GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (VIII)

Tęsinys. (1676 m. sausio 18 d. Švėkšnos bažnyčios generalinės vizitacijos aktas.*)

          Nurodymai kunigui. Pasirūpinti prebisterija, didįjį altorių pataisyti ir paauksuoti. Ostijos taurę taip pat pataisyti ir paauksuoti. Padaryti sakyklą su vainiku išdrožinėtu dekoratyviniais augalais. Uždengti bažnyčią malksnomis.

          Arnotų apykakles aptaisyti tinkamai, taip pat palas balto atlaso siuvinėti auksu, o juostas tamsiai raudonu šilku kaip ir šv. mišiom. Turėti palą vieną didelę mišiolui, ir dvi kanonui – vieną didelę, antrą mažesnę. Parūpinti jo malonybei nešiojamus rūbus: vienus didesnius, kitus mažesnius.

          Pasirūpinti kunigo ampulėmis dviem sidabrinėmis, viena jų su dangteliu.

          Taip pat atvaizdu Gelbėtojo apeigoms ant alebastro, laikoma Viešpaties Kančia.

          Klebonijos pastatų inventorizacija, naujai pastatytų kunigo Vladislovo Giedraičio.

          Dideli rūmai, dengti lentjuostėmis, sukalti geležinėmis vinimis, su kaminais ir židiniais kambariuose.

          Valgomasis su varstomais langais, ąžuolo rėmais dailidžių darbo, dekoruoti, su vyriais ir su užraktais. Stalai sustatyti abiejose pusėse prie sienos su taburetėmis. Durys su geležiniais vyriais ir vidinėmis balintomis spynomis.

          Tame name yra sandėliukas su dideliu užraktu, kamara ir kamarėlė.

          Svetainė yra kampe su vienu stalu ir vienu langu, su taburetėmis (z zedlikami) ir su žalia krosnimi. Durys ir langas vieno darbo.

          Prie tos svetainės yra kambarys su vienu langu ir durimis su užraktu. Svetainė yra šeimininko, joje du langai, trys liepų stalai, durys ir langai vieno darbo, spyna su rankena ir vidiniu raktu. Krosnis juoda, glazūruota su baltomis juostomis.

          Prie tos svetainės yra kambarys su trimis langais ir su stalu, durys užrakinamos, spyna pabalinta su rankena ir vidiniu raktu.

          Iš to kambario kitas kambarys su kamara, ir dviem langais. Durys ir langai dailidės darbo. Šis kambarys užrakinamas, durys paprasto darbo.

          Už tų rūmų yra didelis sodas, kuriame sudegęs vaismedžių sodas, kai kur dar likę medžių.

          Kitam pastate yra kepykla, virtuvė su sandėliukais.

          Trečias pastatas skirtas kunigui, su kamara priešais. Langai tame kambary yra keturi, prie šio namo yra kunigo įrengtas tvenkinys.

          Svirnas su priesvirniu, su dviem rakinamomis durimis, dengtas šiaudais. Prie svirno yra arklidė, taip pat dengta šiaudais. Tvartas po viena pastoge su arklide. Visa tai yra naujai pastatyta po gaisro.

          Švėkšnos klebonijos pavaldinių aprašas ir nuomos pajamos 1675 m. rugsėjo 26 d.:

          Padubrinų kaimas – Jonas Ruptis, Stanislovas Endrušaitis, Abraomas Klibis, Jonas Padubrinas, Abraomas Padubrinas;

          Jonikų kaimas – Vaitiekus Jonikas, Steponas Jukna, Grigalis Neštukotis (gal Nešukotis);

          Jokšų kaimas – Juozapas Kluikis, Abraomas Jokšas, Valentas Bruzginis, Kasparas Žeglis;

          Valučių kaimas – Valentas Padubrinas, Grigalis Padubrinas;

          Eidukių kaimas – Jokūbas Padubrinas, Steponas Šukelis, Dovydas Auksoraitis;

          Mikučių kaimas – Andriejus Lekis, Adomas Lekis;

          Klibių kaimas kitaip Stupariai – Kristupas Klibis, Jokūbas Stuparis, Adomas Stuparis;

          Dvarvietės kaimas kitaip Guzoniškis – Valentinas Stancelis, Grigalis Žemkaitis;

          Kulnių kaimas – Petras Kulnius, Motiejus Vainaitis, Motiejus Laukšis;

          Raukų kaimas – Valentas Klibis;

          Augilės kaimas – Petras Vilkelis, Dovydas Vilkelis, Dovydas Kulnaitis;

          Miestelis – Mykolas Skrandelis, Kazimieras Kultupaitis, Petras Dargevičius, Jonas Rauka, Kazimieras Naurackis, Jonas Klepackis, Mykolas Ratutis, Dovydas Madzelevskis, Jurgis Adamovičius, Jokūbas Paciurukas, Abraomas Klibis.

          Nuostatai Švėkšnos pavaldiniams. Žemaitijos vyskupas Kazimieras Pacas 1676 m. sausio dienomis generalinės vizitacijos metu gavo skundą nuo Švėkšnos klebonijos pavaldinių dėl įvairių sunkumų, pinigų slėpimo, būtent padūmės mokesčio ir bendrų mokesčių nuo duoklių. Skubiai atlikus tyrimą nurodyta Abraomui Klibiui prižiūrint klebonui, iš 1667 metų surinkti padūmės mokestį iš Švėkšnos pavaldinių 140 monetų. Tie pinigai turi būti skirti sumokėti būsimiems mokesčiams. Vėliau patys pavaldiniai turi išsirinkti iš savo tarpo, kas rinks pinigus, tinkamai tvarkys įrašus apie renkamus pinigus ir kasmet vizitacijos metu pateiks ataskaitas.

          Tai pranešta visiems ir kiekvienam atskirai, kas turi žinoti: Švėkšnos klebonui, Švėkšnos klebonijos pavaldiniams. Nurodoma vadovautis ankstesniais Žemaitijos vyskupo Petro Parčevskio nutarimais, pirma, išsiųsto jo malonybei kunigui Danieliui Klapatauskiui (Daniela Klopotowskiego) sprendimu, po to 1650 m. spalio 26 d. vyskupo patvirtintu dekretu Varniuose. Bei nustatant šias nuostatas Švėkšnos klebonijos pavaldiniams pagal pateiktus skundus apie jo malonybę Vladislovą Giedraitį, Žemaitijos custodą, Švėkšnos kleboną, dėl įvairių statybos sunkių darbų, dažną vežimų naudojimą ne pagal papročius, nusižengiant pinigais už supuvusį šieną, už ąžuolinių didelių medžių kirtimą ir jų neteisingą apmatavimą, ir dėl uždėtos skirtingos naštos kunigo tarnybos. Siekta, kas senesniuose nuostatuose nėra numatyta, pateikti ir nustatyti vietos parapijos kunigui ir Švėkšnos pavaldiniams šiuose nuostatuose:

1.      Pavaldiniai turi teikti vežimus vykti iki Klaipėdos, Tilžės ir Varnių gabenti druską bei paskirto derliaus nuėmimui ar šienavimui, arba kur prireiks į netoliese esančius miestus su vežimais. Naujakuriams iki trijų metų duoti pailsėti. Vežimus galima imti tik 4 kartus į metus nuo kiekvienos gyvenamos valdos, bet ne šienapjūtės ar derliaus nuėmimo laiku, taip pat žiemą arba kitu metu ne per daug užimti. Taip pat po turgus vežimais druskos parvežti, jos neturint.

2.      Druska, kuri atvežama iš Klaipėdos, turi būti kaimiečiams dalinama tuo pačiu saiku, kuriuo ji perkama Klaipėdoje. Todėl kunigui turi prisiekti savo ištikimybę tas, kuris matuoja Klaipėdoje ir namuose, kad tokiu pat saiku atpiltų. Jei karais ne pripiltų druskos, o pavaldiniai tai sužino, tada reikėtų reikalauti iš prižiūrėtojo.

3.       Dideli darbai ir senais priespaudos įstatymais nebuvo uždrausti. Žemes buvusių pavaldinių, likus tik jauniems paveldėtojų sūnums, ar atvykus naujiems pavaldiniais, kad tik žemė nebūtų tuščia, reikia siekti patiems jas apgyvendinti. O kad pavaldiniai noriai apgyvendintų tuščias žemes, skatinti, iki trijų metų suteikiant laisve vežimo ir činšo mokesčiams, (išskyrus Žečpospolitos mokesčių).

4.      Vadovaujantis mūsų senais protėvių suteiktais įstatymais, kad Švėkšnos pavaldiniai savo žemėse moka nuomą laisvai, tik savo namų dalies poreikiui leidžiamas ąžuolo ir kitų medžių kirtimas. Jei kuris pavaldinys nepakluso ir nukirtęs kokį medį, jį pardavė, tai yra griežtai draudžiama pagal senąjį įstatymą pinigus sumokėti, o tokia kaltė turi būti įvertinta ir sumokėta bažnyčios iždui.

5.      Palaidi grūdai iš Švėkšnos pavaldinių, taip pat činšas ne iš tarnybos turi būti imami pagal paskutinį nurodymą jo malonybės kunigo Parčevskio pateiktų matavimų valakų [1]. Tai yra iš valako sėslių gyventojų po 4 kapas, su atvykėliais pagal minėtą nurodymą. Rugių nuo valako sėslių, ne iš atvykėlių ar išvykusių, ne dubenimis, o statinėmis, tai yra nuo dviejų valakų sėslių pavaldinių gautų visų rugių Vilniaus rotušei statinę atiduoti. Taip pat dar po dvi žąsis ir vištas, o medaus neturi duoti. Jų duoklė matuojama nustatytu žymėtu saiku su antspaudu.

6.      Šienas parduodamas ir perkamas rinkos kaina.

7.      Medžioklinių šunų pavaldiniams neduoti išlaikyti; nepilti avižomis, nei pinigais ar kitokiais prasimanymais juos apsunkinti.

8.      Pats jo malonybė custodas paliudijo, kad Žečpospolitos mokesčių nėra, tai yra padūmės, teismo pareigūno ir deputato. Yra tik 12 zlotų deputato, ir 6 auksinai teismo pareigūno mokesčiams. Padūmės tik smulkios monetos. Kai varines monetas (szelągi) pradės rinkti patys pavaldiniai iš savo tarpo - du sėslūs ir geri vyrai, jie turės atiduoti juos ir pateikti raštą dėl netikslumų, jei tokie bus.

9.      Neįprastos duoklės nėra senų įstatymų numatyti kaip jas surinkti: giles, miežius kiaulėms pilti, arba vilna verpimui duoti, arba paskirtas kiaulėms pašaras. Išvykus vieniems pavaldiniams jų pyliavas uždėti kitiems draudžiama.

10.  Medienos vežimas kurui - didelė našta. Todėl pagal senus įstatymus nustatoma ne daugiau kaip 10 vežimų iš valako, kurie vežami kasmet.

11.  Rinkti medų iš avilių miške, vienam žmogui būtina skirti iki 6 dienų per metus, pagal seną įstatymą.

12.  Kaltą žmogų įvykdžiusi nedidelį apiplėšimą be teismo iš karto nežudyti. Jei nusižengęs yra pavaldinys, tai teisėjas turi pagal teisingumą ir įstatymus skirti bausmę.

13.  Galiausiai nustatoma, kad prastieji pavaldiniai skriaudoje ir naštoje gali drąsiai kreiptis į mane kaip tėvą, o ypač dabar, apsilankymo metu, kad savo skriaudas pateiktų ir tuo pačiu metu laisvai visi savo skriaudas paliktų. Už tai bet kurio kaltė, plakimu ir nedidelė bausmė paskirta jo malonybės kunigo, jo tarnautojo ar pareigūno, teisėjo ar bet kurio kito instituto, mes griežtai draudžiame bausmes, mūsų vizito metu. Taip pat godumui sulaikyti, įsigaliojus senajam įstatymui ir mano dabartiniam, didinti naštą pavaldiniams draudžiama. Duota Švėkšnoje 1676 metai sausio mėnesio 18 d.

          Dekretas pertvarkos Švėkšnos bažnyčiai ir jai atkurti, vikarui ir kitiems bažnyčios tarnams. 1676 metai sausio mėnesio 18 d. Aš, Kazimieras, Dievo malonės vyskupas Žemaitijos, didele dieviškąja malone parapijos klebonui dovanoju, nuoširdžiai ir sėkmingai tai darau generalinės vizitacijos metu dėl Švėkšnos bažnyčios parapijos, kur numatomi atitinkami tvirti sprendimai ir taisyklės, bei nurodant patvarkymus ir nutarimus, nuolankiai vykdyti pavedu.

          Ciboriumą galima paprastai užrakinti, tačiau be rakto atidavimo; bei, kad korpusas būtų stipresnis, įleistas.

          Klauptai? (pixis) pagal vietą ir žmonių minią Komunijai yra mažai ir suolų paprastų. Reikia papildomai indų sidabrinių, bei skirtų apiplovimui, nes yra atsivertimo pavojus. Atlikti sienose didesnes ir atitinkamas pertvarkas, o raktą laikyti zakristijoje užrakintą tinkamai.

          Ant Didžiojo altoriaus baldakimas senas; skyles pašalinti arba parūpinti naują.

          Gerbiamiems bei ligoniams tepalai, ypač miestiečiams nešami kaip pašventintos ciborijos auka pagal bažnyčios paprotį.

          Nešiojamas Didysis altorius. Esant kiek toliau nuo altoriaus, nepasiekiama bučiniu paliesti švenčiant, todėl reikia jį tinkamai perkelti arčiau krašto.

          Didžiajame altoriuje sekmadienio dienomis ir iškilmingų švenčių, pamaldų metu, uždegti bent šešias žvakes.

          Vietoj žibinto (deglo) net jei nėra pagrįstos aukos, pritinka dažnai, bei šventadienių dienomis viešai pagerbiant, sutemus degančias žvakes ir paprastas veikiančias lempas pakabinti virš durų.

          Vietoj lempos neštis vaško žvakę, o garbiems miesto ligoniams nešama negesinta.

          Teikiant Švč. Sakramentą sergančiam žmogui, indulgencija suteikiama 350 dienų pagal Žemaitijos diacezę; nuolatinė ir speciali suteikta skelbiama viešai.

          Monstracija nešanti Švč., naudojama viešai procesijai, iš gero žalvario, atsižvelgiant į vietą, reputaciją ir pakankamai patikimą regentą, kaip įmanoma greičiau pagal prašymą skiriama pasirūpinti susigražinimu nei šviesusis ponas Krišpinas, LDK iždininkas.

          Garbinti tinkamai aštuntą vasaros dieną ir atsinaujinant specialiai tai pažymint. Komuniją pagal tam tikrą eilę.

          Indas skirtas laikyti krikšto vandeniui iš skardos ir didelis, krikštyklos dalis ankšta.

          Šaukštas tinkamas, bet jis skardinis, kuriuo vanduo krikštui semiamas iš dubens, prieš tai kūdikis apipilamas, aukojant, ir vanduo tampa netyras. Dubenį pripilti švaraus ir tinkamo vandens pačiam laiduotojui, tvirtai jį uždaryti.

          Prausykloje plauti rankas prieš teikiant malonę, o dubenį laikyti zakristijoje.

          Kryžius senovinio darbo, didžiulis, sunykęs ir netvirtas, susigrąžintas ir išlikęs pačiam gale toks pat kryžius, užmestas į šalį.

          Kasmet bažnyčios pašventinimo dieną uždegti palei sieną dvylika žvakių bei kai bažnyčia yra gausiai lankoma taip pat suteikiant indulgenciją tą pačią dieną paskelbus viešai, išstatyti vėliavas švenčių metu.

          Mišiolas, vienas paaukotas be globėjos Švedijos, kitas naujas - globėjos Švedijos rūpesčiu.

          Suolai prie Šv. Onos altoriaus trukdo švenčiant, bet jie yra tinkamai padirbti.

          Įgyti casulas [2] nors dvi juodos spalvos šilko medžiagos ir kitą paprastos medžiagos atnašavimui atlikti.

          Įgyti palas (pallae; viršutinis drabužis) patogias naudoti, naujas, penkių ar šešių skirtingų spalvų, kurias bent kartą į mėnesį ar dažniau būtų skalbiamos.

          Parūpinti ampulių, kad mažiausiai trys stovėtų prie trijų altorių.

          Įgyti bursų (Bursae) keletą ir tinkamų skirtingų spalvų, šilkinės medžiagos.

          Vikarui šioje bažnyčioje uoliai tarnauti ne „lapiška“ kepure, nešukuotam, o atitinkamai Dievo namuose. Bažnyčioje atnašaujant šventas Mišias, viešai išeiti draudžiama, taip pat kaip ir sukinėtis kojomis, bet tinkamai vaikščioti.

          Kadangi ši bažnyčia ribojasi su netikinčių eretikų bendruomenėmis, kur reikia didelių pastangų ir noro dirbti, todėl iš katedros bažnyčios turi būti įvesti atsidavę žmonės bei jie skatinami.

          Mokyti krikščionis tikėjimo tiesų, Viešpaties maldos ir Dešimt Dievo įsakymų, pamokymuose ir pamoksluose visais šventadieniais žmonėms tai pasakoti ir kartoti.

          Prižiūrėti lėšas dviem padėjėjams, kurie yra sąžiningi, pamaldus gyvenime ir turintys gerą vardą, bei jas kartu aptarti, vesti bendrų išlaidų ir pajamų apskaitą atskiroje knygoje, pagal specialiai parengtus nurodymus.

          Po to, kai vyskupija čia vykdė trumpą tarnybą, skelbiama keletą silpnų vietų kaip pelnymąsi iš šventų dalykų dėl pinigų iš krikštijimo, sujungiant santuokoje priešingas puses, įvedus bažnyčioje Viešpaties palaiminimą gimdančioms moterims, kryžiams bei kitiems namų apyvokos reikmenims. Kaina imama pinigais pagal susitarimą. Tai išrauti iš šaknų ir bus rimtai baudžiama pagal vyskupijos kanonus ir nutarimus, kad nebūtų pelnomasi iš šventų dalykų. Gavus pirmą skundą susilaikoma nuo bausmės. Kaip ir vikarams bažnyčioje teikiami sakramentai, taip ir visiems patarnautojams laisvai ir veltui teikiama pirma nei kitiems asmenims.

          Taip pat rūpintis, kad arkliai būtų surenkami tinkamai, silpnus arklius vargšų kaimiečių griežtai atleisti. Tuo nepiktnaudžiauti nuo šiol gerbiamam vikarui ir rimtai susilaikyti vargingųjų atžvilgiu šaukiant nuosavus arklius vykti, jei tie juos laiko.

          Šventojo pareiga lėšas ir kitą naudą sužiūrėti bažnyčiai, apmąsčius ypatingai rūpestingai surašyti, sužymėti gerus darbus šiai bažnyčiai sąskaitų knygoje aiškiai užrašant.

          Jaunieji vienuoliai (Baccalaureus) tinka mokyti mokykloje ir rūpintis berniukų mokymųsi.

          Mirusieji tos bažnyčios palaidoti kapinėse arba viduje bažnyčios surašyti knygoje vardu ir pavarde, taip pat palaidojimo vietoje tiek kapinėse, tiek bažnyčioje, nes žemė yra pono ir neleista ją parduoti, kad laisva valia būtų galima laidoti. Šį sprendimą viešai iš sakyklos parapijiečiams paskelbti.

          Mušti varpais už mirusius nustatyta tvarka: nuo mažesnių varpų imti pusė florino, nuo didesnio ir visais varpais privalu imti vieną floriną, iš kurių kaip anksčiau minėtu sprendimu pusę lėšų padėti. Iš vargšų tikrai nieko neimti.

          Aplink šventorių yra akmeninė siena pastatyta didelėmis pastangomis didžiai gerbiamo pono Krišpino, Pajūrio tijūno; akmenis septyniose vietose apardytus būtina atstatyti.

          Slaugos namų nėra, o skurstantiems jų labiausiai reikia; sukurti juos.

          Suteikiant paskutinį patepimą nelaimėje atlikti išpažintį, rūpintis ir kitų išpažintimi.

          Po to kas jau pavesta parapijai, nuolankiai mes patys pateikiame visa tai atvirai: didelė dalis nenoriai vertinta netinkami, tai neįprasti darbai, prastų žmonių vežimų naudojimas, apgyvendinimas ir kiti sunkumų patvarkymai iš ankstesnių mūsų pirmtakų duotų nuostatų. Mes sutinkame, kad buvo netikrų, skubių norų. Seni iš protėvių duoti mūsų įtvirtinimai ir jų atnaujinimai, kurie yra senai aiškūs, sutvarkyti ir susisteminti ir kurių visiems privalu sekti ir visados pagarbiai jų laikytis, tai nustatome ir įsakome. Tuo atveju, kai perėjūnai ar vengiantys atlikti nepelnytai duotas bausmes, remiantis ankstesniu 1624 metų apsilankymu, kuris palaikomas šiais žodžiais: „Išvykus vietiniams reikalauti iš pačių atvykusių prisiekusiųjų nuolankumo ateityje, prieš bausmes atleidimą surašyti turtą ir vienus metus atimti jo valdymą.

          Bendrus mokesčius surenka kuris nors pripažintas, kilnus ir patikimas vyras. Įmokas renka dalimis. Surinkus ir bendrus mokesčius surinkėjas praneša apie įnašų pabaigą. Surenkant paisyti atsakingumo, tas pats ir vikarui užantspauduojant gerbiamam ponui Martuševičiui, dabartiniam vikarui, kad sąžiningai be kokių sunkumų būtų surenkami mokesčiai.

          Didžiai gerbiamam ponui klebonui numatyti bažnyčios pelną šventajai pareigai atlikti, pagrąžinti ją šiek tiek išleidžiant išlaidų. Mes nustatome, palyginus bent kokius dvejus metus bažnyčios ir parapijos pelną šiek tiek pakelti kainą.

          Visa tai kartu ir atskirai iš didžiosios Dievo malonės tarnauti mūsų ganytojui surėdyta, įstatai ir įsakai duoti norint kad visi to laikytųsi ir tikėjime pasirašome apačioje.

---

[i1 1 valakas ~ 21 ha.

[2] Casula - liturginis drabužis, kilęs iš senovės romėnų – puošnaus apskritimo pavidalo kelioninis drabužis.

* Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai / Parengė Mindaugas Paknys. Lietuvos istorijos šaltiniai, T. X. Vilnius, 2011, p. 131-149.