnių vizitacijų vykdomi lėtai. Naudojamos kapinės už miesto turi būti pašventintos, o prie bažnyčios jau laidojant yra ankšta. Spintos, kurioje saugomos bažnyčios šventenybės, užraktas sulūžęs. Suolai aplūžę, reikalingi remonto. Bažnyčios remontui jau rasti 82 florinai ir 60 grašių, kitus pinigus pavesta surinkti parapijiečiams bei atlikti remonto darbus. Mokykla taip pat sutrešusi. Trūksta slaugos ligoninės (prieglaudos), kurią būtų galima su laiku pasirūpinti. Fundacija turi būti sumokėta per tris savaites, siekti, kad ateityje fundacija būtų padidinta. Taip pat padidinti bažnyčios pajamas. Krikšto ir santuokos metrikų knygos vedamos pagal nurodymus. Mirusiųjų įrašai visų parapijiečių privalo būti surašomi į vieną knygą. Nurodyta smulkiai vesti visas išlaidas ir pajamas skyriumi. Velykų laikotarpyje nepakanka vieno vikaro išklausyti visas išpažintis. Parapijiečiai bažnyčiai teikia paramą natūra laiku, kas padeda parapijai išsilaikyti. Susirūpinta dėl šulinio, esančio kelyje į bažnyčia, kuris žiemą ir kelias, ir šulinys pasidengia ledu ir kelia pavojų žmonėms, todėl būtina šulinį gerai uždengti dangčiu ar net suręsti medinį statinį apie jį. Parapijos padėtis sunki, netinkamai tvarkomas turtas. Minima, kad pajamų gaunama pakankamai, bet netinkamai tvarkomasi su jomis. Klebonui nurodoma pačiam vykti į dirbamus laukus ir juos apžiūrėti, laikytis ankstesnių nurodymų ir paprastumo. Taip pat rinkti žinias apie nevaldomus laukus, sudaryti jų sąrašus nežinant kitiems ir siųsti vyresnybei. Bažnyčia turi visas reikalingas knygas sielovadai.

Šiame vizitacijos akte jau minimas Švėkšnos vikaras Kazimieras Bamševičius (t. m. 1644-1655), (lenk. Kazimier Bomszewicz), kuris yra apsunkintas ligos ir senatvės, bet bažnyčia rūpinasi tinkamai.[25]

1644 m. rugsėjo 25 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo dar ir Rietavo dekanatas, vicedekanas Jonas Kazimieras Vaitkevičius (t. m. 1624-1662), (lenk. Woytkiewic; Voytkiewicz). Vizitacijos akte [26] rašoma: kupolas, dervuotas iš šešių dalių yra nepašventintas, krikštykla švari ir jos dangtis atnaujintas, baldai pagal aprašą visi sutikrinti. Kaip matyti iš įrašo nuotrupų anglys iš klebono buvo vagiamos. Naujai įsigytas šv. Mergelės atvaizdas audekle ir spalvingas apklotas altoriui. Raginama didesnį dėmesį skirtis ligoniams vykstant į vietą ir suteikiant paskutinį patepimą sukalbant maldą. Nurodyta svarbiomis dienomis uždegti žvakes prie Šv. Sakramento, rūpintis bažnyčios brangenybių apsauga. Pabrėžiama, kad paskutiniai ir senesni nurodymai veiksmingai įgyvendinami. Didžiai gerbiamas ponas vikaras sklandžiai ir tinkamai įtikina parapijiečius teikti reikiamas medžiagas būtinas šventyklos statybai. Nurodoma klebonui arba vikarui dalyvauti parapijos susirinkimuose bei nustatant ir renkant rinkliavas, būtent: klebonui priklausančių grynųjų 100 florinų, pusė dalies surinktų iš turgaus, trečią dalį Kalėdos iš kiekvieno grūdais ir pinigais ir iš visko dvi dalis skirti bažnyčios atstatymui. Nurodoma skleisti krikščioniškąjį mokymą tarp tikėjime nutolusių parapijiečių. Dalintis pavestu darbu su kaimynais – kartu su Kvėdarnos klebonu aptarnauti Gardamo ligonius. Pažymima, kad santuokoje būtini du liudytojai, o laidojant šventoriuje ar laukuose iš kaimų, kad kapinėse nebūtų gyvūnų, nes tai nepagarba krikščionių kaulams.

Generalinėse vizitacijoje vykdomose vyskupijos vizitacijos aktuose plačiau aprašytas kunigo sielovados darbas, bei pačio kunigo bendravimas su parapijiečiais, didesnis dėmesys skiriamas įvairiems Sinodo, vyskupijos nutarimas bei jų vykdymui. Tuo tarpu dekanato vizitacijos gana trumpo teksto, po vieną sakinį aprašant tam tikros veiklos dalį, labiau konkretesni nurodymai.

Tuo metu LDK parapijos klebono pajamas sudarė: turėta žemė ir ją dirbę valstiečiai, dešimtinė, renkama Kalėda, propinacijos teisė (karčemos), įvairios duoklės: pinigų, medaus, vaško ir kt. ir aukos už religinius patarnavimus. Pastaroji sudarė labai menką pajamų dalį.

XVI a. pabaiga ir XVII a. pirma pusė Švėkšnos bažnyčiai, matyt, buvo nelengva: reikėjo išlaikyti tikinčiuosius, kovoje su reformatais, kurių buvo gausybė čia pat už LDK sienos, už 7 km, o be to dar kartais pasireikšdavo ir senasis lietuvių tikėjimas, reikėjo rūpintis bažnyčios išlaikymu bei kaupti lėšas naujos atstatymui. Kunigas Valentas Adauktas Karštenas Švėkšnos parapijoje kunigavo 35 metus, o gal ir daugiau, tiksliai nežinoma. Jis tvirtai laikė bažnyčios turtą savo rankose, ją rūpinosi: bylinėjosi su dvarininkai užgrobusiais bažnyčios žemes, kovojo dėl bažnyčiai priklausančios dešimtinės. Nors paskutiniuose vizitacijų aktuose minima, kad bažnyčia apleista ir sutrešusi, vis dėlto tikinčių lankančių bažnyčią tikriausiai pakako, nes visą laiką nurodoma, kad pajamų surenkama pakankamai. Kai kurios pastabos verčia manyti, kad V. A. Karštenas nevengė ir savo malonumui paišlaidauti. Su amžiumi klebonui sunkiau sekėsi susitvarkyti su visais parapijos darbais, galbūt todėl labiau apleido ir bažnyčios vidinę prižiūrą. Tik 1644 m. įrašuose aptinkame, kad bažnyčioje yra vikaras, kuris taip pat jau apsunkintas ligos ir senatvės, bet su pareigomis susitvarko puikiai.

Išnašos:
[1] Lietuvos katalikų dvasininkai XIV-XVI a. = The Lithuanian catholic clergy (14th – 16Th c.) / Vytautas Ališauskas, Tomasz Jaszczolt, liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys. Vilnius, 2009, p. 235-236.
[2] ŽĄSYTIS, Kazys. Švėkšnos parapijos istorija. Klaipėda, 1993, p. 57.
[3] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 138. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[4] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 116.
[5] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 138. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 90-91.
[7] Ten pat, p. 91.
[8] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 91.
[9] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 144.
[10] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, 414 p. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[11] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 95-96.
[12] Beneficijomis buvo vadinamos įvairios privilegijos, lengvatos, dažniausiai dovanota teisė į žemę. Bažnytinės beneficijomis vadintos ir pelningos tarnybos, kurias LDK dvasininkams katalikų bažnyčia teikė nuo XIV amžiaus pabaigos. Tridento bažnyčios surinkimas (1545–1563) benficijas apribojo.
[13] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 139-147.
[14] JOVAIŠA, Liudas. Katalikiškoji reforma. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai / Sudarytojas Vytautas Ališauskas [et. Al.]. Vilnius, 2001, p. 244.
[15] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 361.
[16] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 361-362.
[17] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 363.
[18] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 362-363.
[19] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. XXIV, 138-140.
[20] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 154. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[21] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. XI, 380.

[22] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 34.

[23] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 379-381.
[24] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 253-256.
[25] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 256.
[26] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 397-398.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI-XVIII A. (III)

MANUFAKTŪRININKAI - KRIŠPINAI-KIRŠENŠTEINAI

Spėjama, kad 1624 m. Krišpinai-Kiršenšteinai Švėkšnos dvarą įsigijo iš Mikalojaus Zavišos ir jį valdė iki 1644 m., apie 20 metų. J. Rugis [1], [1] ir kiti vėlesni rašytiniai šaltiniai, kurie rėmėsi J. Rugio pasakojimu, nurodo, kad Švėkšnos dvarą pirko Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (apie 1622-1681), (lenk. Hieronim Kryszpin-Kirszensztein, h. wl.) – LDK valstybinis veikėjas, karaliaus rūmininkas, Pajūrio tijūnas (nuo 1639), Kauno maršalka (nuo 1656), Lietuvos didysis prievaizdas (1658-1663), Lietuvos didysis iždininkas (1663-1676), Šerešovo seniūnas. Žmona - Ona Mlockaitė. Santuokoje susilaukė penkių sūnų - Mykolo Antano, Martyno Mykolo, Pranciškaus Kazimiero, Andriaus Kazimiero, Jono Jeronimo ir šešių dukrų - Liudvikos, Apolonijos (Zavišienės), Marijos, Barboros? (Konopackienės, vėliau Valavičienės), Kristinos (Denhofienės) ir Elžbietos Marijos.[3]

Krišpinų-Kiršenšteinų genealogijoje, bei minimuose rašytiniuose šaltiniuose yra šiek tiek painiavos. Žinoma, kad 1624 m. Jeronimui tebuvo du metai ir jis negalėjo nusipirkti Švėkšnos dvaro, o ir Pajūrio tijūnu tapo tik 1639 m. Remiantis vėlesniais rašytiniais šaltiniais Švėkšnos dvarą greičiausiai pirko Krišpino Kiršenšteino I (apie 1570-1611) ir Onos Pacaitė (apie 1600-?) sūnus Karolis Krišpinas Kiršenšteinas, gimimo ir mirties metai nežinomi. Žinoma, kad jis mirė gana jaunas. Po to Švėkšnos dvaras atiteko Jeronimui Krišpinui-Kiršenšteinui.[4] Vis dėlto, gali būti, kad Švėkšnos dvarą nupirko Jeronimo tėvas Krišpinas Kiršenšteinas II (apie 1592-1639), (lenk. Kryszpin Kirszensztein) - Pajūrio tijūnas. Jis 1617 m. vedė Oną Šemetaitę (apie 1565-?) ir susilaukė vienintelio sūnaus Jeronimo. 

Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas buvo sumanus ir veiklus žmogus, rūpinosi Švėkšnos dvare atkurti ir išplėsti ūkinę veiklą. Čia atidarė vieninteles Žemaitijoje popieriaus dirbtuvę ir įsteigė stiklo gamyklą, taip pat laikė parako dirbtuvę, vilnos karšyklą, lentpjūvę ir plytinę. 

Popieriaus dirbtuvė. Kada tiksliai įkurta popieriaus dirbtuvė Švėkšnoje, nėra aptikta žinių. Tiksliai žinoma, kad ji jau buvusi 1640 m., nes paminėta Žemaičių žemės teismo 1640 m. aktų knygose, kur surašytas Švėkšnos dvaro inventorius [5]. A. Miškinis [6], mano ją veikusią 1630-1644 m. Plačiausiai Švėkšnos dvaro popieriaus dirbtuvę aprašo E. Laucevičius [7], [8]. 

Vieta popieriaus dirbtuvei turėjo būti parinkta prie Švėkšnalės upės, atokiau nuo malūnų, nes norint išgauti aukštos kokybės popierių, buvo reikalingas skaidrus ir švarus vanduo, netgi vandens spalva buvo svarbi. Vandens jėga buvo reikalinga skudurų grūdimo ir draskymo įtaisams ir popieriaus presavimo kūjams judinti. Kokioje konkrečioje vietoje buvo dirbtuvės ir kaip jos atrodė žinių nėra išlikę. XVI a. pabaigoje kai kurių Lietuvos popieriaus dirbtuvių pastatai buvo dviejų aukštų, mediniai. Jie mažai kuo skyrėsi nuo grūdų malūnų pastatų. Galimai ir Švėkšnos popieriaus dirbtuvės buvo mediniame dviaukščiame pastate, konstrukcija panašia į malūną. 

1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriaus surašyme minima, kad popieriaus dirbtuvėje dirbo svetimšalis popieriaus meistras, du pameistriai ir dvaro baudžiauninkas. 

Popierių gamino rankiniu būdu iš lininių, medvilninių, vilnonių ir šilkinių skudurų vadinamuoju „itališku būdu“, kuris nesikeitė iki XVIII a. pab.–XIX a. pr. Skudurai popieriaus pramonėje buvo strateginė prekė. Lininė balta drobė tiko geriausiam – baltam popieriui. Paprastam – rudam pakavimo popieriui, kartonui gaminti naudoti šiurkštesni lininiai ir vilnoniai skudurai. Rašymui buvo naudojamas – vidutinės kokybės popierius. Skudurai pirmiausia būdavo rūšiuojami pagal spalvą, rūšį ir kokybę. Paskui jie būdavo plėšomi, daužomi kūjais, skalaujami vandeniu, balinami, o gauta masė pūdoma, malama iki tirštos konsistencijos. Kuo skaidresnis vanduo naudotas, tuo popierius gaudavosi baltesnis. Po to masė buvo verdama, rankiniu būdu semiama sietais. Išimti lapai buvo perdengiami specialaus audeklo gabalais (jų turėta iki kelių šimtų) ir spaudžiami sunkiu presu. Išėmus audeklo gabalus, pradžiuvę vėl lyginti spaudžiant presu nuo vieno iki kelių kartų. Paskui sulipę popieriaus lapai (po 4–5) būdavo iškabinami ant virvių ir džiovinami, vėliau šlifuojami akmenimis, kūjais, pjaustomi, trumpam pamerkiami į klijus (jei popierius skirtas rašymui), dažomi, rūšiuojami. Apdorojant skudurus buvo naudojami natūralūs polimerai – celiuliozė iš augalinio pluošto, perdirbtų skudurų ir įvairūs balinimo bei kiti priedai. Ne veltui popieriuje randama šarmo – kalcio hidroksido – pėdsakai. Jis susidarydavo iš kalkių – potašo alūno, atsakingo už gyvulinių klijų (želatinos) stabilizavimą popieriaus paviršiuje. Kalcio hidroksidas lėmė popieriaus patvarumą ir tvirtumą. 

1630-1644 m. Švėkšnos popieriaus dirbtuvė žymėjimui naudojo vandenženklius. Identifikuotos trejos semiamų formų poros. Vienos poros vandenženkliuose, buvo atvaizduotas Krišpinų-Kiršenšteinų herbas - statmenai ąžuolu perskirtas heraldinis skydas, kurio dešinėje pusėje stovi liūtas, atsirėmęs į ąžuolą, kairėje - viena virš kitos dvi elnių galvos. Skydą puošia stručių plunksnos. Viršuje inicialai: K(ryszpin) K(irszensztein) C(iwun) P(ojurski). Kitos poros - pavaizduotas tas pats Krišpinų herbas, tik kitaip apipavidalintas ir viršuje inicialai C. K. Buvo ir mažoji herbo forma, kur pavaizduotos tik dvi elnių galvos.

4 pav. Viena iš vandenženklio
Krišpinų-Kiršenšteinų herbo
formų.

Buvo gaminamas dviejų rūšių popierius - geras rašomasis popierius ir labai prastas. Manoma, kad per metus pagamindavo apie 750 tūkst. lapų. Visų rūšių popierius buvo semiamas tomis pačiomis formomis, todėl iš vandenženklių negalima spręsti apie popieriaus rūšį ir kokybę. Švėkšnos gamybos popierius dažnai užtinkamas to laikotarpio Žemaičių pilies ir žemės teisės aktų knygose, kitose Žemaitijos įstaigų aktuose bei jų nuorašuose. 

B. Kviklys [9] ir P. Čeliauskas [10] nenurodydami šaltinių, rašo, kad gamintas trijų rūšių popierius: rašymui geresnis, rašymui blogesnis ir vyniojamasis skirtas knygoms įrišti ir pan. Svarbesniems raštams naudotas geros rūšies baltas, stiprus ir nelūžtantis popierius, o nuorašams - gelsvas, mažiau blizgantis ir ne toks lankstus. 

Vis dėlto tikslesnis popieriaus rūšių nustatymas yra E. Laucevičiaus, kuris plačiai tyrinėjo popieriaus gamyba XV-XVII a. ir rėmėsi sukurtomis metodikomis nustatant popieriaus rūšis. Jis išskiria tik dvi, jau minėtas, popieriaus rūšis, kurias gamino Švėkšnos popieriaus dirbtuvė. 

XVII a. antroje pusėje apie popieriaus dirbtuvę žinių nėra, o 1695 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje ji nebeminima. 

Stiklo manufaktūra. Lietuvoje stiklo amatas minimas nuo 1529 m., o pirmosios stiklo dirbtuvės Lietuvoje 1547 m. įkurtos Vilniuje. XV-XVII a. stiklo gaminiai buvo brangūs, todėl juos turėjo tik gana turtingi žmonės. Bajorai savo namus stiklindavo nuo XVI a.; į alavo ir kitokius rėmus įmontuodavo kvadratinius stiklus, buvo ir medinių rėmų namų langai. 

XVII a. maždaug 3-4 dešimtmetyje, Jeronimas Krišpinas-Kirštenšteinas už 14 km nuo Švėkšnos, į šiaurės rytus nuo Būdviečių kaimo, Aukštosios miške, šalia tekėjusio upeliuko (dabar likęs tik drenažo griovys), įsteigė stiklo manufaktūrą. Tai buvo pirmoji stiklo dirbtuvė Žemaitijoje. Šią vietovę seniau vadino lenkiškai "Huta szklana" - stiklo dirbtuvė. Iš čia, matyt, ir kilo Ūtos kaimelio pavadinimas. Vietiniai vėliau šią vietovę praminė Stiklo kalva, Stikline, nes čia buvo randama įvairiaspalvių stiklo šukių. Dar ir dabar toje vietovėje atidžiai žiūrint galima pastebėti tris apie 0,5-0,8 m aukščio ir 5-7 m skersmens kalvas - buvusių krosnių liekanas. 

Štai kaip aprašoma Martyno Paleckio stiklo gamyba Vilniuje [11]: šalia krosnių buvo statomos būdos darbininkams ir daržinės pelenams krauti. Atvėsę pelenai iš duobių buvo beriami į medines statines. Patyręs ruošėjas iš 1 ha nupjautos žolės pagamindavo daugiau kaip 500 kg laužo pelenų. Geriausiais laikyti tokie, kuriuose potašo būdavo daug (tai nustatydavo pagal skonį, nes daug potašo turintys pelenai degina liežuvį). Prasčiausi būdavo lauko ir krosniniai medienos pelenai. Geresnės kokybės stiklui gaminti buvo naudojamas potašas, o ne pelenai. Potašą, išgarintą ir iškaitintą (baltąjį) arba neišgarintą ir neiškaitintą (juodąjį), gamino daugiausia iš medžio pelenų. Pelenai buvo sijojami, po to mediniuose kubiluose drėkinami silpnu tirpalu ar vandeniu, parą laikomi ir išmaišomi. Tokia masė pilta į kubilus dvigubu dugnu. Tuomet pelenai kelis kartus nušarminami, pilant ant jų karštą tirpalą. Vėliau potašas iškaitinamas. Kitas žaliavas (smėlį ir gesintas kalkes) naudojo vietines, o įvairius dažus pirkliai vežė iš užsienio. Krosnis kūrendavo džiovintomis malkomis, kurias krėsdavo iš ugniai atsparaus molio. Paprastai vienoje stiklo dirbtuvėje būdavo nuo vienos iki trijų triaukščių skliautuotų stiklo lydymo krosnių. Pirmame aukšte būdavo kūrenama, antrame – lydomas stiklas, o trečiame – kaitinami gaminiai. Stiklą gamino dviem fazėmis: pirmiausia parengtą mišinį – įkrovą – sukepindavo 750 laipsnių temperatūroje, po to ją dėdavo į vadinamus tiglius ir lydė juose stiklą 1250 laipsnių temperatūroje. Visas procesas, stiklo lydalą nuolat maišant ir saugant nuo nešvarumų, trukdavo pusantros, dvi ar tris paras. Toliau formuodavo stiklo gaminius, pasitelkę pūtimo vamzdelius, žirkles, lovius. Visa gamyba buvo rankų darbo, sunki ir kenksminga sveikatai. 

Pagal atliktus žvalgomuosius tyrinėjimus 1975 m. ir 1982 m.[12],[13] Švėkšnos stiklo manufaktūros liekanos liudija, kad čia, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, naudojo jau modernią technologiją. Nustatyta, kad čia būta tikro fabriko - stovėjo du dideli mediniai pastatai (6x12 m) ir pašiūrė (o gal pastatas) su stiklo lydymo krosnimis stačiakampiu formos padu. Stiklą lydė didžiojoje kalvoje buvusioje tiglinėje krosnyje malkomis, o gaminius atkaitindavo ir įkrovą iki 700^o C iš smėlio ir pelenų mišinio fritavo kitose mažesnėse krosnyse. Prie didžiosios lydkrosnies dar galėjo būti prijungta kita krosnis, kurioje taip pat frituodavo įkrovą arba atkaitindavo gaminius. Tada mažiausia krosnį galėjo vartoti malkoms džiovinti, tigliams degti arba kitiems pagalbiniams darbams. 

Kitoje kalvoje aptikta 0,5x0,4 m dydžio kiaušinio formos pelenų duobė, krosnies pėdsakai, nedidelės smėlio dėmės sluoksnyje. Iš to galima spręsti, čia gaminus pelenų ir smėlio mišinį - įkrovą, o galbūt ir potašą iš pelenų. 

Trečias statinys - ant trečios kalvelės. Čia aptiktos 12x15 m pastato liekanos suręstos iš sienojų, medžio anglių, stiklo dirbinių liekanų. Spėjama, kad tai galėjo būti stiklo gaminių sandėlis, o rasti puodų ir lėkščių fragmentai liudytų, kad čia galėjo būti ir buitinės patalpos. 

Kurui malkas, potašui ir įkrovai pelenus tiekė vietinis dvaro miškas, o smėlį galėjo imti iš stiklo manufaktūros teritorijos. Čia pat 1,6 m gylyje aptiktas labai baltas smulkus ir švarus smėlis, kuris tikriausiai ir buvo naudojamas kaip žaliava. Rasti tiglio fragmentai rodo juos buvus apvalius 32,3 cm vidinio skersmens ir 45 kg talpos, lovelio formos 7,8 cm aukščio. Tiglių sienelių storis buvo nuo 11 iki 22 mm. 

Manufaktūroje gamino apie 2 mm storio aplydytais pakraščiais langų stiklą, apie 6 mm skersmens stiklinius vamzdelius, plonasienius indelius smėlio laikrodžiams, įvairios spalvos bei formos kertuotes ir butelius, mažus medicininius flakonus, stiklines, stiklinaites, stikliukus, taures. Vyravo pūsti plonasieniai gaminiai. Meistrai gaminius pūtė rankiniu būdu pūtimo vamzdeliais metalinėse arba medinėse nepilnose (be gurklio) formose, o apdorodavo ritinėdami lipkotį su gaminiu ant kairės kojos šlaunies pririšto, greičiausiai medinio, specialaus balno lentos. Kai kurių indų kamščiai galėjo būti presuoti, įspraudžiant į formą pūtimo vamzdeliu paimtą stiklo masės lašą. Likę stipriai hidrolizuoti ir patinuoti kertuočių, kampuotų, rumbuotų gaminių fragmentai, kirpimo žymės liudija kampuotiems bei rumbuotiems gaminiams formuoti vartotas metalines, o cilindrinės formos dirbiniams - greičiausiai medines formas. Snapeliams ir verstagurklėms galvutėms formuoti naudojo medinius strypelius, žnyples bei pincetus. Puošė gaminius tiesiomis ar suktomis rumbėmis, prielipomis ir skirbiniais. Gludinimo ir svidinimo pėdsakų neaptikta, bet tai galėjo daryti 2-3 km atstumu nuo dirbtuvės, kitose apylinkėse gyventojų kartais irgi vadintoje „Stiklo kava“. 

Gaminių stiklas - žalsvas, mėlynas, rusvas, rudas ir net baltas, kas rodo aukštą stiklo gamybos technologijos lygį. Stiklas buvo gerai išlydytas, bet ne visuomet pakankamai nuskaidrintas, nes kai kurie fragmentai turi spiečiapūslių. Dažniausiai blogiau nuskaidrindavo beveik bespalvį stiklą, nes jame buvo mažiau šarminių oksidų. 

Visi radiniai datuoti XVII a. pirma puse.[14] Archeologinius tyrimus vykdę tyrėjai mano, jog Švėkšna stiklo dirbiniais ir langų stiklu aprūpindavo dalį Žemaitijos, tikėtina, kad dalis patekdavo į Klaipėdą ir Prūsiją.[15]

Parako gamybos dirbtuvės kaip ir aukščiau minėtos dirbtuvės užfiksuotos 1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje. Kurioje vietoje Švėkšnoje jos buvo įrengtos, nežinoma. Pastatas turėjo būti apsaugotas nuo drėgmės, galbūt akmens mūro. Parako gamyba taip pat buvo pelningas užsiėmimas. Jo reikėjo LDK kariuomenei kovose su švedais, taip pat ir kasdieniam naudojimui - medžioklei. 

Juodasis arba dūminis parakas, kuris senovėje buvo vartojamas ir karo šaunamiesiems ginklams užtaisyti, daromas iš medžio anglies (arba geriau kanapių spalių anglies), sieros ir salietros mišinio. Paprastai ant šimto dalių dedama 15 dalių anglies, 10 dalių sieros ir 75 dalys salietros. 

Apie kitas veikusias gamybos įmones Švėkšnoje: vilnų karšyklą, lentpjūvę, plytinę, žinių visiškai nėra išlikę. E. Meilus [16] mini, kad iki 1765 m. Švėkšnos dvare ant Ašvos upės kranto stovėjo lentpjūvė, o tais metais buvo numatyta statyti naują. Tačiau neaišku ar čia kalbama apie tą pačią Krišpino-Kiršenšteino statyta lentpjūvę. 

Krišpinų-Kiršenšteinų valdymo laiku Švėkšna atsigavo ir suklestėjo. Manufaktūros įsteigtos Švėkšnoje Krišpinams turėjo nešti pelną, nes produkcija buvo skirta ne vien vietiniams poreikiams tenkinti. Ir nors Švėkšna nebuvo viena iš pagrindinių Krišpinų-Kiršensteinų reziduojamų valdų, tačiau čia įsteigtos manufaktūros rodo buvus Švėkšną svarbioje strateginėje prekybos bei kelių tinklo vietoje. 

Išnašos:

[1] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 15. 

[2] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 90. 

[3] Geni.com. 

[4] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a., 1 kn. Vilnius, 1967, p. 86. 

[5] Ten pat, p. 86-87.

[6] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226. 

[7] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a., 1 kn. Vilnius, 1967, p. 20, 86-87, 120, 149. 

[8] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a.: Atlasas, 2 kn. Vilnius, 1967, p. 176-177. 

[9] KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. 4 t. Boston, 1968, p. 219. 

[10] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 320-321. 

[11] RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Martynas Paleckis ir stiklo dirbtuvės XVI a. LDK. Prieiga per internetą: http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/martynas-paleckis-ir-stiklo-dirbtuves-xvi-a-ldk/1526. 

[12] STRAZDAS, Kazys, ŽULKUS, Vladas. Švėkšnos XVII a. stiklo manufaktūra. Muziejai ir paminklai, 8. Vilnius, 1987, p. 89-92. 

[13] ŽULKUS, Vladas. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita: Švėkšnos dvaras Šilutės rajone. Klaipėda, 1983, p. 29-35, 37-38, 78-85, 114-118. Prieiga per internetą: http://lad.lt/data/com_ladreports/723/1-44.pdf; http://lad.lt/data/com_ladreports/723/45-96.pdf. 

[14] ŽULKUS, Vladas. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita: Švėkšnos dvaras Šilutės rajone. Klaipėda, 1983, p. 37-38. Prieiga per internetą: http://lad.lt/data/com_ladreports/723/1-44.pdf. 

[15] STRAZDAS, Kazys, ŽULKUS, Vladas. Švėkšnos XVII a. stiklo manufaktūra. Muziejai ir paminklai, 8. Vilnius, 1987, p. 92. 

[16] MEILUS, Elmantas. Žemaitijos kunigaikštytės miesteliai XVII a. II pusėje - XVIII a.: raida, gyventojai, amatai, prekyba. Vilnius, 1997, p. 73.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (II)

ZAVIŠOS IR DIDIEJI ŽEMĖS DARBAI ŠVĖKŠNOJE

XVI a. Švėkšnos dvaro savininkais tampa Zavišos ir ją valdo iki 1624 m. 

Andrius Zaviša (apie 1490-1534), (lenk. Andrzej Zawisza, herb Łabędź) - Vilniaus tijūnas (1519), antrąkart vedė Barborą Kęsgailaitę (apie 1500-1550) ir kaip kraitį gavo Švėkšnos dvarą. Pirmosios žmonos vardas ir kilmė nežinoma (apie 1500-?) su kuria susilaukė dukters Onos Zavišaitės (Kamajauskienės) (apie 1520-?). Su Barbora Kęsgailaite susilaukė penkių sūnų – Jono, Merkelio, Mikalojaus, Juozapo ir Stasnislovo bei dviejų dukrų – Onos (Radvilienės) ir Dorotėjos Barboros (Šemetienės).[1]

1527 m. ar 1528 m. Mikalojus Mikalojavičius Kęsgaila už 200 kapų grašių sudarė priešvedybinę sutartį dėl sesers su Andriejumi Zaviša. Šis aktas be datos, buvo sudarytas per tarpininką - Kijevo vyskupą, kuris 1529 m. šį aktą perdavė Žemaičių vyskupui.[2] O štai jau 1534 m. Barbora Kęsgailaitė minima kartu su savo vyru Andriejumi Zaviša, kurie kelia bylą Jurgiui Radvilai I, Vilniaus kaštelionui, dėl Želežnicės kaimo (wieś Żeleźnicę).[3] Todėl galima spėti, kad Švėkšnos dvaras Zavišoms perėjo apie 1530-1533 metus. Mirus Andriejui Zavišai Švėkšnos dvarą paveldėjo jo sūnus - Jonas Andriejičius Zaviša (1520-?), (lenk. Jan Zawisza). Jis buvo reformacijos šalininkas. Vedė Eufemiją Virbickaitę (apie 1530- apie 1589), su kuria susilaukė sūnų Jono (apie 1550-1620), Jurgio (?-?), Andriejaus (?-?) ir dukters (apie 1550-?).[4]

Zavišoms valdant, 1553-1555 m. pirmą kartą Švėkšnos dvaro žemė buvo išmatuota ir nustatytos jos ribos. Matavimo darbus atliko ir aprašė lenkų bajoras, karaliaus Žygimanto Augusto žemės matininkas (revizorius) Jokūbas Laskovskis (lenk. Jakub Laszkowskis). Nemokėdamas lietuvių kalbos, jis gerokai iškraipė vietovardžius, tačiau daugeliu atvejų galima nustatyti, apie ką kalbama.[5]

Pagal šį aprašymą [6], [7] (skliausteliuose aut. paaiškinimai) Švėkšnos dvaro valdos ribojosi su Rietavo ir Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme ir Prūsų siena. Ribų aprašymas pradedamas nuo Stemplių apylinkių, riba eina nuo upės Šakynos (Šaka - deš. Ašvos intakas), karališkojo Paterių kaimo (Patery) iki Švėkšnos tarnybos Tuckių namų, kol pasiekia upę Ramavę (deš. Ašvos intakas) ir ja bei pavaldinių žemėmis, iki intako į Ašvos upę, kur ribojasi su laisvo ūkininko Rimšos žemė, Kesės upe (kair. Ašvos intakas) iki pat jos ištakų. Toliau ribojasi su karališkąja bajorų Silvestraičių žeme ir su Kvėdarnos (Feydanska) riba bei karališkąja bajorų Vaitkevičių žeme, atsiremia į upę Šiaudę (deš. Tenenio intakas). Toliau ribos eina minėto Vaitkevičiaus žeme ir Šiaudų kaimu (Šiaudėnų) ir vėl pasiekia upę Šiaudę. Pati upė Šiaudė nedaug ribojasi. Iš jos išeina skiriamoji, kuri ribojasi su Pajūrio tijūnijos žeme iki Laukstėnų kaimo ir įeina į Žvelesio pelkes (upelis Žvelesys – kair. Ašvos intakas), jas skiriamoji kerta skersai Žemgrindžio tiltas (Nautiltės k. ?) ant vieškelio į Tilžę. Nuo čia kapčiais prasideda bendra riba su karališkąja Gardamo žeme ir eina Tenenio upe, po to ribojasi su karališkąja Pajūrio tijūnijos žeme ir vėl pasiekia Tenenio upę. Nuo jos skersai per Gardamo upę (?) iš kairės yra Prūsų žemė su kuria vietomis ribojasi iki kapčiaus supilto ties Begėdžių kaimu. Nuo jo Veiviržo upe iki vieškelio į Klaipėdą ir palei Papilių kaimą iki Šalteikių kalno (?), o toliau vėl iki Veiviržo upės ir tarp Mikužių ir Papilio kaimų, ribojasi su Biskupiais (Vyskupiškiai), Veiviržėnais, Mitaičių, Vilkių kaimais ir pasiekia Balsės upę (deš. Šlūžmės intakas), toliau iki Upitėnų ir Liepaičių kaimų ir pasiekus Šlužmės upelį (deš. Šalpės intakas) ribojasi su Kiekių žemėmis, toliau kapčiais iki Landžių kaimo, įsiremia į Purlės upę (deš. Šalpė intakas), Kungevičiaus žeme ir pasiekia Šalpės upę (kair. Veiviržo intakas), per ją iki upelio Alkupio (deš. Graumenos intakas). Nuo čia prasideda bendros ribos su karališkąja Šalpėnų ir Burnių žeme, einančios iki Graumenos upės (kair. Šalpės intakas). Toliau pasiekus upokšnį eina kapčiais iki Judrės upės (deš. Graumenos intakas), ribojasi su tais pačiais Burniais ir Rietavo bajorų Mizgiriais; Pajūrio tijūnijos Judrėnų kaimu, pro Švėkšnos Traksėdžių kaimą ir pasiekia upę Šakę (Šaka - deš. Ašvos intakas) - grįžtama prie išeities taško.

Kaip matyti iš ribų aprašymo, per Švėkšną ėjo du dideli vieškeliai: vienas į Tilžę, antras į Klaipėdą, kurie jungė Žemaitiją ir Žemaičių Vyskupijos centrą Varnius su minėtais miestais. Anot J. Rugio [8], tai kad Švėkšna buvo pasienyje, prie didelių vieškelių, turėjo įtakos ir švėkšniškių mąstymui, darant juos sumanesnius, lengviau prisitaikančius prie pokyčių, susivokiančius naujose sąlygose, sugyvenantys su žmonėmis bei mėgstantis pasižmonėti ir pareikšti iniciatyvos. Minima, kad į šv. Jokūbo atlaidus Švėkšnoje susirinkdavo ne tik vietinių apylinkių gyventojai, bet ir lietuvių maldininkai iš Prūsijos [9], [10], [11]. Ko gero atlaidų metu vykdavo prekyba, o karčiamos ūždavo.

1569 m. Eufemina Virbickaitė Zavišienė (apie 1539-1589), mirus Jonui Zavišai išteka antrą kartą už kunigaikščio Andriejaus Višniovieckio (1538-1583) (lenk. Andrzej Wiśniowiecki), kuris buvo Vraclavo ir Liubeko seniūnas, Vraclavo (1572) ir Voluinės (1568-1572) kaštelionas, Vraclavo vaivada (1572-1576), Voluinės vaivada (1576-1583), pagal tikėjimą - evangelikas. Vedęs E. Zavišienę, jis tampa sąlyginiu Švėkšnos dvaro savininku, kol Zavišos vaikai taps pilnamečiais.

Tuo laiku Švėkšnoje galėjo atsirasti evangelikų bendruomenė ir užvaldyti Švėkšnos bažnyčią. Įrašas, esantis dokumente Descriptio Dioecesis Samogitiensis nurodo, kad 1589 m. Švėkšnos bažnyčia buvo išvalyta nuo erezijos, tai yra vėl grąžinta katalikams.[12]

Iš senų dokumentų žinoma, kad dar 1578 m. A. Višniovieckis atkalbinėjo Joną, Jurgį ir Andriejų Janovičius Zavišas nuo Švėkšnos perėmimo.[13] Remiantis 1578 m. Raseinių Žemės teismo aktais Andriejus Višniovieckis ir Švėkšnos dvaro paveldėtojai Jonas, Andriejus ir Jurgis Jonavičiai Zavišos buvo skolingi Vaitiekui Jonavičiui Šemėtai. Teismai tęsėsi tris metus. 1579 m. lapkričio 1 d. teismas padalino Kęsgailos palikimą, tarp paveldėtojų Jono ir Andriejaus Zavišų bei Šemėtų. Dalintos valdos: miestas Rakovas (Раковъ) su pilimi ir jam priklausančiais dvarais Bakštensko (?) valsčiuje (Бакштен. в.), Derevnajos (Деревное) dvaras ir miestas ir dvarai Minsko paviete (Мирскомъ пов.), Švėkšnos (Швекшни) dvaras ir miestas, žemaičių žemėse, Deltuvos (Дяволтовъ) dvaras ir miestas, ir Milašiūnų (Милошуны) dvaras Vilkmergės paviete (Вилкомiр. пов.).[14].

Nuo 1579 m. Švėkšną valdo Jonas Jonavičius Zaviša (apie 1550-1620 m.), (lenk. Jan Zawisza) – LDK valstybinis veikėjas, Lydos pakamaris (nuo 1593), Mstislavlio (1596) ir Vitebsko vaivada (nuo 1599), Suražo seniūnijos valdytojas (nuo 1599). Buvo vedęs Koreckaitę (apie 1570 - ?) su kuria susilaukė dukters Onos, kuri ištekėjo už Sanguškos-Kovelskio. Aptinkami šaltiniai internete, kad antrojoje santuokoje su Anastasija Tryznaite, J. Zaviša susilaukė sūnaus Mikalojaus (apie 1585-1647)[15]. Tačiau Geni.com nurodoma, kad Mikalojus Zaviša yra Jono Andriejičiaus Zavišos brolis.[16]

Į Švėkšnos dvaro valdas pretendavo ir Jurijus Jonavičius Zaviša. Jis 1583-1584 m. skundėsi teismui su prašymu priteisti jam trečdalį Švėkšnos dvaro valdų.[17]

Žinoma, kad Jonas Zaviša 1598 m. Seimo buvo paskirtas sienos su Prūsija patikrinimo kamisoriumi ir 1601 m. gavęs Seimo pavedimą parinkti vietą tvirtovei statyti prie Prūsijos sienos. Spėjama, kad tą vietą galėjo būti išrinkęs Švėkšnoje, nes netrukus Švėkšnos apylinkėse, kiek žemiau dvaro sodybos prasidėjo dideli darbai: dvaro pievose buvo supilti pylimai, užtvenkti Švėkšnalės ir Šalnos upeliai ir dauboje suformuotas tvenkinys. Taip čia 1620 m. atsirado dirbtinis tvenkinys, tyvuliavęs apie 200 metų, kuris vėliau, pastačius vandens malūną Vilkėnuose, buvo nukeltas į dabartinę Vilkėnų vietą. Dar ir dabar abipus tilto prie Švėkšnos (kelyje Saugos – Švėkšna), aiškiai matyti pylimo liekanos (2 pav.). Vis dėlto Švėkšnoje pilis nebuvo pastatyta.

2 pav. Centre matyti buvusio tvenkinio ribos, senojo kelio
Inkakliai-Švėkšna  pylimas su tiltu.
Nuotraukos autorius Danutė Gailiūnienė.

Suformavus tvenkinį, pasikeitė ir Švėkšnos miestelio plėtimosi kryptys bei kelių tinklas. Ankstesnė kelio trasa ėjusi iš Veiviržėnų į Žemaičio Naumiestį, buvo užlieta. Vietoj jo buvo nutiestas naujas kelias į pietus nuo dvaro sodybos.[18] Supiltu pylimu ėjo senasis kelias į Švėkšną nuo Inkaklių kaimo (2 pav.). Atsižvelgiant į tai, miestelis toliau plėstis galėjo tik pagal naująjį Veiviržėnų - Žemaičių Naumiesčio kelią.

J. Rugys [19] mano, kad taip vadinamas Kalės tvenkinys irgi turėjo atsirasti tais laikais, tuo būdu sutvarkant įvažiavimą į miestelį iš pietų pusės ir nusausinant žemutinę dvaro parko dalį. Nusausinti žemę ir vaizdui pagražinti dvarvietėje buvo iškasti tvenkiniai ir kanalų sistema. Taip atsirado tvenkinys su sala ir mažasis tvenkinys parke, netoli dabartinės pradinės mokyklos.

Visi šie darbai, nors buvo reikalingi ir naudingi, gerokai apsunkino ir nuvargino valstiečius, dėl to žemės ūkio darbai buvo apleisti. Iš tų laikų yra užsilikę pasakojimų ir padavimų. Vienas tokių padavimų pasakoja, kad Švėkšną valdė du broliai, kurie sumanė padaryti Švėkšną jūros uostu, sujungiant ją perkasais su jūra. Pradėtas darbas taip išvargino žmones, kad jie sukilo ir vieną brolių užmušė. Antrasis brolis, gelbėdamas savo gyvybę, pasižadėjęs savo sumanymo toliau nevykdyti ir nutraukė darbus, nuo kurių paliko tik pradėti perkasai.[20]

Įrengus didįjį tvenkinį buvo užlieta klebonui priklausanti pieva. 1620 m. birželio 6 d. raštu Jonas Zaviša susitaria su Švėkšnos klebonu Valentu Adauktu Karštenu, kad už užsemtą tvenkinio vandeniu pievą, klebonas gauna 25 margus Skontautiškės lauko ir prie jo esančią pievą ties Švėkšnalės upeliu. Be to klebonui atiduodamas Debriškių žemės plotas, apdirbamas vietos gyventojo Mykolo Alseikio. Taip pat sutarta, kad Zaviša dešimtą grūdą nuo Švėkšnos dvaro bažnyčiai mokės pinigais, o ne natūra.[21]

A. Miškinis [22] nurodo, kad apie 1609 m. buvo padidinta Švėkšnos bažnyčios fundacija, skiriant papildomai žemės. Tais metais sudarytas bažnyčios valdos planas su pažymėtų 15 sklypų, kurie buvo atskirai išsidėstė atokiau nuo miestelio - prie Kvėdarnos valsčiaus ribos.

Švėkšna 1613 m. LDK žemėlapyje.

1613 m. LDK žemėlapyje, Švėkšna (Swiexna) iš kitų aplinkinių pažymėtų vietovių išsiskiria elementų išdėstymu.[23] Aiškiai matyti vienbokštė bažnyčia ir dar šeši pastatai.

Manoma, kad Jonas Zaviša dažnai būdavo Švėkšnoje ir rūpinosi dvaru.[24] Turėjo grandiozinių žemėtvarkinių planų, dalis jų liko neužbaigti. Dėl sunkių žemės darbų nuskurdo valstiečiai, smuko žemės ūkis. Su bažnyčia Zavišos, matomai, sutarė neblogai, nes bylų teismuose neaptikta.

Po Jono Zavišos mirties, 1620 metais, Švėkšnos dvaro savininku tampa Mikalojus Zaviša (apie 1585-1627?) (lenk. Mikolaj Zawisza-Kiezgajlo, herb Labędž) [25] – Lietuvos didysis referentas (1625-1626), Vitebsko kaštelionas (nuo 1626). Buvo vedęs du kart. Pirmoji žmona - Elžbieta Radvilaitė (1592-1627), su ja susilaukė tik dukterų: Liudvikos (bernardinų vienuolė) (1595-?), ? (Kaminskienės) (apie 1600-?), Melanijos (Stempkauskienės) (1620-?). Antroji žmona buvo Elžbieta Tiškevičiūtė (1623-?), kuri vėliau ištekėjo antrą kartą už Jono Farensbacho (m. apie 1627).[26]

Išnašos:
[1] Geni.com.
[2] Poczet rodów w Wielkiem Ksistwie Litewskiém w XV i XVI wieku : uoy i wyda Adam Boniecki. Warszawam 1887, s. 122.
[3] Ten pat, p. 123.
[4] Geni.com.
[5] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 218.
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 81-86.
[7] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 11-12.
[8] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 88.
[9] ALEKNA, Antanas. Katalikų bažnyčia Lietuvoje, Kaunas, 1936, p.68.
[10] ROČKA, Marcelinas. "Martyno Mažvydo laiškai". Literatūra, 9 t. Vilnius, 1966, p. 262-263.
[11] MAŽVYDAS, Martynas. Pirmoji lietuviška knyga. Vilnius, 1974, p. 270, 278.
[12] VAIVADA, Vacys. Katalikų bažnyčia ir reformacija Žemaitijoje XVI a.: esminiai raidos bruožai. Klaipėda, 2004, p. 140.
[13] PETKIEWICZ, Krzystof. Kiezgajlowie i ich latyfundium do polowy XVI wieku. Poznan, 1982, p. 129.
[14] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 72-73.
[15] Vikipedija.lt. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mikalojus_Zavi%C5%A1a .
[16] Geni.com.
[17] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 105.
[18] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226.
[19] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 80-90.
[20] Ten pat, p. 90.
[21] Ten pat.
[22] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 225.
[23] Magni ducatus lithuaniae caeterarumque regionum illi adiacentium exacta descriptio / Žemėlapį išleido M. K. Radvila, 1613 m.
[24] KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. 4 t. Boston, 1968, p. 219.
[25] Lenkijos biografinis žodynas internete. Prieiga per internetą: http://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/jan-farensbach.
[26] Geni.com. 

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (I)

Nedaug istorinių šaltinių yra išlikę apie Švėkšną iš XV, XVI amžių.
Švėkšnos dvaro, gyvenvietės istoriją yra aprašęs švėkšniškis, profesorius, chemijos inžinierius Jonas Rugis savo knygoje „Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija“, išleistoje 1950 m. Čikagoje. Tos pačios knygos tekstas su pataisymais ir papildymais perspausdintas 1974 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Švėkšna“; redaktorė Alicija Rugytė. Knygoje pateikiama kai kurių faktų, pasakojimų, bet dažniausiai nenurodomi šaltiniai. Todėl patikrinti faktus kartais būna gana sudėtinga. Vis dėlto, Jono Rugio pasakojimu rėmėsi visi vėliau rašę apie Švėkšną ir jos ankstyvuosius laikus, tai - Bronius Kviklys, Kazys Žąsytis, Petras Čeliauskas, Algimantas Miškinis ir kt.

Šiuolaikiniai istorijos tyrinėtojai ieško ir atranda vis naujų dokumentų archyvuose, kuriuose minima Švėkšną [1]. Ir tai papildo bei patikslina jau žinomus faktus, praplečia Švėkšnos dvaro ir miestelio istoriją.
Šis pasakojimas, tai bandymas plačiau aprašyti Švėkšnos dvaro, miestelio ir jo gyventojų istoriją, ją papildant naujais duomenimis, plačiau nušviečiant valdančiųjų įtaką Švėkšnos miesteliui ir jo gyventojams.

***
Dažnas rašytojas apie Švėkšną pradeda rašyti maždaug taip:
Spėjama, kad dėl dažnų kryžiuočių puldinėjimų XIII a. pabaigoje ir XIV amžiuje, ankstesnė Švėkšnos gyvenvietė buvo išnykusi. Čia plytėjo dykros. Ir tik po Žalgirio kautynių, 1422 m. sudarytos Melno taikos, kai buvo nustatyta LDK ir Ordino siena bei atsirado tikimybė dėl ilgalaikės taikos, susidarė palankesnės sąlygos gyventojams vėl kurtis šiose žemėse.

Manoma, kad dar XV amžiaus viduryje ar antroje pusėje vienas iš Žemaičių seniūnų Mykolas ar Jonas Kęsgaila, palikuonys garsaus Kęsgailos, Vytauto didiko, čia įkūrė Švėkšnos dvarą. Pasirenkant vietą dvarui, tam įtakos turėjo turėti gamtinės sąlygos bei didieji prekybos traktai einantys nuo Medininkų (Varnių) į Klaipėdos uostą ir Tilžę. Spėjama, kad nuo seno čia esantys keliai siejo žemaičius, prūsus, kuršius ir žiemgalius. Todėl galima manyti, kad XV a. Švėkšna jau buvo nemažas administracinis pasienio miestelis bei prekybinis centras.

Anksčiausias žinomas įrašas patvirtinantis buvus Švėkšna – 1503 m. kovo 8 d. Linkuvos bažnyčios fundacijos ir dotacijos aktas, surašytas Varniuose, kurį kaip liudytojas pasirašė ir Švėkšnos klebonas Petras: "Petro plebano in Swiexny".[2]

KĘSGAILOS - ŠVĖKŠNOS BAŽNYČIOS FUNDATORIAI

Pirmasis žinomas Švėkšnos dvaro savininkas - Mikalojus Jonavičius Kęsgaila (1460? - 1512), (lenk. Mikołaj Janowicz Kieżgajło, herb Łabędź) - LDK didikas, valstybės maršalka (1481), žemės maršalka (1509-1512).
Jis 1509 m. gegužės 21 d. savo Pašakarnių dvare, esančiame prie Raseinių, surašo fundacijos – dotacijos aktą [3] 1507 m. pastatytai Šv. Jokūbo Švėkšnos bažnyčiai [4], kuri čia įsteigta vyskupo Martyno Lintfaro nurodymu. Pagal šį Švėkšnos parapijos steigimo raštą [5] Kęsgaila pasižada aprūpinti bažnyčią visais liturginiais rūbais ir indais. Bažnyčios dvasininkijos ir tarnų išlaikymui atidavė dešimt kaimiečių su jų šeimomis, žemėmis ir visu turėtu turtu. Taip pat suteikė žemės tiek, kiek reikalinga apsėti 40 bačkų grūdų, o pievų, ribojančių su ta žeme ir Švėkšnos upe, tiek kiek reikalinga. Atiduotos trys karčemos klebonijos reikalams su teise gaminti alų ir midų, nurodant, kad gėrimais aprūpinti galės tik vikarą ir bažnyčios tarnus. Įsipareigojo kasmet iš Švėkšnos dvaro duoti po vieną bačką neskiesto medaus, taip pat dešimtinę nuo visų pasėlių – iš ariamosios žemės ir iš pavasario sėjos iš Švėkšnos, Beržėnų ir Ginteliškių dvarų. Pagal steigimo aktą, bažnyčios klebonas buvo įpareigotas laikyti trejas giedotines Mišias: Šventos Trejybės, Palaimintos Mergelės ir Šventojo Jokūbo, tos bažnyčios patrono, savaičių dienomis jas atnašaujant.

Švėkšnos apylinkės, o ir pati Švėkšna turėjo būti gana gausiai apgyvendinta, jei atsirado reikalas steigti parapiją. J. Rugis [6], [7] nurodo, kad tuo laiku Švėkšnoje buvo 12 karčemų, iš kurių trys atiduotos bažnyčiai su apribojimais. Iki tol Švėkšnoje alaus ir midaus gamyba buvo tik dvaro savininko monopolis. Judėjimas per miestelį matomai buvo nemažas, čia pravažiuodavo pirkliai, keliautojai. A. Miškinis [8], rašo, kad pagal kartografinės medžiagos analizę, Švėkšna po 1509 m. buvo kryžkelėje, kurią sudarė traktas, ėjęs nuo Veiviržėnų Žemaičių Naumiesčio link, po to išsišakojęs į Tilžę ir Tauragę. Kitas svarbus kelias ėjo iš Švėkšnos į Klaipėdą ir atsiskirdamas nuo Veiviržėnų – Žemaičio Naumiesčio trakto, kirto Švėkšnos upelio slėnį turbūt senojo Medininkų – Klaipėdos kelio trasoje. Švėkšnos miestelis kūrėsi šalia dvaro sodybos. Tai, kad Švėkšnos miestelis buvo gana reikšmingas rodo ir 1526 m. lenkų istoriko Bernardo Vapovskio Žemaitijos žemėlapyje pažymėta Švėkšna (Swÿekʃnÿ), kur išvis mažai yra pažymėtų gyvenviečių.

Švėkšna B. Vapovskio
žemėlapyje, 1526 m.

1509 m. Švėkšnos bažnyčios dotacijos [9] akte rašoma: „... norime Šv. Jokūbo bažnyčią, esančia Švėkšnoje, mūsų valdoje ir tėvonijoje, Medininkų diecezijai priklausančią, kunigaikščių įsteigtą, mūsų arnotais, kielikais ir knygomis, dievo tarnybai tinkamai pagamintais, lygiai ir kitais reikmenimis, kiek tai tokiais atvejais teisėtai yra lauktina, - apdovanoti ir papuošti...“. Sprendžiant iš šio įrašo bažnyčia jau buvo pastatyta prieš surašant šį aktą, o pagal Linkuvos bažnyčios 1503 m. dotacijos aktą buvo paskirtas ir kunigas Švėkšnos bažnyčiai. M. Valančius [10] rašo, „Metuose 1507 Mikalojus Jonavyčia Kęsgailis padirbino bažnyčią Švėkšnoje, ...“.

Remiantis šiais įrašais, galima manyti, kad iki 1507 m. Švėkšnoje jau stovėjo bažnyčia. Gal būt paprastutė, medinė, bet ji turėjo būti. 1507 m. Mikalojui Jonavičiui Kęsgailai pastačius naują bažnyčią Švėkšnoje ir 1509 m. jai suteikus fundaciją, Švėkšna tapo parapinė bažnyčia.

Tikslių žinių kaip atrodė tuo laiku statyta bažnyčia nėra. Manoma, kad 1507 metų bažnyčia buvo medinė su nedideliu bokšteliu ant frontono.[11] Kaip rašo R. Laužikas [12] priekyje esančio bokštelio paskirtis galėjo turėti funkcinę (pakabinti varpą) ir estetinę paskirtį (išskirti bažnyčią iš kitų pastatų ir aplinkos). Bokštelius tuo laiku dažydavo raudona spalva. Tokias nedideles bažnyčias su ašine kompozicija ir nedideliu bokšteliu priekyje dažniausiai statydavo kaimo vietovėse.

Dvasininką į parapinę bažnyčią ar altariją ir kitas beneficijas dažniausiai patrono (fundatoriaus) atskiru siūlymu skirdavo vyskupas. Steigiant naują bažnyčią klebono teikimas dažnai būdavo įrašomas į fundacijos aktą. Švėkšnos atveju, tokio įrašo dotacijos akte nėra. Iki XVII a. pradžios nėra aptikta žinių, kas kunigavo Švėkšnos bažnyčioje.

Įsteigus parapiją Švėkšnoje, šalia dvaro, atsirado dar vienas nepriklausomas žemės ir valstiečių valdytojas - bažnyčia. Ši valda vadinta bažnyčios jurisdika – tai teritorija, išimta iš miestui (ar dvarui) priklausančios žemės dalis ir pavesta bažnyčios globai. Jos valdos ribojosi su dvaro sodybos ribomis. Manoma, kad jurisdikai teko ir dalis miestelio žemės. Todėl miestelis toliau galėjo plėstis tik į rytus, dešiniojo kelio Veiviržėnai - Žemaičių Naumiestis pusėje [13] Laisvų valstiečių Švėkšnoje tuo laiku buvo nedaug. Pradėjo formuotis miestiečių luomas.

Mikalojus Jonavičius Kęsgaila dokumentuose savo pagrindine tėvonija laikė Kražius. Buvo vedęs dukart. Su pirma žmona Ona, Alberto Jonaičio Mantvydo dukterimi (apie 1450-1500) susilaukė dukros Onos Kęsgailaitės (Šemetienės) (apie 1480-1554) ir sūnaus Mikalojaus Mikalojaičio Kęsgailos (1496-1529). Su antrąja žmona, kurios vardas ir kilmė nežinomi (apie 1475-?) susilaukė dukros Barboros Kęsgailaitės (Zavišienės) (1500- apie 1550).[14] Prieš mirtį savo mažamečių vaikų globėju buvo paskyręs savo vyresnįjį brolį grafą Stanislovą Jonavičių Kęsgailą (apie 1451-1527), (lenk. Stanisław Janowicz Kieżgajło), kuris buvo Žemaitijos seniūnas (1486-1527), Trakų (1499-1522) ir Vilniaus (1522-1527) kaštelionas, Lietuvos didysis etmonas (1501-1502).

Lietuvos metrikos knygose likę įrašai skelbia, kad Mikalojus Mikalojaitis Kęsgaila 1522 ir 1522 m. rašės skundus dėl dėdės, globėjo Stanislovo Jonavičiaus Kęsgailos, nenoro padalinti lygiomis dalimis vaikams tėvo paliktą turtą.[15] Bylą tęsėsi su dėdės sūnumi Stanislovu Stanislavovičiumi Kęsgaila. Galutinai 1528 m. pusbroliai sutarė pasidalyti Šiaulėnus ir Gargždus.

Raseinių Žemės teismų knygose yra likęs 1549 m. sausio 10 d. aktas apie Stanislovo Kęsgailos dovanojimą aktą [16] savo tarnui Jurijui Mackevičiui dvarelį Novikavskio Švėkšnos dvaro valdose („дворецъ Новиковскiй въ им. Швекшнянскомь“).

Kęsgailų giminė buvo kilminga ir turtinga. XVI a. pradžioje jiems priklausė 34 dvarai su 4000 valstiečių tarnybų ir 8000 dūmų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei skirdavo 600 raitelių. Buvo nuolatiniai Ponų tarybos nariai, LDK savarankiškumo šalininkai.

Švėkšnoje pagal tą laikmetį Kęsgailos pastatė gana paprastutę bažnyčią ir suteikė jai fundaciją. Tai buvo svarbus žingsnis Švėkšnos vystymosi istorijoje. Švėkšna tapusi parapijos centru, traukė amatininkus iš aplinkinių vietovių ir skatino miestelio augimą.

Išnašos:
[1] 1503 Linkuvos bažnyčios privilegijų aktas 1503.III.8.
[2] 1503.III.8 Kotrynos Mykolienės iš Žeimių Linkuvos bažnyčios fundacija: Codex mednicensis seu Samogitiae diocesis, p.152-153.
[3] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p.71-79; LVA. F.1671. Ap. 4. B 455. L.13.
[4] VALANČIUS, Motiejus. Raštai. 2 t.: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 1972, p. 70.
[5] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p.72-79; LVA. F.1671. Ap. 4. B 455. L.13.
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 10.
[7] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 71.
[8] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 224.
[9] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 73, 78.
[10] VALANČIUS, Motiejus. Raštai. 2 t.: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 1972, p. 70
[11] LAUŽIKAS, Rimvydas. Lietuvos XV-XVI a. medinių bažnyčių architektūros bruožai. Liaudies kultūra, 2001, Nr. 2, p. 40.
[12] LAUŽIKAS, Rimvydas. Lietuvos XV-XVI a. medinių bažnyčių architektūros bruožai. Liaudies kultūra, 2001, Nr. 2, p. 39-40.
[13] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 224.
[14] Geni.com.
[15] Poczet rodów w Wielkiem Ksistwie Litewskiém w XV i XVI wieku : uoy i wyda Adam Boniecki. Warszawam 1887, s. 123.
[16] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 122.         

Daiva Milkerienė.

2018.10.08

PAVARDĖS IR JŲ PAPLITIMAS ŠVĖKŠNOS APYLINKĖSE XVII a.

(pagal Švėkšnos dvaro inventorius ir Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios knygas)

         Dėl didelio pavardžių varianto gausumo ir įvairovės suklasifikuoti jas pagal kokį nors vieną kriterijų nėra lengva. Dalis jų gali būti tapatinamos su nevienodos kilmės lietuvių pavardėmis. Pvz, pavardės Mazolewicz, Mozolewicz gali būti ir skirtingos kilmės. Galima kilmė iš lietuvių kilmės asmenvardžio Mažiulis, kuris sietinas su lietuvių mažas. Bet gali būti kilmė ir iš lietuvių slavizmo mazõlis -mozolis, ar skolinys iš baltarusių pavardes Мазоль, Мазалёў.

         Dėl raštininkų neatidumo, neatsakingo požiūrio į lietuvių pavardes, atsirado nemažai tos pačios pavardės variantų, kuriuos šiandien galima sieti su visiškai skirtingos kilmės dabartinėmis lietuvių pavardėmis. Dažnai pavardžių variantai skiriasi galūnėmis, priesagomis, turi fonetinių ir grafinių neatitikimų.

         Per amžius ne lietuvių kalba dokumentuose rašomos pavardės buvo visaip kraipomos. Todėl sunku sužinoti bei įrodyti, kokia pavardžių kilmė šiandien aiškinama teisingai ar neteisingai, ar tai autentiška pavardė, ar dėl raštininkų kaltės atsiradęs koks kitas variantas. Kaip nurodo Maciejauskienė (1991), viena iš aplinkybių slavinant pavardę, galėjo būti ir pačių nutautėjusių asmenų noras atsikratyti lietuviškai skambančių pavardėmis, ypač tai aktualu buvo valstiečiams pereinant į aukštesnį, socialinį luomą.

         Pavardžių lentelė sudaryta remiantis Švėkšnos dvaro inventoriuose (1644 m., 1695 m.) ir Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygose (1652-1680 m., 1686-1698 m.) pateiktomis pavardėmis. Lentelėje nurodyta: numanomas pavardės pirminis variantas, bandyta apibrėžti pavardės kilmę, nurodomi galimi pavardės variantai pagal originalius įrašus, originalūs pavardžių įrašai ir vietovės, kuriose minimos šios pavardės. Atskirame stulpelyje išskirtos mergautinės pavardės ir jau prieš tai buvusių ištekėjusių moterų pavardės, jų vietovės rašytos skliausteliuose ( ). Taip galima stebėti, kur „nutekėjo“ merginos.

         Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dvaro inventoriuose nurodytos tik šeimos galvos – vyrai ir suaugę vyrai bei keletas našlių moterų - šeimos galvų. 1644 metų inventoriuje prie asmenvardžio visur, jei vyras turi šeima, parašyta „su žmona ir vaikais“ (зźoną y dзiecmi), 1695 m. inventoriuje šio prierašo nebelieka, o įvardintų žmonų ir vaikų taip pat nepateikiama.

         Švėkšnos dvaro inventoriuose gausu dvigubu pavardžių, tokių kaip Jonas Mikolaitis Oželaitis, Kristupas Andrulaitis Rukaitis, Kristupas Macaitis Judaitis, Grigalienė Baušienė ir pan. Iš 628 pateiktų asmenvardžių dvigubas pavardes turi 170 vyrų ir 2 moterys. 1695 metų inventoriuje dvigubų pavardžių jau sutinkama mažai, iš 777 asmenvardžių dvigubas pavardes turi tik 13 vyrų ir 7 moterys. Pateiktoje lentelėje dvigubų pavardžių pirmosios pavardės pažymėtos žvaigždutėmis (*). Inventoriuose, vienas ir tas pats asmuo yra minimas tik kartą.

         Kaip nurodo Zinkevičius (2008), XVI-XVII a. LDK buvo naudojami tėvavardžiai, kurie galiojo tik vienai kartai, pvz., Jonas Rukaitis yra Ruko sūnus, bet šio sūnus Adomas, jau bus Jonaitis. Tėvavardžiai pavardėmis virto vėliau, kai tapo pastoviu, paveldimu tolesnėms kartoms asmenvardžiu. Šią tėvavardinę sistemą turi iki šiol išlaikę islandai. Plačiau apie lietuvių vartotus tėvavardžius skaityti Zinkevičius (1977).

         Nors dvigubų pavardžių rašymo tai nepaaiškina, bet galbūt jas galima būtų skaityti taip: Jonas Mikolaitis Oželaitis, tai yra Jonas Mykolo Oželio sūnus; Kristupas Andrulaitis Rukaitis – Kristupas Andriaus Ruko sūnus, Grigalienė Baušienė – Grigaliaus Baušio žmona (pagal vyrą) ir pan.

         Bažnyčios metrikose dvigubu pavardžių pasitaiko labai retai, dažniausiai čia asmuo nurodomas tik su viena pavarde. 1652-1680 metų gimimo metrikos knygoje sutinkamos tik trys vyrų dvigubos pavardės ir 22 moterų, tarp jų 9 įrašai, kur viena iš jų yra mergautinė pavardė.

         1686-1698 metų metrikoje sutinkama tik 13 dvigubų moterų pavardžių, kurių viena iš jų yra mergautinė. Pvz., Giedmintowna Raudziowa, Prusuyna Leycowa, Gaudutayte Waluciowa ir pan. Vyrų dvigubų pavardžių nebelieka.

         Kurią pavardę pasirinkdavo asmuo įrašyti metrikoje, sunku pasakyti. Pvz., žiūrint čia minimą dvigubą pavardę Andrulaitis Rukaitis, pagal sudarytą sąrašą matyti, kad Andrulaičio (Andriulaičio) pavardė minima 1644 metų dvaro inventoriuje, o moteriškos jos formos ir bažnyčios metrikose. Tuo tarpu pavardė Rukas paplitusi plačiai ir minima visose bažnyčios metrikose bei dvaro inventoriuose. Kitos dvigubos pavardės Macaitis Judaitis, kiekviena iš jų paplitusi gana plačiai raštuose ir įvairiose vietovėse. Norint tiksliai apibrėžti dvigubų pavardžių nusistovėjimą reikia atskiros analizės.

         Rūšiuojant pavardes pagal kilmę, susidurta su keletą sunkumų. Visu pirma aptikta daug pavardžių, kurių nėra įtraukta į jokius lietuvių asmenvardžių žinynus, žodynus, nes jie jau išnykę. Be to pirminiai pavardžių variantai kartais net labai skiriasi nuo pateikiamų žodynuose variantų. Todėl remiantis Lietuvių kalbos žodynu (2017) ir Lietuvių pavardžių žodynu (2012-2018) bandyta pačiai aiškintis žodžių reikšmę bei kilmę, asmenvardžio kilmę nurodant laužtiniuose skliautuose [ ]. Čia reikia pažymėti, kad vis dėlto nesu tos srities specialistas.

Antra, skaityti raštą rašyta ranka nėra paprasta, o ir užrašant pavardes būta suklydimų. Pvz., knygoje „Lietuvos inventoriai XVII a. (1962), kuriame atspausdintas 1695 metų dvaro inventorius taip pat yra netiksliai perrašytos pavardės. Vietoj Kwykiowa, turėtų būti Kuykiowa, nes tik tokia pavardė ir gana gausiai sutinkama Švėkšnos dvaro apylinkėse, o be to, toje pačioje vietovėje – Zyliai, toliau tame rašte įrašytas gyventojas Kristupas Kuikis. Kvikio pavardė iš vis nesutinkam Švėkšnos apylinkėse, o ji dar nurodyta kaip šeimos galva. Kita pavardė įrašyta Raduis, tikriausiai turėtų būti Radius (Radžius); ko gero čia paprasčiausia klaida, sukeičiant raides. Yra ir kitų neatitikimų. Klystame visi – kunigai rašę iš klausos asmenvardžius ir mes perrašinėtojai. Tačiau analizuojant kelerių dešimtmečių įrašus, lengviau susivokti ir tiksliau perskaityti sunkiai įskaitomus įrašus. Tačiau klaidų ko gero vis tiek neišvengta.

Tikriausiai sulauksiu pastabų dėl kartais net labai skirtingų pavardžių surašymą į vieną langelį. Bet pasitaiko atveju, kad būtent taip būna įvardintas vienas ir tas pats asmuo, kuriam atitinka ir metų chronologija, ir žmona, ir vietovė. Daugiau problemų yra su žmonų priskirimų tam pačiam vyrui. Vyras lig ir tas pats, metų seka atitinka, o štai žmonos pavardė pasikeitusi, pvz., iš Vieškaitės, virtusi Venckaitę, o vardas ir pavardė pagal vyrą yra ta pati. Bet šiame sąraše tai ne tiek jau ir svarbu. Greičiausiai vyras vedė antrą kartą, arba panašiu asmenvardžiu yra kitas vyras.

         Šiandien pavardės Montvydas ir Mantvydas įvardijamos kaip skirtingos. Tačiau XVII a. jos matyt reiškė vieną – pradinę– Mantvydas. Taip ir rašoma šiame sąraše. Tuo laiku metrikose dažnai tos pačios pavardės rašytos tai su -a-, tai su –o- balsėmis; kaip ir maišytos s- ir sz-, pvz., Suraytis, Szuraytis, t.y. Šiuraitis. Kai kuriuos asmenvardžius bandyta sieti su vietovardžiais, siekiant nustatyti sunkiai įskaitomą pavardę. Pvz., kai kuriais atvejais, metrikoje pavardė rašyta Pacius, bet sąraše priskiriama prie Paičiaus (Paycius) pavardės, nes toje vietovėje gyveno Paičiai ir spėjama, kad galimai rašant metrikoje buvo praleista -y- raidė. Dar vienas pavyzdys, metrikoje vieną kartą prie to pačio asmens (motinos-žmonos) rašoma Mezayte, kitą kartą jau Meyzayte, sąraše pavardė įrašyta prie Meižaitės pavardės ir pan. Kitas atvejis su pavardėmis, pvz., Paulaitis, Paulauskas, Paulavičius, kai sunku nuspręsti, kaip jas išskirstyti ir iš vis ar skirtyti į atskiras pavardes. Visos šios pavardės kaip ir skirtingos, bet kilusios iš vieno krikšto vardo Paulius. Nenusistovėjus pavardėms, matyt, vieną kartą naudota viena tos pavardės forma, kitą kartą - kita, todėl dažnai viename langelyje atsiduria skirtingos pavardės, nors kai kurios jau būna išskirtos ir į kitus langelius. (Čia geriausia naudotis paieškos laukeliu.)

         Moteriškų pavardžių rašymas taip pat turi savo ypatybių. Netekėjusių merginų pavardės užrašomos lietuviškai, tarmiškai, suslavintos ir nurodant pavardę pagal tėvą, pvz., Minutaitė – Minutayte, Minutate, Minutowska, Minutowiczowna ir Minutaycia (Minutaičio duktė). Sunkiau su pavardėmis, kurios baigiasi –ska. Čia sunku nustatyti ar tai netekėjusi, ar jau ištekėjusi moteris, pvz., Bernacka, Borowska, Gurska, Janowska, Mazelewska, Mulska, Ragielska, Wierzbicka  ir pan.

         Lentelėje dažnai prie ištekėjusios moters pavardės pateikiama vyriška pavardės forma, nes taip buvo rašoma metrikose. Pvz., Eode Ewa Joannis et Helene Birbilaytis de Lowksciany ... (tą pačią dieną [pakrikštyta] Ieva [tėvai] Jonas ir Elena Birbilaičiai iš Laukstėnų ...); 9 Baptizati Sunt Dawid et Elisabetha gemini Petri et Lucia Toleykiow de Bolsiany ... (9 [dieną] Pakrikštyti Dovydas ir Elžbieta dvyniai [tėvai] Petras ir Liucija Toleikiai iš Balsėnų ...); Eod Catharina Joannis et Catherina Gienaycia de Stemple ... (Tą pačią dieną Kotryna [tėvai] Jonas ir Kotryna Gienaičiai iš Stemplių).

Pasitaiko ir trumpinimų, pvz., Mikus: (Mikužis), Reyzt. ir pan.

Lentelės skiltyje „Originalus užrašymas“ pavardės surašytos lietuviškais rašmenimis pagal metrikos įrašus, neatsižvelgiant į linksnius ir kt.

Apibendrinat, galima teigti, kad klaidų neišvengta ir netikslumų tikrai gali būti. Kaip jau minėjau, nustatant pavardes, stengtasi atsižvelgti į keletą veiksnių: gyvenamąją vietovę, šeimos narius, galimą klaidingą užrašymą to meto ne lietuvių raštininkų jas slavinant, taip pat neaiškios pavardės lyginamos su panašiomis pavardėmis ieškant tinkamo atitikmens.

         Dar keletas bendrų pastebėjimų. Sutinkama nemažai svetimšalių kilmės sulietuvintų pavardžių, bet tai nenuostabu žinant kokia daugiatautė buvo LDK. Be to raštininkai irgi galimai buvo lenkų kilmės todėl baltiškas pavardes slavindavo. Yra nemažai ir grynai vokiškų pavardžių, pvz., Ancas pagal Hanz, Angelis pagal Angel, Engel, Vagneris pagal Wagner, Vaksas pagal Wax, Wachs ir kt, lenkiškų, pvz., Aniolas pagal Aniol, Anusas pagal Hanuš, Banča pagal Boncza ir kt., netgi minima prancūziška pavardė Tybua, nurodant, kad tai yra prancūzas atvykėlis (1644 m.).

Žinoma gražiausiai skamba baltiškos kilmės pavardės: Aukšvitis, Giedvida, Gerkantas, Judbudris, Kerelis, Kudgalvis, Lauksminas, Lauksvidas, Medviras, Neliksaika, Nasvitis, Naugimtis, Nemeilaitis, Numikaitis, Pamuštolis, Pariba, Pasausis, Raibakojis, Rimžentis, Skausgiris, Šaltmiris, Traksėdis, Vardandievaitis, Varpiotas, Vilkmedis, Viržintas, Žemgailis, Žilakis, Žvėrakis ir kt. Be to šiame krašte vyriškoms pavardėms yra būdinga galūnė -is.

Šaltiniai:

1. Lietuvių kalbos žodynas, 2017. Lietuvių kalbos institutas. Prieiga per internetą: http://www.lkz.lt/.
2. Lietuvių pavardžių žodynas, 2012-2018. Lietuvių kalbos institutas. Prieiga per internetą: http://pavardes.lki.lt/
3. Lietuvos inventoriai XVII a., 1962 / Parengė M. Jučas, K. Jablonskis, p. 397-402.
4. MACIJAUSKIENĖ, Vitalija, 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas XIII-XVIII a., 169-216.
5. Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga, 1652-1679. Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis). Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287.
6. Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga, 1686-1698. Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis). Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2293.
7.  ZINKEVIČIUS, Zigmas, 2008: Lietuvių asmenvardžiai, p. 329.
8. ZINKEVIČIUS, Zigmas, 1977: Tėvavardinė asmenvardžių sistema Lietuvoje. Baltistika, II priedas, p. 151-156.       

Pavardžių lentelė.