GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (VIII)

Tęsinys. (1676 m. sausio 18 d. Švėkšnos bažnyčios generalinės vizitacijos aktas.*)

          Nurodymai kunigui. Pasirūpinti prebisterija, didįjį altorių pataisyti ir paauksuoti. Ostijos taurę taip pat pataisyti ir paauksuoti. Padaryti sakyklą su vainiku išdrožinėtu dekoratyviniais augalais. Uždengti bažnyčią malksnomis.

          Arnotų apykakles aptaisyti tinkamai, taip pat palas balto atlaso siuvinėti auksu, o juostas tamsiai raudonu šilku kaip ir šv. mišiom. Turėti palą vieną didelę mišiolui, ir dvi kanonui – vieną didelę, antrą mažesnę. Parūpinti jo malonybei nešiojamus rūbus: vienus didesnius, kitus mažesnius.

          Pasirūpinti kunigo ampulėmis dviem sidabrinėmis, viena jų su dangteliu.

          Taip pat atvaizdu Gelbėtojo apeigoms ant alebastro, laikoma Viešpaties Kančia.

          Klebonijos pastatų inventorizacija, naujai pastatytų kunigo Vladislovo Giedraičio.

          Dideli rūmai, dengti lentjuostėmis, sukalti geležinėmis vinimis, su kaminais ir židiniais kambariuose.

          Valgomasis su varstomais langais, ąžuolo rėmais dailidžių darbo, dekoruoti, su vyriais ir su užraktais. Stalai sustatyti abiejose pusėse prie sienos su taburetėmis. Durys su geležiniais vyriais ir vidinėmis balintomis spynomis.

          Tame name yra sandėliukas su dideliu užraktu, kamara ir kamarėlė.

          Svetainė yra kampe su vienu stalu ir vienu langu, su taburetėmis (z zedlikami) ir su žalia krosnimi. Durys ir langas vieno darbo.

          Prie tos svetainės yra kambarys su vienu langu ir durimis su užraktu. Svetainė yra šeimininko, joje du langai, trys liepų stalai, durys ir langai vieno darbo, spyna su rankena ir vidiniu raktu. Krosnis juoda, glazūruota su baltomis juostomis.

          Prie tos svetainės yra kambarys su trimis langais ir su stalu, durys užrakinamos, spyna pabalinta su rankena ir vidiniu raktu.

          Iš to kambario kitas kambarys su kamara, ir dviem langais. Durys ir langai dailidės darbo. Šis kambarys užrakinamas, durys paprasto darbo.

          Už tų rūmų yra didelis sodas, kuriame sudegęs vaismedžių sodas, kai kur dar likę medžių.

          Kitam pastate yra kepykla, virtuvė su sandėliukais.

          Trečias pastatas skirtas kunigui, su kamara priešais. Langai tame kambary yra keturi, prie šio namo yra kunigo įrengtas tvenkinys.

          Svirnas su priesvirniu, su dviem rakinamomis durimis, dengtas šiaudais. Prie svirno yra arklidė, taip pat dengta šiaudais. Tvartas po viena pastoge su arklide. Visa tai yra naujai pastatyta po gaisro.

          Švėkšnos klebonijos pavaldinių aprašas ir nuomos pajamos 1675 m. rugsėjo 26 d.:

          Padubrinų kaimas – Jonas Ruptis, Stanislovas Endrušaitis, Abraomas Klibis, Jonas Padubrinas, Abraomas Padubrinas;

          Jonikų kaimas – Vaitiekus Jonikas, Steponas Jukna, Grigalis Neštukotis (gal Nešukotis);

          Jokšų kaimas – Juozapas Kluikis, Abraomas Jokšas, Valentas Bruzginis, Kasparas Žeglis;

          Valučių kaimas – Valentas Padubrinas, Grigalis Padubrinas;

          Eidukių kaimas – Jokūbas Padubrinas, Steponas Šukelis, Dovydas Auksoraitis;

          Mikučių kaimas – Andriejus Lekis, Adomas Lekis;

          Klibių kaimas kitaip Stupariai – Kristupas Klibis, Jokūbas Stuparis, Adomas Stuparis;

          Dvarvietės kaimas kitaip Guzoniškis – Valentinas Stancelis, Grigalis Žemkaitis;

          Kulnių kaimas – Petras Kulnius, Motiejus Vainaitis, Motiejus Laukšis;

          Raukų kaimas – Valentas Klibis;

          Augilės kaimas – Petras Vilkelis, Dovydas Vilkelis, Dovydas Kulnaitis;

          Miestelis – Mykolas Skrandelis, Kazimieras Kultupaitis, Petras Dargevičius, Jonas Rauka, Kazimieras Naurackis, Jonas Klepackis, Mykolas Ratutis, Dovydas Madzelevskis, Jurgis Adamovičius, Jokūbas Paciurukas, Abraomas Klibis.

          Nuostatai Švėkšnos pavaldiniams. Žemaitijos vyskupas Kazimieras Pacas 1676 m. sausio dienomis generalinės vizitacijos metu gavo skundą nuo Švėkšnos klebonijos pavaldinių dėl įvairių sunkumų, pinigų slėpimo, būtent padūmės mokesčio ir bendrų mokesčių nuo duoklių. Skubiai atlikus tyrimą nurodyta Abraomui Klibiui prižiūrint klebonui, iš 1667 metų surinkti padūmės mokestį iš Švėkšnos pavaldinių 140 monetų. Tie pinigai turi būti skirti sumokėti būsimiems mokesčiams. Vėliau patys pavaldiniai turi išsirinkti iš savo tarpo, kas rinks pinigus, tinkamai tvarkys įrašus apie renkamus pinigus ir kasmet vizitacijos metu pateiks ataskaitas.

          Tai pranešta visiems ir kiekvienam atskirai, kas turi žinoti: Švėkšnos klebonui, Švėkšnos klebonijos pavaldiniams. Nurodoma vadovautis ankstesniais Žemaitijos vyskupo Petro Parčevskio nutarimais, pirma, išsiųsto jo malonybei kunigui Danieliui Klapatauskiui (Daniela Klopotowskiego) sprendimu, po to 1650 m. spalio 26 d. vyskupo patvirtintu dekretu Varniuose. Bei nustatant šias nuostatas Švėkšnos klebonijos pavaldiniams pagal pateiktus skundus apie jo malonybę Vladislovą Giedraitį, Žemaitijos custodą, Švėkšnos kleboną, dėl įvairių statybos sunkių darbų, dažną vežimų naudojimą ne pagal papročius, nusižengiant pinigais už supuvusį šieną, už ąžuolinių didelių medžių kirtimą ir jų neteisingą apmatavimą, ir dėl uždėtos skirtingos naštos kunigo tarnybos. Siekta, kas senesniuose nuostatuose nėra numatyta, pateikti ir nustatyti vietos parapijos kunigui ir Švėkšnos pavaldiniams šiuose nuostatuose:

1.      Pavaldiniai turi teikti vežimus vykti iki Klaipėdos, Tilžės ir Varnių gabenti druską bei paskirto derliaus nuėmimui ar šienavimui, arba kur prireiks į netoliese esančius miestus su vežimais. Naujakuriams iki trijų metų duoti pailsėti. Vežimus galima imti tik 4 kartus į metus nuo kiekvienos gyvenamos valdos, bet ne šienapjūtės ar derliaus nuėmimo laiku, taip pat žiemą arba kitu metu ne per daug užimti. Taip pat po turgus vežimais druskos parvežti, jos neturint.

2.      Druska, kuri atvežama iš Klaipėdos, turi būti kaimiečiams dalinama tuo pačiu saiku, kuriuo ji perkama Klaipėdoje. Todėl kunigui turi prisiekti savo ištikimybę tas, kuris matuoja Klaipėdoje ir namuose, kad tokiu pat saiku atpiltų. Jei karais ne pripiltų druskos, o pavaldiniai tai sužino, tada reikėtų reikalauti iš prižiūrėtojo.

3.       Dideli darbai ir senais priespaudos įstatymais nebuvo uždrausti. Žemes buvusių pavaldinių, likus tik jauniems paveldėtojų sūnums, ar atvykus naujiems pavaldiniais, kad tik žemė nebūtų tuščia, reikia siekti patiems jas apgyvendinti. O kad pavaldiniai noriai apgyvendintų tuščias žemes, skatinti, iki trijų metų suteikiant laisve vežimo ir činšo mokesčiams, (išskyrus Žečpospolitos mokesčių).

4.      Vadovaujantis mūsų senais protėvių suteiktais įstatymais, kad Švėkšnos pavaldiniai savo žemėse moka nuomą laisvai, tik savo namų dalies poreikiui leidžiamas ąžuolo ir kitų medžių kirtimas. Jei kuris pavaldinys nepakluso ir nukirtęs kokį medį, jį pardavė, tai yra griežtai draudžiama pagal senąjį įstatymą pinigus sumokėti, o tokia kaltė turi būti įvertinta ir sumokėta bažnyčios iždui.

5.      Palaidi grūdai iš Švėkšnos pavaldinių, taip pat činšas ne iš tarnybos turi būti imami pagal paskutinį nurodymą jo malonybės kunigo Parčevskio pateiktų matavimų valakų [1]. Tai yra iš valako sėslių gyventojų po 4 kapas, su atvykėliais pagal minėtą nurodymą. Rugių nuo valako sėslių, ne iš atvykėlių ar išvykusių, ne dubenimis, o statinėmis, tai yra nuo dviejų valakų sėslių pavaldinių gautų visų rugių Vilniaus rotušei statinę atiduoti. Taip pat dar po dvi žąsis ir vištas, o medaus neturi duoti. Jų duoklė matuojama nustatytu žymėtu saiku su antspaudu.

6.      Šienas parduodamas ir perkamas rinkos kaina.

7.      Medžioklinių šunų pavaldiniams neduoti išlaikyti; nepilti avižomis, nei pinigais ar kitokiais prasimanymais juos apsunkinti.

8.      Pats jo malonybė custodas paliudijo, kad Žečpospolitos mokesčių nėra, tai yra padūmės, teismo pareigūno ir deputato. Yra tik 12 zlotų deputato, ir 6 auksinai teismo pareigūno mokesčiams. Padūmės tik smulkios monetos. Kai varines monetas (szelągi) pradės rinkti patys pavaldiniai iš savo tarpo - du sėslūs ir geri vyrai, jie turės atiduoti juos ir pateikti raštą dėl netikslumų, jei tokie bus.

9.      Neįprastos duoklės nėra senų įstatymų numatyti kaip jas surinkti: giles, miežius kiaulėms pilti, arba vilna verpimui duoti, arba paskirtas kiaulėms pašaras. Išvykus vieniems pavaldiniams jų pyliavas uždėti kitiems draudžiama.

10.  Medienos vežimas kurui - didelė našta. Todėl pagal senus įstatymus nustatoma ne daugiau kaip 10 vežimų iš valako, kurie vežami kasmet.

11.  Rinkti medų iš avilių miške, vienam žmogui būtina skirti iki 6 dienų per metus, pagal seną įstatymą.

12.  Kaltą žmogų įvykdžiusi nedidelį apiplėšimą be teismo iš karto nežudyti. Jei nusižengęs yra pavaldinys, tai teisėjas turi pagal teisingumą ir įstatymus skirti bausmę.

13.  Galiausiai nustatoma, kad prastieji pavaldiniai skriaudoje ir naštoje gali drąsiai kreiptis į mane kaip tėvą, o ypač dabar, apsilankymo metu, kad savo skriaudas pateiktų ir tuo pačiu metu laisvai visi savo skriaudas paliktų. Už tai bet kurio kaltė, plakimu ir nedidelė bausmė paskirta jo malonybės kunigo, jo tarnautojo ar pareigūno, teisėjo ar bet kurio kito instituto, mes griežtai draudžiame bausmes, mūsų vizito metu. Taip pat godumui sulaikyti, įsigaliojus senajam įstatymui ir mano dabartiniam, didinti naštą pavaldiniams draudžiama. Duota Švėkšnoje 1676 metai sausio mėnesio 18 d.

          Dekretas pertvarkos Švėkšnos bažnyčiai ir jai atkurti, vikarui ir kitiems bažnyčios tarnams. 1676 metai sausio mėnesio 18 d. Aš, Kazimieras, Dievo malonės vyskupas Žemaitijos, didele dieviškąja malone parapijos klebonui dovanoju, nuoširdžiai ir sėkmingai tai darau generalinės vizitacijos metu dėl Švėkšnos bažnyčios parapijos, kur numatomi atitinkami tvirti sprendimai ir taisyklės, bei nurodant patvarkymus ir nutarimus, nuolankiai vykdyti pavedu.

          Ciboriumą galima paprastai užrakinti, tačiau be rakto atidavimo; bei, kad korpusas būtų stipresnis, įleistas.

          Klauptai? (pixis) pagal vietą ir žmonių minią Komunijai yra mažai ir suolų paprastų. Reikia papildomai indų sidabrinių, bei skirtų apiplovimui, nes yra atsivertimo pavojus. Atlikti sienose didesnes ir atitinkamas pertvarkas, o raktą laikyti zakristijoje užrakintą tinkamai.

          Ant Didžiojo altoriaus baldakimas senas; skyles pašalinti arba parūpinti naują.

          Gerbiamiems bei ligoniams tepalai, ypač miestiečiams nešami kaip pašventintos ciborijos auka pagal bažnyčios paprotį.

          Nešiojamas Didysis altorius. Esant kiek toliau nuo altoriaus, nepasiekiama bučiniu paliesti švenčiant, todėl reikia jį tinkamai perkelti arčiau krašto.

          Didžiajame altoriuje sekmadienio dienomis ir iškilmingų švenčių, pamaldų metu, uždegti bent šešias žvakes.

          Vietoj žibinto (deglo) net jei nėra pagrįstos aukos, pritinka dažnai, bei šventadienių dienomis viešai pagerbiant, sutemus degančias žvakes ir paprastas veikiančias lempas pakabinti virš durų.

          Vietoj lempos neštis vaško žvakę, o garbiems miesto ligoniams nešama negesinta.

          Teikiant Švč. Sakramentą sergančiam žmogui, indulgencija suteikiama 350 dienų pagal Žemaitijos diacezę; nuolatinė ir speciali suteikta skelbiama viešai.

          Monstracija nešanti Švč., naudojama viešai procesijai, iš gero žalvario, atsižvelgiant į vietą, reputaciją ir pakankamai patikimą regentą, kaip įmanoma greičiau pagal prašymą skiriama pasirūpinti susigražinimu nei šviesusis ponas Krišpinas, LDK iždininkas.

          Garbinti tinkamai aštuntą vasaros dieną ir atsinaujinant specialiai tai pažymint. Komuniją pagal tam tikrą eilę.

          Indas skirtas laikyti krikšto vandeniui iš skardos ir didelis, krikštyklos dalis ankšta.

          Šaukštas tinkamas, bet jis skardinis, kuriuo vanduo krikštui semiamas iš dubens, prieš tai kūdikis apipilamas, aukojant, ir vanduo tampa netyras. Dubenį pripilti švaraus ir tinkamo vandens pačiam laiduotojui, tvirtai jį uždaryti.

          Prausykloje plauti rankas prieš teikiant malonę, o dubenį laikyti zakristijoje.

          Kryžius senovinio darbo, didžiulis, sunykęs ir netvirtas, susigrąžintas ir išlikęs pačiam gale toks pat kryžius, užmestas į šalį.

          Kasmet bažnyčios pašventinimo dieną uždegti palei sieną dvylika žvakių bei kai bažnyčia yra gausiai lankoma taip pat suteikiant indulgenciją tą pačią dieną paskelbus viešai, išstatyti vėliavas švenčių metu.

          Mišiolas, vienas paaukotas be globėjos Švedijos, kitas naujas - globėjos Švedijos rūpesčiu.

          Suolai prie Šv. Onos altoriaus trukdo švenčiant, bet jie yra tinkamai padirbti.

          Įgyti casulas [2] nors dvi juodos spalvos šilko medžiagos ir kitą paprastos medžiagos atnašavimui atlikti.

          Įgyti palas (pallae; viršutinis drabužis) patogias naudoti, naujas, penkių ar šešių skirtingų spalvų, kurias bent kartą į mėnesį ar dažniau būtų skalbiamos.

          Parūpinti ampulių, kad mažiausiai trys stovėtų prie trijų altorių.

          Įgyti bursų (Bursae) keletą ir tinkamų skirtingų spalvų, šilkinės medžiagos.

          Vikarui šioje bažnyčioje uoliai tarnauti ne „lapiška“ kepure, nešukuotam, o atitinkamai Dievo namuose. Bažnyčioje atnašaujant šventas Mišias, viešai išeiti draudžiama, taip pat kaip ir sukinėtis kojomis, bet tinkamai vaikščioti.

          Kadangi ši bažnyčia ribojasi su netikinčių eretikų bendruomenėmis, kur reikia didelių pastangų ir noro dirbti, todėl iš katedros bažnyčios turi būti įvesti atsidavę žmonės bei jie skatinami.

          Mokyti krikščionis tikėjimo tiesų, Viešpaties maldos ir Dešimt Dievo įsakymų, pamokymuose ir pamoksluose visais šventadieniais žmonėms tai pasakoti ir kartoti.

          Prižiūrėti lėšas dviem padėjėjams, kurie yra sąžiningi, pamaldus gyvenime ir turintys gerą vardą, bei jas kartu aptarti, vesti bendrų išlaidų ir pajamų apskaitą atskiroje knygoje, pagal specialiai parengtus nurodymus.

          Po to, kai vyskupija čia vykdė trumpą tarnybą, skelbiama keletą silpnų vietų kaip pelnymąsi iš šventų dalykų dėl pinigų iš krikštijimo, sujungiant santuokoje priešingas puses, įvedus bažnyčioje Viešpaties palaiminimą gimdančioms moterims, kryžiams bei kitiems namų apyvokos reikmenims. Kaina imama pinigais pagal susitarimą. Tai išrauti iš šaknų ir bus rimtai baudžiama pagal vyskupijos kanonus ir nutarimus, kad nebūtų pelnomasi iš šventų dalykų. Gavus pirmą skundą susilaikoma nuo bausmės. Kaip ir vikarams bažnyčioje teikiami sakramentai, taip ir visiems patarnautojams laisvai ir veltui teikiama pirma nei kitiems asmenims.

          Taip pat rūpintis, kad arkliai būtų surenkami tinkamai, silpnus arklius vargšų kaimiečių griežtai atleisti. Tuo nepiktnaudžiauti nuo šiol gerbiamam vikarui ir rimtai susilaikyti vargingųjų atžvilgiu šaukiant nuosavus arklius vykti, jei tie juos laiko.

          Šventojo pareiga lėšas ir kitą naudą sužiūrėti bažnyčiai, apmąsčius ypatingai rūpestingai surašyti, sužymėti gerus darbus šiai bažnyčiai sąskaitų knygoje aiškiai užrašant.

          Jaunieji vienuoliai (Baccalaureus) tinka mokyti mokykloje ir rūpintis berniukų mokymųsi.

          Mirusieji tos bažnyčios palaidoti kapinėse arba viduje bažnyčios surašyti knygoje vardu ir pavarde, taip pat palaidojimo vietoje tiek kapinėse, tiek bažnyčioje, nes žemė yra pono ir neleista ją parduoti, kad laisva valia būtų galima laidoti. Šį sprendimą viešai iš sakyklos parapijiečiams paskelbti.

          Mušti varpais už mirusius nustatyta tvarka: nuo mažesnių varpų imti pusė florino, nuo didesnio ir visais varpais privalu imti vieną floriną, iš kurių kaip anksčiau minėtu sprendimu pusę lėšų padėti. Iš vargšų tikrai nieko neimti.

          Aplink šventorių yra akmeninė siena pastatyta didelėmis pastangomis didžiai gerbiamo pono Krišpino, Pajūrio tijūno; akmenis septyniose vietose apardytus būtina atstatyti.

          Slaugos namų nėra, o skurstantiems jų labiausiai reikia; sukurti juos.

          Suteikiant paskutinį patepimą nelaimėje atlikti išpažintį, rūpintis ir kitų išpažintimi.

          Po to kas jau pavesta parapijai, nuolankiai mes patys pateikiame visa tai atvirai: didelė dalis nenoriai vertinta netinkami, tai neįprasti darbai, prastų žmonių vežimų naudojimas, apgyvendinimas ir kiti sunkumų patvarkymai iš ankstesnių mūsų pirmtakų duotų nuostatų. Mes sutinkame, kad buvo netikrų, skubių norų. Seni iš protėvių duoti mūsų įtvirtinimai ir jų atnaujinimai, kurie yra senai aiškūs, sutvarkyti ir susisteminti ir kurių visiems privalu sekti ir visados pagarbiai jų laikytis, tai nustatome ir įsakome. Tuo atveju, kai perėjūnai ar vengiantys atlikti nepelnytai duotas bausmes, remiantis ankstesniu 1624 metų apsilankymu, kuris palaikomas šiais žodžiais: „Išvykus vietiniams reikalauti iš pačių atvykusių prisiekusiųjų nuolankumo ateityje, prieš bausmes atleidimą surašyti turtą ir vienus metus atimti jo valdymą.

          Bendrus mokesčius surenka kuris nors pripažintas, kilnus ir patikimas vyras. Įmokas renka dalimis. Surinkus ir bendrus mokesčius surinkėjas praneša apie įnašų pabaigą. Surenkant paisyti atsakingumo, tas pats ir vikarui užantspauduojant gerbiamam ponui Martuševičiui, dabartiniam vikarui, kad sąžiningai be kokių sunkumų būtų surenkami mokesčiai.

          Didžiai gerbiamam ponui klebonui numatyti bažnyčios pelną šventajai pareigai atlikti, pagrąžinti ją šiek tiek išleidžiant išlaidų. Mes nustatome, palyginus bent kokius dvejus metus bažnyčios ir parapijos pelną šiek tiek pakelti kainą.

          Visa tai kartu ir atskirai iš didžiosios Dievo malonės tarnauti mūsų ganytojui surėdyta, įstatai ir įsakai duoti norint kad visi to laikytųsi ir tikėjime pasirašome apačioje.

---

[i1 1 valakas ~ 21 ha.

[2] Casula - liturginis drabužis, kilęs iš senovės romėnų – puošnaus apskritimo pavidalo kelioninis drabužis.

* Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai / Parengė Mindaugas Paknys. Lietuvos istorijos šaltiniai, T. X. Vilnius, 2011, p. 131-149.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (VII)

Apie Švėkšnos bažnyčios inventorius valdas ir nuostatas

(pagal 1676 m. sausio 18 d. Švėkšnos bažnyčios generalinės vizitacijos aktą)

         1676 m. sausio 18 d. Švėkšną vizituoja Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas (1627-1695), (lenk. Kazimierz Pac, herb Gozdawa). Vizitacijos akte [1] smulkiai apibūdina bažnyčios būklę, turimą inventorių ir kt. Kadangi šis vizitacijos aktas anksčiau šaltiniuose niekur nėra plačiau aptartas, tai išsamiau apžvelgsime jį čia [2].

         Pats vizitacijos aktas rašytas tiek lotynų, tiek senąja lenkų kalba. Dažnai net viename sakinyje yra lotyniškų bei lenkiškų žodžių, pasitaiko ir skolinių iš kitų kalbos, ypač kabant apie atvežtines medžiagas.

         Bažnyčia konsekruota Švento Jokūbo titulu 1652 m. spalio 6 d. vyskupo Petro Parčevskio. Bažnyčia medinė, stovi tinkamoje vietoje, kapinės aptvertos dideliais akmenimis link slėnio, iš dalies apardytais. Bažnyčia funduota 1509 m. ir aprūpinta Didžiai gerbiamo kilnaus pono Kęzgailos. Užlaikoma gerai. Bažnyčios stogas dengtas medžiu, o sienos kartimis apvestos. Šventyklos viršūnė dviejų skyrių, dengta skardos lapais ir žaliai dažyta, asla bažnyčios viduje grindiniu apsaugota. Kryžius suspausto geležies paauksuotas ir apvalus (?); vidury bažnyčios prie rąsto prikaltas nukryžiuotasis. 1661 m. rugsėjo 12 d. šiai bažnyčiai pasiūlyta vadovauti švenčiausiajam didžiai gerbiamam ponui Vladislovui Giedraičiui, sargui, prelatui ir oficiolui Žemaitijos.

Akte aprašyti trys altoriai esantys bažnyčioje: didysis altorius, mažasis altorius ir antrasis altorius.

Didysis altorius - nešiojamas, orientuotas į rytus, konsekruotas šviesiausiojo Stanislovo Kiškos 1619 m. gruodžio 5 d. Jo sienelės jau keistos dėl priešų antpuolių. Dėžutė altoriuje – dailiai paauksuota su Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdu; joje laikoma nedidelė paauksuota taurė ostijai. Ant altoriaus - didelis atvaizdas Nukryžiuotojo Kristaus. Šonuose išraižyti šv. Jono, šv. Jokūbo, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūros, kurios kartu su pavaizduotomis kolonomis yra paauksuotos. Altoriaus paviršiuje išraižyta Šventoji dvasia. Pats altorius uždengtas trejomis servetėlėmis. Kampe Epistolijos (Epistolae) tikėtina yra Šv. Jurgiaus paveikslas. Kampe Evangelijos (Evangelii) Rožančiaus Marijos paveikslas, kuris naudojamas procesijose.

Mažasis altorius pastatytas ir paauksuotas klebono Vladislovo Giedraičio lėšomis su užrašu „Mes nuolatos, Palaimintoji Moterie, tave sveikiname“ (Nos quoque a Beatissima Faemino tibi gratulamur). Mažasis altorius stovi bažnyčios dešinėje pusėje; medinis, paauksuotomis kolonomis. Jame nutapyta šv. Ona žemiškąja trejybe (S. Annae Mettertiae), aukščiau šv. Steponas Levitas. Tai nešiojamas altorius, pašventintas švento tėvo Sapiegos 1662 m. liepos 13 d.

Antrasis altorius stovi bažnyčios kairėje pusėje; yra nešiojamas, medinis ir paauksuotas, konsekruotas Žemaitijos vyskupo Giedraičio. Atvaizduotas didingas Šv. Mergelės Marijos paveikslas; viršutinėje dalyje Šv. Marija Magdalietė, o virš jos išraižytas šv. Sebastijonas. Šis altorius pastatytas iš lėšų skirtų didžiai gerbiamo Sebastijono Dziervianskio (Derwinski). Altoriaus šone iš alebastro iškaltos Dievo tėvo ir Sūnaus per kančios kryžių figūros. Altoriaus kryžminė užtvara septintą kartą atnaujinta dabartinio parapijos klebono.

Krikštykla įrengta mažame pastate, dabartinio klebono; dubuo su krikšto vandeniu švarus, yra keletas metalinių šaukštų semti vandenį krikštijant kūdikius. Šventi aliejai laikomi naujoje spintoje pritvirtintoje prie sienos su geru užraktu, kuri taip pat įrengta dabartinio klebono lėšomis. Klausykla – viena. Epistolijos pusėje tolimiausiame didžiojo altoriaus kampe yra privilegijuotų didžiųjų asmenų sėdimos vietos. Sakykla taip pat nauja, iš dabartinio klebono lėšų.

Varpas kapinėse rastas geram stovyje iš esamų trijų. Kaulinė taip pat yra.

Toliau vizitacijos akte išvardijamas bažnyčios sidabras bei liturginiai rūbai.

Iš sidabro paminėtos dvi sidabro taurės (Kielich). Viena jų su auksine patena, kita su paauksuota iš vienos pusės patena, įgyta V. Giedraičio vietoj sidabro taurės su patena, kuria bažnyčioje buvo nužudytas pranciškonas kunigas Bamševičius. Dar įvardijama: patena balto sidabro bursai, skirta ligoniams; didžioji puošni taurė (Rostruchanik) iš sidabro, paauksuota, nuvalyta; ampulės (Ampulki) dvi sidabrinės, viena jų be dangtelio; gana didelis sidabrinis kryžius, senovinio darbo, ant kurio išraižyta Kančios paslaptis ir atvaizduoti apaštalai (?), vienoje pusėje – Dievo avinėlis, o kitoje šv. palaikai: šv. Adalberto ir šv. Vincento ir daugelio kitų, kuriuos reikia atkurti.

Nurodoma inventoriuje buvus: sena ir sulūžusi bronzinė monstrancija; penkios bronzinės žvakidės, šešta – sulūžusi; senas ir sulūžęs bronzinis smilkintuvas; varinis dubuo švęstam vandeniui; žalvarinis dubuo šaltiniui bei indas skardinis be šono, taip pat šaltiniui; trys altoriaus varpeliai, ketvirtas prie zakristijos; dvi skardinės ampulės, viena su dangteliu, kita be; indas švęstam vandeniui (kropilniczka) prie zakristijos durų.

Iš liturginių rūbų įvardijami: 8 arnotai (ornat), 3 bursos (bursa), 4 humerolai (humeral), palos (palle), 23 purifikatoriai (purificatoria), albos (alba), 2 kapos (kapa), kamžos (komže). Kai kurie rūbai nurodyti kaip seni ar netinkami naudoti. Dar būta: 7 antependijos (antependium) ir 4 gabalai (szmatow) altoriui uždengti, kilimas žemaičių darbo prie altoriaus, 5 staltiesės (obrusy) ir 5 diržai (pasow), 4 plačios medžiagos juostos (diržai - towalnia), 5 altoriaus staltiesės (szerzynki), 9 veliumai (Velum), 11 rakšluoščių (ręczniki), 15 vėliavų (chorągiew) ir 24 audiniai dažyti su nutapytais ženklais. Rūbai ir kiti bažnyčios reikmenys siūti iš adamasko, aksomo, atlaso, barakano, kitaikos audinių, lino, švabiškos drobės, paprastos drobės, medvilnės ir vilnos. Siuvinėta spalvotais šilko siūlais.

Išvardijama nemažai paveikslų. Epistolėje jų būta 12: Palaimintosios Mergelės Marijos su Kristumi ir Juozapu piligrimais; Gailestingasis Kristus sėdintis; Šventas Jokūbas piligrimas; Šventas Pranciškus Ksaveras; Šventas Kazimieras; Šv. Sebastijonas prikaltas prie medžio, kankinys; Kristaus kankinimas; Jėzaus Vardu, Kančios ženklo nešėjas; Šventas Jokūbas skelbėjas; Nukryžiuotasis Jėzus Kristus; Šventoji Ona; Šventasis Kazimieras. Evangelijos pusėje būta 14 paveikslų: Priėmimas Maloningosios Mergelės Marijos; Išganytojas meldžiasi sode; Jėzaus vardu nuplakti nešėjai; Šventas Jonas; Nukryžiuotas išganytojas nri Jėzus Kristus; Ėmimas Mergelės Marijos; Šv. Kazimieras meldžiasi Šv. Mergelei Marijai; Išganytojas Kristus kryžių neša; Tėvas visagalis ir Šv. Mergelė Marija su Kristumi kryžių laiko; paveikslas tapytas iš abiejų pusių: vienoje pusėje – Kristus sėdi, padėjėjai angelai pagimdyti(?), kitoje – Nukryžiuotasis Išganytojas ir besimeldžianti šventoji Klara; Šventas Jonas sėdintis; Šv. Mergelė Marija septyniuose skausmuose; Apreiškimas Šv. Mergelei Marijai; Laidojamas Kristus.

         Bažnyčioje būta šešių mišioms skirtos laikyti knygos: Mišiolas mažesnis - paprasto spausdinimo; Mišiolas didesnis – senoviško laužyto spausdinimo; Agenda (pamaldų ir apeigų liturginis tvarkos sąvadas) didelė ir sena; Agenda – maža; Antifonas (Antiphonarium - liturginis choralas) su gerai ištaisytu gradualu ir psalterija; Vargonų pozityvas (Organum positivum) – chorui tinkamas.

         Sprendžiant pagal turėtą inventorių Švėkšnos bažnyčia nebuvo turtinga. Nemaža dalis indų ir drabužių buvo seni ir susidėvėję, nebetinkami naudoti. Bet iš kitos pusės, bažnyčia turėjo visus reikalingus reikmenis darbui.

         Vizitacijos akte taip pat išvardijamos parapijiečių registruotos dovanos bažnyčiai:

         Keturi veliumai: du siuvinėti raudonai su auksu; trečias - juodas, senovinis, ant medvilnės siuvinėtas auksu; ketvirtas - baltas, aplink apsiūtas aukso siūlais, senas.

         Altoriaus staltiesė plonos drobės, siuvinėta šilku raudonomis ir baltomis gėlėmis, sena.

         Juostos (towalnia) plonos drobės, aplink siuvinėta skirtingu šilku aukso gėlėmis, galuose plačiau, sena.

         Staltiesė didžiajam altoriui (szerzynka) , siuvinėta šilku, su plokštele ant medvilnės, skylėta.

         Taurė sidabro su auksine patena.

         Mergina Ona Mizgiraitė 1663 m. dovanojo juostą (towalnia) Šventosios Mergelės altoriui, baltai siuvinėta galuose.

         Skara (chusta) duota Kotrynos Pupšaitės (Katharzyn Pupszownej) uždengti sakyklą, siuvinėta paprastai šilku.

         Staltiesė plono audinio namų darbo su nėriniais, dovanota Šventajai Mergelei nuo Valentino Kiaulakio 1663 m. gruodžio 29 d.

         1664 m. kvailiai vidury bažnyčios pakabino kunigą Vladislovą Aleksandravičių (Alexandrowicz WL.).

         Tuo pat laiku Šv. Onos altorių iš vyriškos pusės jo malomybė (jmść) padarė pats savo rankomis.

         1665 m. sausio 1 d. Marina Navicka (Maryny Nowickiej) dovanojo staltiesę prastos drobės.

         1666 m. vaitas Daukšis (Daukszys) padarė vėliavą iš puikios žalios medžiagos.

         1667 m. Ona Ragelska (Anna Rogielska) davė altoriaus staltiesę su šilu siuvinėtais ženklais. Taip pat davė seną kitaikos oranžinio audinio gabalą pusantro uolekčio.

         Taip pat po mirtie pagal testamentą duotas perlų vėrinys Šv. Mergelės altoriui.

         Tais pačiais metais ponas Bernackis (Bernacki) davė vandens perlų vėrinį Šv. Mergelės altoriui.

         Moteris Klara Korzenevska (panni Klara Korzeniewska) antependiją raudonai bordo.

         Valentinas Jurionas (Walentin Jurian) porai vėliavų padarė furštatus (fursztatu koralowego; virves(?)).

         1668 m. ponas Adomavičius (Adamowicz) davė du vienetus pusiau atlaso, seną, margą ir seną žalvarinę žvakidę.

         Klara Korzenevska (Klara Korzenewska) davė vėliavą iš kitaikos raudonos.

         Kristupas Nierackis (Krzysztoph Nieracki) Šv. Mergelės altoriui davė antependiją pusiau atlaso su siuvinėtais tamsiai raudonais nėriniais.

         Magdalena Rudinska (Magdalena Rudynska) davė vėliavą burato raudono.

         Nausėdas (Nausiedas) davė kito raudono burato vėliavą.

         1669 m. Adomas Jonikaitis (Adam Jonikajtis) davė albą flamandų drobės su nėriniais aplink, be humerolo. Taip pat jo sesuo davė juostą siaurą.

         Kristina Ziegienė (Žiogienė?) (Krystyna Ziegowa) davė komžą iš austos drobės su nėriniais.

         Prasta Elžbieta (Helžbieta uboga) davė juostą (towalnią) altoriui tinkamai išsiuvinėtą.

         1670 m. Kotryna Damarovska (Katharzyna Damarowska) davė staltiesę raštuotą ½ alkūnės  (apie 29 cm).

         Kunigas Sirgelevičius (Sirgielewicz) padarė porą vėliavų iš puikios dažytos drobės.

         Prasta Elžbieta (Helzbieta uboga) padarė atvaizdą Rožinio nešamo su procesiją ir kitą didelį paveikslą Jėzaus Vardo, rėmuose.

         Antependija duota Šv. Onos altoriui įspausta(?) ant storos drobės.

         1671 m. Vaitiekus Nokmistras (Wojciech Nokmistrz) po dukters mirties padarė didelę, raudoną vėliavą Šv. Kotrynai (S. Katharzyny).

         Našlė Agota (Agata) davė altoriaus staltiesę (szerzynka) su drobėje įspaustomis juodomis gėlėmis. Kita altoriaus staltiesė duota Elžbietos Krugelienės (Helžbieta Krugielowa).

         Elžbieta Tauragytė (Helžbieta Taurogicia) Šventos Onos altoriui davė juostą (towalnie) be siuvinėjimų, su kutais galuose.

         Dovidienė Lužienė (Dowidowa Luzowa) davė spaustos drobės  altoriui uždengti. Agnė Mizgiraitė (Agnieszka Mizgirowna) Šv. Mergelės atvaizdui davė gintaro vainiką.

         Ponia Klara Korzenevska (Klara Korzeniewska) davė du lininius audinius.

         1672 m. Klibienė Vaitienė (Klibiowa Wojtowa) davė rankų darbo drobinę albą su nėriniais.

         Elžbieta Klepacka (Helžbieta Klepacka) davė du lino audinius ir du rankšluosčius lininius (purificatoria).

         1673 m. vasario 12 d. senyva moteris ant altoriaus paliko juostą (towalenkę) rankoms valyti iš paprastos drobės, galuose su nėriniais.

         Jonas Skilandaitis (Jan Skilandaytis) iš Karaliaučiaus(?) (Krolewca) sukūrė Viešpaties kančios atvaizdą, rėmuose.

         Kunigas Sirgelevičius (Syrgielewicz) padarė didelė paveikslą Švento Jurgiaus ir Šv. Mergelės, rėmuose.

         Kunigas Martusevičius (Martuszewicz) padarė porą paveikslų – Šv. Ksavero ir Šv. Kazimiero.

         1673 m. ponas Petras Adamovičius (Piotr Adamowicz) Šv. Mergelės altoriui davė sidabro plokštelę (lentelę).

         Jo malonybė ponas Verzbickis (Wierzbicki) Švenčiausios Mergelė altoriui davė kabančią žalvario lempą.

         Pats jo malonybė nupirko thurribularz žalvarinį.

         Elžbieta Klepacka (Helžbieta Klepacka) Šv. Mergelės altoriui davė krištolinę širdį su sidabro apvadais ir juodais karoliukais.

         1674 m. ponia Drukteinienė (Druktenowa) po savo dukters mirties Šv. Mergelės altoriui davė rankšluostį su nėriniais iš vienos pusės ir galuose.

         Gruodžio 26 d. mergina Martuševičaitė (Martuszewiczowna) davė du lininius audinius.

         1675 m. Marija Mernikaičaitė (Marina Miernikajcowna) iš Jurkiškių testamentu antependijos skraistė.

         Ona Klibienė (Ana Klibiowa) davė altoriaus staltiesę (szerzynkę) iš plonos drobės, siuvinėta juodo šilko gėlėmis.

         1676 m. mergina Magdalena Žodeikaitė (Magdalena Žodeykowna) davė veliumą retu apsiuvu.

(Bus tęsinys).

---

[1] Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai / Parengė Mindaugas Paknys. Lietuvos istorijos šaltiniai, T. X. Vilnius, 2011, p. 131-149.

[2] Vertimas nepažodinis.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI-XVIII A. (V)

ONOS KOTRYNOS VON DENHOFIENĖS VALDYMO LAIKOTARPIS 

1644 m. Švėkšnos dvarą nuperka vokiečių baronienė Ona Kotryna von Denhofienė (1606-1659) (vok. Anna Katharina Burggräfin zu Dohna-Lauck; Anna Katharina von Dönhoff). Antram vyrui mirus, ji ėjo Telšių seniūno pareigas. Pirmasis vyras buvo Albrechtas von Rautter (1589-1626), su juo susilaukė dukters Marijos von Maidell (apie 1611-1651). Su antruoju vyru Ernestu Magnusu Denhofu (1581-1642), (vok. Boleslaus Ernst Magnus von Dönhoff, herb. Vepris), ATR valstybinio ir karinio veikėjo, Pernu kašteliono (1635-1640), Pernu vaivados (1640-1642), Dorpato ir Telšių seniūno (1635-1642) susilaukė dukters Onos Kotrynos (Ketlerienės) (1631-1684) ir trijų sūnų: Gerhardo (1632-1685), Ernesto (1636-1693) ir Frederiko (1639-1696).[1]

Apie Švėkšnos dvaro pardavimą, anot J. Rugio [2] liudija, buvusi užsilikusi Švėkšnos dvaro archyve ištrauka iš LDK metrikų, pasirašyta D. L. K. Kanclerio, kunigaikščio Albrechto Stanislovo Radvilos ir uždėtu didžiuoju Valstybės antspaudu. Metrikų ištrauka pakartoja Švėkšnos dvaro ribas, kurias nustatė beveik prieš šimtą metų Jokūbas Laskauskas. Tos ribos pirkimo laiku buvo patikrintos Rietavo tijūno Morkaus Wnuček`o. 

1644 m. keičiantis savininkams buvo sudarytas ir dvaro inventorius. Pagal tą inventorių [3], 1644 m. Švėkšnos miestelyje gyveno 55 baudžiauninkų šeimos, priklausančios dvarui. Juos prižiūrėjo paskirtas vaitas - Tomas Zalaitis. Minima 20 laisvų šeimų kaimiečių ir kito amato žmonių, iš jų 15 atvykėlių. Sprendžiant pagal pavardes keletas atvykėlių galėjo būti vokiečių kilmės, vienas žydas. Minimi amatininkai: kalvis (kowal), du siuvėjai (krawiec, szwiec), kasėjas (kopacz), puodžius (garcariɜzo), varpininkas (dzwonnik), virėjas (kucharz), stalius (slosarz), smalininkas (smolarz). Miestelio valdų savininkai surašyti suskirstant juos pagal miestelio dalis: vienoje miesto pusėje („Pierzcia pierwsza Polewey stromie idąc sedworu mimo wielki dom od wrot wrynek“), kitoje pusėje („Druga Pierzeia“) ir naujajame mieste („Przychoɜy wolnij miastecɜko Sɜweksznienskie nowe“). 

Dvaro kaimo vietovėse minimos 443 sodybos, įvardinta 70 atvykėlių ir 27 laisvi gyventojai. Įvardijami du vaitai (woyt), prekiautojas (lawnik), drevininkas (bartnicy), du kelio tarnai (kialot). Daugiausia šeimų surašyta Kančaičių kaime -10, po 9 – Jonikaičių ir Strazdų, po 8 – Jomantų, Jurkaičių, Jurkiškės ir Piaulokių, po 7 – Piplių, Rekašių, Skomantų ir Sudgėlų kaimuose.

5 pav. XVII a. vid. retrospektyvinė

miestelio plano schema.

Sudarė A. Miškinis.

1 - bažnyčia, 2 - dvaro sodyba

A. Miškinis [4] mano, tuo laiku Švėkšnos miestelį buvus linijinio plano, kur senoji dalis išsidėstė į šiaurę nuo Piaunio upelio ir iš vakarų pusės naujosios Klaipėdos kelio trasos. Į pietus nuo šio upelio vienoje kelio į Žemaičių Naumiestį pusėje buvo „naujojo“ miestelio teritorija (5 pav.)[5]. Manoma, kad senąją ir naujojo miesto dalis galėjo skirti aiški riba esanti į Piaunio [6] upelio slėnį išplitusi tvenkinio šaka, per kurią XVII a. viduryje turėjo būti pastatytas tiltas (minimas 1668 m. kelyje į Prūsiją), ir galbūt kelio apsaugai nuo vandens įrengtas pylimas. Vėlesniame 1695 m. inventoriuje naujasis miestas nebeminimas, bet vis dar išskiriamos sodybos esančios „už tilto“ link Žemaičių Naumiesčio. Miestelio aikštėje, kuri buvo trijų kelių sankirtoje, tuo laiku jau turėjo vykti triukšmingi turgūs. 

Nupirkus dvarą baronienei Onai Kotrynai von Denhofienei, Švėkšnoje gyvenimo sąlygos smarkiai pasikeitė. Pati O. K. von Denhofienė buvo vokietė ir kalvinė - svetima ir tautiniu, ir religiniu atžvilgiu, Švėkšnoje negyveno, o Švėkšnos dvaro reikalus tvarkyti paskyrė vietininką. Žinoma, kad nuo 1647 m. vietininko pareigas ėjo vokietis, seniūnas Engelbrechtas Klotas (Engelbrecht Klot). Švėkšnos gyventojai ir klebonas jo labai nemėgo. Jis engė valstiečius ir miestelėnus, didino prievoles, savivaliavo. Nukentėdavo ne tik pavaldiniai, bet ir dvarui nepriklausantys gyventojai. Jau pačioje E. Kloto šeimininkavo pradžioje, šis sunkiai sumušė vieną iš klebono valstiečių Kristupą Žvirblaitį. Teismo valdininkas su liudininkais nustatė sumušimo faktą ir klebonas iškėlė bylą teisme. Tai buvo pradžia vėliau kilusių nuolatinių ginčų ir bylų seka, sukeltų įžūlių ir savivaliaujančių vietininkų, o vėliau ir pačių dvarininkų. Klebonas V. A. Karštenas 1647 m. buvo net uždraudęs pirkliams sustoti klebonui priklausančioje miestelio dalyje, arti bažnyčios ir taip vadinamojoje senojoje Švėkšnoje, siekdamas išlaikyti vietos orumą bei atsiriboti nuo vietininko užpuldinėjimų. 

Iš ties tai buvo sunkūs laikai ne tik Švėkšnai, bet ir visai LDK. Nuolatiniai, varginantys karai su rusais, kazokais, švedais; pairusi vidaus tvarka. 1652 m. – Lietuvoje siautėjo maras, o 1655–1661 m. karo pasėkoje su švedais prasidėjusi nauja maro banga labai nualino Žemaitiją. 

1655 m. rugpjūčio 15 d. LDK lauko hetmonas ir iždininkas Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis (apie 1625– 1662.11.29), (lenk. Wincenty Korwin Gosiewski) nurodė Pernu vaivadienės Denhofienės valdomoje Švėkšnoje aprūpinti Kristupo Steckevičiaus vadovaujamą įgulą maistu.[7] Atrodo, kad 1656 m. Švėkšnoje stovėjo švedų kariuomenės įgula. Prasidėjus visuotiniam sukilimui prieš švedus, prie sukilimo prisidėjo ir Švėkšnos seniūnas su valstiečiais.[8] Matomai, kariuomenių žygiavimas per kraštą ir jų išlaikymas brangiai atsėjo švėkšniškiams ir resursai buvo smarkiai išsekę. 1656 m. liepą karalius buvo davęs apsaugos raštą Švėkšnai nuo nuolatinių kariuomenių reikalavimų juos aprūpinti maistu ir papildyti įgulas. Tačiau, gal nežinodamas apie tai, o gal apsaugos rašto nepaisydamas, V. A. Korvinas Gosievskis siuntė kareivius ir į O. K. von Denhofienės dvarą Švėkšnoje.[9] Tuo laiku, pavyzdžiui, Sakovičiaus vėliavai iš Kvėdarnos V. A. Korvinas Gosievskis paskyrė nuo kiekvieno 4 valakų (1 valakas=21,3ha) po 1 bosą (407 litrai) rugių, po 1 bosą miežių, nuo kiekvieno 6 valakų po 1 bosą grikių, nuo kiekvieno valako po 1 bosą žirnių, 1 bosą avižų ir vežimą šieno; nuo kiekvieno 10 valakų 1 jauną karvę ir muštukę sviesto; nuo kiekvieno 5 valakų kapą sūrių, aviną ir paltį lašinių, be to, nuo kiekvieno valako po žąsį ir dvi vištas.[10] Kaip matyti, normos buvo gana didelės, žinant, kad valstiečiai buvo nuvarginti okupacijos ir skurdaus gyvenimo. Aišku kareiviai dažnai ir daugiau paimdavo, be to, kol būdavo surenkama duoklė, reikėdavo juos maitinti. Švėkšnos mokesčių kariuomenei išlaikymo kvite 1655 m. nurodoma, kad Švėkšnoje tuo laiku buvo malūnininkas, du kaimo kalviai bei 16 kitų amatininkų.[11]

Kunigai Sebastijonas Dzervianskis ir Kazimieras Bamševičius 

J. Rugis [12] ir K. Žąsytis [13] nurodo, kad mirus kunigui Valentui Adauktui Karštenui, Švėkšnos parapijos klebonu buvo paskirtas kunigas Sebatijonas Dzervianskis, kuris Švėkšnoje kunigavo 1650-1660 m. Naujausiais tyrimais [14] Sebastijonas Dzervianskis (t. m. 1634?-1661), (lenk. Sebastian Dzierwianski) archyvų rašytiniuose šaltiniuose minimas Švėkšnos klebonu nuo 1658 m. birželio 20 d. iki pat mirties 1661 m. liepos 23 d. 

Gali būti, kad kurį laiką, po klebono V. A. Karšteno mirties, kunigo pareigas atliko vikaras Kazimieras Bamševičius (t. m. 1644 – 1655?), (lenk. Kazimier Bomszewicz), kol buvo paskirtas naujas Švėkšnos parapijos klebonas. L. Jovaiša [15], K. Bamševičių 1654 – 1655 m. nurodo buvus jau Šaukėnų klebonu. 

1652-1679 metų Švėkšnos Romos katalikų gimimo metrikų knygoje minimas Andriejus Kazimieras Bamševičius - pranciškonų ordino brolis (Andrea Casimiri Bomszewics, ordinis S. Francisiz, 1661.07.04 [16]; O[r]dinis S. Franciszi Fratri mirem Conventucius Bapti sunt. qui Seguuntur), 1661.09.18.[17]), kuris atlieka krikšto sakramentą. Greičiausiai tai tas pats anksčiau minėtas Kazimieras Bamševičius. 

Krasauskas R.[18] rašo, kad Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu 1602 m. buvo įkurtas pirmasis pranciškonų (bernardinu) vienuolynas Kretingoje. Ten greitai susikūrė 15 vienuolių komunitetas, kuris vedė parapiją, vykdė pastoraciją, talkino kaimyninių parapijų kunigams, mokė vaikus J. K. Chodkevičiaus įkurtoje mokykloje. Ko gero, K. Bamševičius, būdamas minėtos brolijos nariu, galėjo talkinti ir patarnauti Švėkšnos bažnyčioje, kol buvo paskirtas naujas klebonas. Juolab, kad tais laikais mišios buvo laikomos ne kasdien, dažniausiai sekmadieniais ir šventadieniais. Po mišių šventadieniais buvo rengiamos procesijos. Tik didesniosiose parapijose Šv. Mišios buvo laikomos dažniau, pavyzdžiui, Varniuose Šv. Mišios laikytos sekmadieniais ir penktadieniais, Veliuonoje – sekmadieniais, pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, Kražiuose – kasdien, išskyrus antradienį ir ketvirtadienį.[19]

Kunigas Sebastijonas Dzervianskis [20] (t. m. 1634? - 1661) kilęs iš Žemaitijos. Tėvas buvo vardu Valentinas. Žemuosius šventinimus gavo 1634.04.02, subdiakono 1634.09.23, diakono 1634.12.23. Dirbo Žemaičių katedros kapituloje notaru (minimas 1635.03.20), asistentu (minimas 1635.07.03). Žvingių klebonu minimas 1647.07.14 – 1648.02.10). 

Švėkšnos gimimo metrikų knygoje S. Dziervianskis kaip Švėkšnos klebonas minimas du kart: 1652.08.06 (Admdum Rndus D... Sebestianus Dzierwinski Parochy Szweksznen`)[21i] ir 1657.07.02 (Admdu` Rnd`us Dnus Dnus Sebestianus Dzierwianski P.S.)[22] Todėl galima manyti, kad S. Dziervianskis Švėkšnos klebonu išbuvo maždaug nuo 1652 iki 1661 m. 

Užsimenama [23], kad S. Dzervianskis fundavo altariją Švėkšnoje arba Žvingiuose, kur tiksliai nežinoma. Altarijomis vadinti bažnyčioje pastatyti atskiri altoriai, prie kurių buvo pritvirtinta savarankiška beneficija. Altarijos fundatorius pasirūpindavo altoriaus įrengimu ir užrašydavo pinigų altaristai išlaikyti, taip įgydamas teisę siūlyti pasirinkto dvasininko kandidatūrą, kurią turėjo patvirtinti vyskupas. Šias beneficijas turėję dvasininkai vadinti altaristais arba kepelionais, kurie laikydavo tik fundacijose nurodytų mišių skaičių ir jokių sielovadinių pareigų neturėjo. Nors altarijos glaudėsi bažnyčiose, bet altaristai buvo nepriklausomi nuo klebono ir pareigomis, ir išlaikymu. Altarijas dažniausiai funduodavo didikai, bajorai, norėdami užsitikrinti sau amžinąjį išganymą. Čia būdavo laikomos Šv. Mišios už fundatorių, jo giminę ir palikuonis. 

1652 m. spalio 7 d. buvo konsekruota Švėkšnos bažnyčia. Ją konsekravo tuo metu ją vizitavęs Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis (Petrus Parczewski).[24]

Tarp Švėkšnos dvaro ir bažnyčios vyko nuolatiniai ginčai, keliamos vis naujos bylos. Ypatingai daug bylų buvo 1658 m., tais metais dvaro vietininkas E. Klotas net užgrobė dalį klebono žemės, tvirtindamas, kad klebonas ją valdo neteisėtai. 

Kaip nurodo J. Rugis,[25] nė vienai Švėkšnos kunigo dvarui iškeltai bylai nepavyko rasti archyvuose sprendimo. Teismai tuo laiku veikė lėtai ir šališkai, bylos buvo vilkinamos arba nutraukiamos. 

Kunigai buvo vieninteliai, kurie galėjo priešintis dvaro savivalei. Kai kurie Švėkšnos kunigai buvo aukštos kilmės, turėjo žymius rangus ir titulus ir buvo įtakingi asmenys, todėl jiems buvo lengviau priešintis dvarininkų savivalei, nors ne visada pavykdavo pasiekti norimų tikslų. 

Išnašos:

[1] Geni.com. 

[2] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 16-17. 

[3] LVIA, F. SA B. 14664 L.212v-224. 

[4] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226. 

[5] Ten pat, p. 227. 

[6] Piaunio upelio vaga keista jau kelis kartus, pradedant tvenkinio sukūrimu. Vėliau prieš iškasant melioracinius kanalus, jis įtekėdavo į Graumeną. Dabar jis yra Šalnos upelio deš. intakas. 

[7] ŠAPOKA, Adolfas. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba Švedai Lietuvoje 1655-1656 metais. V, 1990, p. 168. 

[8] DUNDULIS, Bronius. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuva XVII-XVIII a. Vilnius, 1977, p. 67. 

[9] ŠAPOKA, Adolfas. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba Švedai Lietuvoje 1655-1656 metais. V, 1990, p. 172. 

[10] Ten pat, p. 174. 

[11] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 27. 

[12] Ten pat, p. 20. 

[13] ŽĄSYTIS, Kazys. Švėkšnos parapijos istorija. Klaipėda, 1993, p. 20-21, 57. 

[14] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[15] Ten pat, p. 110. 

[16] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Atvaizdas 121. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287 

[17] Ten pat, Atv. 124. 

[18] KRASAUSKAS, Rapolas. Katalikų bažnyčia Lietuvoje XVI-XVII amžiuje. Nuosmukio priežastys ir atgimimo veiksniai, p. 235-236. Prieiga per internetą: http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf-straipsniai/Suv-darbai-VI/RAPOLAS-KRASAUSKAS-Kataliku-baznycia-Lietuvoje-XVI-XVII-amziuje.pdf 

[19] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 208. 

[20] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[21] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, atvaizdas 10. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287 

[22] Ten pat, atvaizdas 71 

[23] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[24] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, atvaizdas 11. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287 

[25] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 93-94.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (II)

ZAVIŠOS IR DIDIEJI ŽEMĖS DARBAI ŠVĖKŠNOJE

XVI a. Švėkšnos dvaro savininkais tampa Zavišos ir ją valdo iki 1624 m. 

Andrius Zaviša (apie 1490-1534), (lenk. Andrzej Zawisza, herb Łabędź) - Vilniaus tijūnas (1519), antrąkart vedė Barborą Kęsgailaitę (apie 1500-1550) ir kaip kraitį gavo Švėkšnos dvarą. Pirmosios žmonos vardas ir kilmė nežinoma (apie 1500-?) su kuria susilaukė dukters Onos Zavišaitės (Kamajauskienės) (apie 1520-?). Su Barbora Kęsgailaite susilaukė penkių sūnų – Jono, Merkelio, Mikalojaus, Juozapo ir Stasnislovo bei dviejų dukrų – Onos (Radvilienės) ir Dorotėjos Barboros (Šemetienės).[1]

1527 m. ar 1528 m. Mikalojus Mikalojavičius Kęsgaila už 200 kapų grašių sudarė priešvedybinę sutartį dėl sesers su Andriejumi Zaviša. Šis aktas be datos, buvo sudarytas per tarpininką - Kijevo vyskupą, kuris 1529 m. šį aktą perdavė Žemaičių vyskupui.[2] O štai jau 1534 m. Barbora Kęsgailaitė minima kartu su savo vyru Andriejumi Zaviša, kurie kelia bylą Jurgiui Radvilai I, Vilniaus kaštelionui, dėl Želežnicės kaimo (wieś Żeleźnicę).[3] Todėl galima spėti, kad Švėkšnos dvaras Zavišoms perėjo apie 1530-1533 metus. Mirus Andriejui Zavišai Švėkšnos dvarą paveldėjo jo sūnus - Jonas Andriejičius Zaviša (1520-?), (lenk. Jan Zawisza). Jis buvo reformacijos šalininkas. Vedė Eufemiją Virbickaitę (apie 1530- apie 1589), su kuria susilaukė sūnų Jono (apie 1550-1620), Jurgio (?-?), Andriejaus (?-?) ir dukters (apie 1550-?).[4]

Zavišoms valdant, 1553-1555 m. pirmą kartą Švėkšnos dvaro žemė buvo išmatuota ir nustatytos jos ribos. Matavimo darbus atliko ir aprašė lenkų bajoras, karaliaus Žygimanto Augusto žemės matininkas (revizorius) Jokūbas Laskovskis (lenk. Jakub Laszkowskis). Nemokėdamas lietuvių kalbos, jis gerokai iškraipė vietovardžius, tačiau daugeliu atvejų galima nustatyti, apie ką kalbama.[5]

Pagal šį aprašymą [6], [7] (skliausteliuose aut. paaiškinimai) Švėkšnos dvaro valdos ribojosi su Rietavo ir Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme ir Prūsų siena. Ribų aprašymas pradedamas nuo Stemplių apylinkių, riba eina nuo upės Šakynos (Šaka - deš. Ašvos intakas), karališkojo Paterių kaimo (Patery) iki Švėkšnos tarnybos Tuckių namų, kol pasiekia upę Ramavę (deš. Ašvos intakas) ir ja bei pavaldinių žemėmis, iki intako į Ašvos upę, kur ribojasi su laisvo ūkininko Rimšos žemė, Kesės upe (kair. Ašvos intakas) iki pat jos ištakų. Toliau ribojasi su karališkąja bajorų Silvestraičių žeme ir su Kvėdarnos (Feydanska) riba bei karališkąja bajorų Vaitkevičių žeme, atsiremia į upę Šiaudę (deš. Tenenio intakas). Toliau ribos eina minėto Vaitkevičiaus žeme ir Šiaudų kaimu (Šiaudėnų) ir vėl pasiekia upę Šiaudę. Pati upė Šiaudė nedaug ribojasi. Iš jos išeina skiriamoji, kuri ribojasi su Pajūrio tijūnijos žeme iki Laukstėnų kaimo ir įeina į Žvelesio pelkes (upelis Žvelesys – kair. Ašvos intakas), jas skiriamoji kerta skersai Žemgrindžio tiltas (Nautiltės k. ?) ant vieškelio į Tilžę. Nuo čia kapčiais prasideda bendra riba su karališkąja Gardamo žeme ir eina Tenenio upe, po to ribojasi su karališkąja Pajūrio tijūnijos žeme ir vėl pasiekia Tenenio upę. Nuo jos skersai per Gardamo upę (?) iš kairės yra Prūsų žemė su kuria vietomis ribojasi iki kapčiaus supilto ties Begėdžių kaimu. Nuo jo Veiviržo upe iki vieškelio į Klaipėdą ir palei Papilių kaimą iki Šalteikių kalno (?), o toliau vėl iki Veiviržo upės ir tarp Mikužių ir Papilio kaimų, ribojasi su Biskupiais (Vyskupiškiai), Veiviržėnais, Mitaičių, Vilkių kaimais ir pasiekia Balsės upę (deš. Šlūžmės intakas), toliau iki Upitėnų ir Liepaičių kaimų ir pasiekus Šlužmės upelį (deš. Šalpės intakas) ribojasi su Kiekių žemėmis, toliau kapčiais iki Landžių kaimo, įsiremia į Purlės upę (deš. Šalpė intakas), Kungevičiaus žeme ir pasiekia Šalpės upę (kair. Veiviržo intakas), per ją iki upelio Alkupio (deš. Graumenos intakas). Nuo čia prasideda bendros ribos su karališkąja Šalpėnų ir Burnių žeme, einančios iki Graumenos upės (kair. Šalpės intakas). Toliau pasiekus upokšnį eina kapčiais iki Judrės upės (deš. Graumenos intakas), ribojasi su tais pačiais Burniais ir Rietavo bajorų Mizgiriais; Pajūrio tijūnijos Judrėnų kaimu, pro Švėkšnos Traksėdžių kaimą ir pasiekia upę Šakę (Šaka - deš. Ašvos intakas) - grįžtama prie išeities taško.

Kaip matyti iš ribų aprašymo, per Švėkšną ėjo du dideli vieškeliai: vienas į Tilžę, antras į Klaipėdą, kurie jungė Žemaitiją ir Žemaičių Vyskupijos centrą Varnius su minėtais miestais. Anot J. Rugio [8], tai kad Švėkšna buvo pasienyje, prie didelių vieškelių, turėjo įtakos ir švėkšniškių mąstymui, darant juos sumanesnius, lengviau prisitaikančius prie pokyčių, susivokiančius naujose sąlygose, sugyvenantys su žmonėmis bei mėgstantis pasižmonėti ir pareikšti iniciatyvos. Minima, kad į šv. Jokūbo atlaidus Švėkšnoje susirinkdavo ne tik vietinių apylinkių gyventojai, bet ir lietuvių maldininkai iš Prūsijos [9], [10], [11]. Ko gero atlaidų metu vykdavo prekyba, o karčiamos ūždavo.

1569 m. Eufemina Virbickaitė Zavišienė (apie 1539-1589), mirus Jonui Zavišai išteka antrą kartą už kunigaikščio Andriejaus Višniovieckio (1538-1583) (lenk. Andrzej Wiśniowiecki), kuris buvo Vraclavo ir Liubeko seniūnas, Vraclavo (1572) ir Voluinės (1568-1572) kaštelionas, Vraclavo vaivada (1572-1576), Voluinės vaivada (1576-1583), pagal tikėjimą - evangelikas. Vedęs E. Zavišienę, jis tampa sąlyginiu Švėkšnos dvaro savininku, kol Zavišos vaikai taps pilnamečiais.

Tuo laiku Švėkšnoje galėjo atsirasti evangelikų bendruomenė ir užvaldyti Švėkšnos bažnyčią. Įrašas, esantis dokumente Descriptio Dioecesis Samogitiensis nurodo, kad 1589 m. Švėkšnos bažnyčia buvo išvalyta nuo erezijos, tai yra vėl grąžinta katalikams.[12]

Iš senų dokumentų žinoma, kad dar 1578 m. A. Višniovieckis atkalbinėjo Joną, Jurgį ir Andriejų Janovičius Zavišas nuo Švėkšnos perėmimo.[13] Remiantis 1578 m. Raseinių Žemės teismo aktais Andriejus Višniovieckis ir Švėkšnos dvaro paveldėtojai Jonas, Andriejus ir Jurgis Jonavičiai Zavišos buvo skolingi Vaitiekui Jonavičiui Šemėtai. Teismai tęsėsi tris metus. 1579 m. lapkričio 1 d. teismas padalino Kęsgailos palikimą, tarp paveldėtojų Jono ir Andriejaus Zavišų bei Šemėtų. Dalintos valdos: miestas Rakovas (Раковъ) su pilimi ir jam priklausančiais dvarais Bakštensko (?) valsčiuje (Бакштен. в.), Derevnajos (Деревное) dvaras ir miestas ir dvarai Minsko paviete (Мирскомъ пов.), Švėkšnos (Швекшни) dvaras ir miestas, žemaičių žemėse, Deltuvos (Дяволтовъ) dvaras ir miestas, ir Milašiūnų (Милошуны) dvaras Vilkmergės paviete (Вилкомiр. пов.).[14].

Nuo 1579 m. Švėkšną valdo Jonas Jonavičius Zaviša (apie 1550-1620 m.), (lenk. Jan Zawisza) – LDK valstybinis veikėjas, Lydos pakamaris (nuo 1593), Mstislavlio (1596) ir Vitebsko vaivada (nuo 1599), Suražo seniūnijos valdytojas (nuo 1599). Buvo vedęs Koreckaitę (apie 1570 - ?) su kuria susilaukė dukters Onos, kuri ištekėjo už Sanguškos-Kovelskio. Aptinkami šaltiniai internete, kad antrojoje santuokoje su Anastasija Tryznaite, J. Zaviša susilaukė sūnaus Mikalojaus (apie 1585-1647)[15]. Tačiau Geni.com nurodoma, kad Mikalojus Zaviša yra Jono Andriejičiaus Zavišos brolis.[16]

Į Švėkšnos dvaro valdas pretendavo ir Jurijus Jonavičius Zaviša. Jis 1583-1584 m. skundėsi teismui su prašymu priteisti jam trečdalį Švėkšnos dvaro valdų.[17]

Žinoma, kad Jonas Zaviša 1598 m. Seimo buvo paskirtas sienos su Prūsija patikrinimo kamisoriumi ir 1601 m. gavęs Seimo pavedimą parinkti vietą tvirtovei statyti prie Prūsijos sienos. Spėjama, kad tą vietą galėjo būti išrinkęs Švėkšnoje, nes netrukus Švėkšnos apylinkėse, kiek žemiau dvaro sodybos prasidėjo dideli darbai: dvaro pievose buvo supilti pylimai, užtvenkti Švėkšnalės ir Šalnos upeliai ir dauboje suformuotas tvenkinys. Taip čia 1620 m. atsirado dirbtinis tvenkinys, tyvuliavęs apie 200 metų, kuris vėliau, pastačius vandens malūną Vilkėnuose, buvo nukeltas į dabartinę Vilkėnų vietą. Dar ir dabar abipus tilto prie Švėkšnos (kelyje Saugos – Švėkšna), aiškiai matyti pylimo liekanos (2 pav.). Vis dėlto Švėkšnoje pilis nebuvo pastatyta.

2 pav. Centre matyti buvusio tvenkinio ribos, senojo kelio
Inkakliai-Švėkšna  pylimas su tiltu.
Nuotraukos autorius Danutė Gailiūnienė.

Suformavus tvenkinį, pasikeitė ir Švėkšnos miestelio plėtimosi kryptys bei kelių tinklas. Ankstesnė kelio trasa ėjusi iš Veiviržėnų į Žemaičio Naumiestį, buvo užlieta. Vietoj jo buvo nutiestas naujas kelias į pietus nuo dvaro sodybos.[18] Supiltu pylimu ėjo senasis kelias į Švėkšną nuo Inkaklių kaimo (2 pav.). Atsižvelgiant į tai, miestelis toliau plėstis galėjo tik pagal naująjį Veiviržėnų - Žemaičių Naumiesčio kelią.

J. Rugys [19] mano, kad taip vadinamas Kalės tvenkinys irgi turėjo atsirasti tais laikais, tuo būdu sutvarkant įvažiavimą į miestelį iš pietų pusės ir nusausinant žemutinę dvaro parko dalį. Nusausinti žemę ir vaizdui pagražinti dvarvietėje buvo iškasti tvenkiniai ir kanalų sistema. Taip atsirado tvenkinys su sala ir mažasis tvenkinys parke, netoli dabartinės pradinės mokyklos.

Visi šie darbai, nors buvo reikalingi ir naudingi, gerokai apsunkino ir nuvargino valstiečius, dėl to žemės ūkio darbai buvo apleisti. Iš tų laikų yra užsilikę pasakojimų ir padavimų. Vienas tokių padavimų pasakoja, kad Švėkšną valdė du broliai, kurie sumanė padaryti Švėkšną jūros uostu, sujungiant ją perkasais su jūra. Pradėtas darbas taip išvargino žmones, kad jie sukilo ir vieną brolių užmušė. Antrasis brolis, gelbėdamas savo gyvybę, pasižadėjęs savo sumanymo toliau nevykdyti ir nutraukė darbus, nuo kurių paliko tik pradėti perkasai.[20]

Įrengus didįjį tvenkinį buvo užlieta klebonui priklausanti pieva. 1620 m. birželio 6 d. raštu Jonas Zaviša susitaria su Švėkšnos klebonu Valentu Adauktu Karštenu, kad už užsemtą tvenkinio vandeniu pievą, klebonas gauna 25 margus Skontautiškės lauko ir prie jo esančią pievą ties Švėkšnalės upeliu. Be to klebonui atiduodamas Debriškių žemės plotas, apdirbamas vietos gyventojo Mykolo Alseikio. Taip pat sutarta, kad Zaviša dešimtą grūdą nuo Švėkšnos dvaro bažnyčiai mokės pinigais, o ne natūra.[21]

A. Miškinis [22] nurodo, kad apie 1609 m. buvo padidinta Švėkšnos bažnyčios fundacija, skiriant papildomai žemės. Tais metais sudarytas bažnyčios valdos planas su pažymėtų 15 sklypų, kurie buvo atskirai išsidėstė atokiau nuo miestelio - prie Kvėdarnos valsčiaus ribos.

Švėkšna 1613 m. LDK žemėlapyje.

1613 m. LDK žemėlapyje, Švėkšna (Swiexna) iš kitų aplinkinių pažymėtų vietovių išsiskiria elementų išdėstymu.[23] Aiškiai matyti vienbokštė bažnyčia ir dar šeši pastatai.

Manoma, kad Jonas Zaviša dažnai būdavo Švėkšnoje ir rūpinosi dvaru.[24] Turėjo grandiozinių žemėtvarkinių planų, dalis jų liko neužbaigti. Dėl sunkių žemės darbų nuskurdo valstiečiai, smuko žemės ūkis. Su bažnyčia Zavišos, matomai, sutarė neblogai, nes bylų teismuose neaptikta.

Po Jono Zavišos mirties, 1620 metais, Švėkšnos dvaro savininku tampa Mikalojus Zaviša (apie 1585-1627?) (lenk. Mikolaj Zawisza-Kiezgajlo, herb Labędž) [25] – Lietuvos didysis referentas (1625-1626), Vitebsko kaštelionas (nuo 1626). Buvo vedęs du kart. Pirmoji žmona - Elžbieta Radvilaitė (1592-1627), su ja susilaukė tik dukterų: Liudvikos (bernardinų vienuolė) (1595-?), ? (Kaminskienės) (apie 1600-?), Melanijos (Stempkauskienės) (1620-?). Antroji žmona buvo Elžbieta Tiškevičiūtė (1623-?), kuri vėliau ištekėjo antrą kartą už Jono Farensbacho (m. apie 1627).[26]

Išnašos:
[1] Geni.com.
[2] Poczet rodów w Wielkiem Ksistwie Litewskiém w XV i XVI wieku : uoy i wyda Adam Boniecki. Warszawam 1887, s. 122.
[3] Ten pat, p. 123.
[4] Geni.com.
[5] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 218.
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 81-86.
[7] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 11-12.
[8] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 88.
[9] ALEKNA, Antanas. Katalikų bažnyčia Lietuvoje, Kaunas, 1936, p.68.
[10] ROČKA, Marcelinas. "Martyno Mažvydo laiškai". Literatūra, 9 t. Vilnius, 1966, p. 262-263.
[11] MAŽVYDAS, Martynas. Pirmoji lietuviška knyga. Vilnius, 1974, p. 270, 278.
[12] VAIVADA, Vacys. Katalikų bažnyčia ir reformacija Žemaitijoje XVI a.: esminiai raidos bruožai. Klaipėda, 2004, p. 140.
[13] PETKIEWICZ, Krzystof. Kiezgajlowie i ich latyfundium do polowy XVI wieku. Poznan, 1982, p. 129.
[14] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 72-73.
[15] Vikipedija.lt. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mikalojus_Zavi%C5%A1a .
[16] Geni.com.
[17] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 105.
[18] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226.
[19] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 80-90.
[20] Ten pat, p. 90.
[21] Ten pat.
[22] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 225.
[23] Magni ducatus lithuaniae caeterarumque regionum illi adiacentium exacta descriptio / Žemėlapį išleido M. K. Radvila, 1613 m.
[24] KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. 4 t. Boston, 1968, p. 219.
[25] Lenkijos biografinis žodynas internete. Prieiga per internetą: http://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/jan-farensbach.
[26] Geni.com.