ONOS KOTRYNOS VON DENHOFIENĖS VALDYMO LAIKOTARPIS
1644 m. Švėkšnos dvarą nuperka vokiečių baronienė Ona Kotryna von Denhofienė (1606-1659) (vok. Anna Katharina Burggräfin zu Dohna-Lauck; Anna Katharina von Dönhoff). Antram vyrui mirus, ji ėjo Telšių seniūno pareigas. Pirmasis vyras buvo Albrechtas von Rautter (1589-1626), su juo susilaukė dukters Marijos von Maidell (apie 1611-1651). Su antruoju vyru Ernestu Magnusu Denhofu (1581-1642), (vok. Boleslaus Ernst Magnus von Dönhoff, herb. Vepris), ATR valstybinio ir karinio veikėjo, Pernu kašteliono (1635-1640), Pernu vaivados (1640-1642), Dorpato ir Telšių seniūno (1635-1642) susilaukė dukters Onos Kotrynos (Ketlerienės) (1631-1684) ir trijų sūnų: Gerhardo (1632-1685), Ernesto (1636-1693) ir Frederiko (1639-1696).[1]
Apie Švėkšnos dvaro pardavimą, anot J. Rugio [2] liudija, buvusi užsilikusi Švėkšnos dvaro archyve ištrauka iš LDK metrikų, pasirašyta D. L. K. Kanclerio, kunigaikščio Albrechto Stanislovo Radvilos ir uždėtu didžiuoju Valstybės antspaudu. Metrikų ištrauka pakartoja Švėkšnos dvaro ribas, kurias nustatė beveik prieš šimtą metų Jokūbas Laskauskas. Tos ribos pirkimo laiku buvo patikrintos Rietavo tijūno Morkaus Wnuček`o.
1644 m. keičiantis savininkams buvo sudarytas ir dvaro inventorius. Pagal tą inventorių [3], 1644 m. Švėkšnos miestelyje gyveno 55 baudžiauninkų šeimos, priklausančios dvarui. Juos prižiūrėjo paskirtas vaitas - Tomas Zalaitis. Minima 20 laisvų šeimų kaimiečių ir kito amato žmonių, iš jų 15 atvykėlių. Sprendžiant pagal pavardes keletas atvykėlių galėjo būti vokiečių kilmės, vienas žydas. Minimi amatininkai: kalvis (kowal), du siuvėjai (krawiec, szwiec), kasėjas (kopacz), puodžius (garcariɜzo), varpininkas (dzwonnik), virėjas (kucharz), stalius (slosarz), smalininkas (smolarz). Miestelio valdų savininkai surašyti suskirstant juos pagal miestelio dalis: vienoje miesto pusėje („Pierzcia pierwsza Polewey stromie idąc sedworu mimo wielki dom od wrot wrynek“), kitoje pusėje („Druga Pierzeia“) ir naujajame mieste („Przychoɜy wolnij miastecɜko Sɜweksznienskie nowe“).
Dvaro kaimo vietovėse minimos 443 sodybos, įvardinta 70 atvykėlių ir 27 laisvi gyventojai. Įvardijami du vaitai (woyt), prekiautojas (lawnik), drevininkas (bartnicy), du kelio tarnai (kialot). Daugiausia šeimų surašyta Kančaičių kaime -10, po 9 – Jonikaičių ir Strazdų, po 8 – Jomantų, Jurkaičių, Jurkiškės ir Piaulokių, po 7 – Piplių, Rekašių, Skomantų ir Sudgėlų kaimuose.
 |
5 pav. XVII a.
vid. retrospektyvinė
miestelio plano schema.
Sudarė A. Miškinis.
1 - bažnyčia, 2 - dvaro sodyba
|
A. Miškinis [4] mano, tuo laiku Švėkšnos miestelį buvus linijinio plano, kur senoji dalis išsidėstė į šiaurę nuo Piaunio upelio ir iš vakarų pusės naujosios Klaipėdos kelio trasos. Į pietus nuo šio upelio vienoje kelio į Žemaičių Naumiestį pusėje buvo „naujojo“ miestelio teritorija (5 pav.)[5]. Manoma, kad senąją ir naujojo miesto dalis galėjo skirti aiški riba esanti į Piaunio [6] upelio slėnį išplitusi tvenkinio šaka, per kurią XVII a. viduryje turėjo būti pastatytas tiltas (minimas 1668 m. kelyje į Prūsiją), ir galbūt kelio apsaugai nuo vandens įrengtas pylimas. Vėlesniame 1695 m. inventoriuje naujasis miestas nebeminimas, bet vis dar išskiriamos sodybos esančios „už tilto“ link Žemaičių Naumiesčio. Miestelio aikštėje, kuri buvo trijų kelių sankirtoje, tuo laiku jau turėjo vykti triukšmingi turgūs.
Nupirkus dvarą baronienei Onai Kotrynai von Denhofienei, Švėkšnoje gyvenimo sąlygos smarkiai pasikeitė. Pati O. K. von Denhofienė buvo vokietė ir kalvinė - svetima ir tautiniu, ir religiniu atžvilgiu, Švėkšnoje negyveno, o Švėkšnos dvaro reikalus tvarkyti paskyrė vietininką. Žinoma, kad nuo 1647 m. vietininko pareigas ėjo vokietis, seniūnas Engelbrechtas Klotas (Engelbrecht Klot). Švėkšnos gyventojai ir klebonas jo labai nemėgo. Jis engė valstiečius ir miestelėnus, didino prievoles, savivaliavo. Nukentėdavo ne tik pavaldiniai, bet ir dvarui nepriklausantys gyventojai. Jau pačioje E. Kloto šeimininkavo pradžioje, šis sunkiai sumušė vieną iš klebono valstiečių Kristupą Žvirblaitį. Teismo valdininkas su liudininkais nustatė sumušimo faktą ir klebonas iškėlė bylą teisme. Tai buvo pradžia vėliau kilusių nuolatinių ginčų ir bylų seka, sukeltų įžūlių ir savivaliaujančių vietininkų, o vėliau ir pačių dvarininkų. Klebonas V. A. Karštenas 1647 m. buvo net uždraudęs pirkliams sustoti klebonui priklausančioje miestelio dalyje, arti bažnyčios ir taip vadinamojoje senojoje Švėkšnoje, siekdamas išlaikyti vietos orumą bei atsiriboti nuo vietininko užpuldinėjimų.
Iš ties tai buvo sunkūs laikai ne tik Švėkšnai, bet ir visai LDK. Nuolatiniai, varginantys karai su rusais, kazokais, švedais; pairusi vidaus tvarka. 1652 m. – Lietuvoje siautėjo maras, o 1655–1661 m. karo pasėkoje su švedais prasidėjusi nauja maro banga labai nualino Žemaitiją.
1655 m. rugpjūčio 15 d. LDK lauko hetmonas ir iždininkas Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis (apie 1625– 1662.11.29), (lenk. Wincenty Korwin Gosiewski) nurodė Pernu vaivadienės Denhofienės valdomoje Švėkšnoje aprūpinti Kristupo Steckevičiaus vadovaujamą įgulą maistu.[7] Atrodo, kad 1656 m. Švėkšnoje stovėjo švedų kariuomenės įgula. Prasidėjus visuotiniam sukilimui prieš švedus, prie sukilimo prisidėjo ir Švėkšnos seniūnas su valstiečiais.[8] Matomai, kariuomenių žygiavimas per kraštą ir jų išlaikymas brangiai atsėjo švėkšniškiams ir resursai buvo smarkiai išsekę. 1656 m. liepą karalius buvo davęs apsaugos raštą Švėkšnai nuo nuolatinių kariuomenių reikalavimų juos aprūpinti maistu ir papildyti įgulas. Tačiau, gal nežinodamas apie tai, o gal apsaugos rašto nepaisydamas, V. A. Korvinas Gosievskis siuntė kareivius ir į O. K. von Denhofienės dvarą Švėkšnoje.[9] Tuo laiku, pavyzdžiui, Sakovičiaus vėliavai iš Kvėdarnos V. A. Korvinas Gosievskis paskyrė nuo kiekvieno 4 valakų (1 valakas=21,3ha) po 1 bosą (407 litrai) rugių, po 1 bosą miežių, nuo kiekvieno 6 valakų po 1 bosą grikių, nuo kiekvieno valako po 1 bosą žirnių, 1 bosą avižų ir vežimą šieno; nuo kiekvieno 10 valakų 1 jauną karvę ir muštukę sviesto; nuo kiekvieno 5 valakų kapą sūrių, aviną ir paltį lašinių, be to, nuo kiekvieno valako po žąsį ir dvi vištas.[10] Kaip matyti, normos buvo gana didelės, žinant, kad valstiečiai buvo nuvarginti okupacijos ir skurdaus gyvenimo. Aišku kareiviai dažnai ir daugiau paimdavo, be to, kol būdavo surenkama duoklė, reikėdavo juos maitinti. Švėkšnos mokesčių kariuomenei išlaikymo kvite 1655 m. nurodoma, kad Švėkšnoje tuo laiku buvo malūnininkas, du kaimo kalviai bei 16 kitų amatininkų.[11]
Kunigai Sebastijonas Dzervianskis ir Kazimieras Bamševičius
J. Rugis [12] ir K. Žąsytis [13] nurodo, kad mirus kunigui Valentui Adauktui Karštenui, Švėkšnos parapijos klebonu buvo paskirtas kunigas Sebatijonas Dzervianskis, kuris Švėkšnoje kunigavo 1650-1660 m. Naujausiais tyrimais [14] Sebastijonas Dzervianskis (t. m. 1634?-1661), (lenk. Sebastian Dzierwianski) archyvų rašytiniuose šaltiniuose minimas Švėkšnos klebonu nuo 1658 m. birželio 20 d. iki pat mirties 1661 m. liepos 23 d.
Gali būti, kad kurį laiką, po klebono V. A. Karšteno mirties, kunigo pareigas atliko vikaras Kazimieras Bamševičius (t. m. 1644 – 1655?), (lenk. Kazimier Bomszewicz), kol buvo paskirtas naujas Švėkšnos parapijos klebonas. L. Jovaiša [15], K. Bamševičių 1654 – 1655 m. nurodo buvus jau Šaukėnų klebonu.
1652-1679 metų Švėkšnos Romos katalikų gimimo metrikų knygoje minimas Andriejus Kazimieras Bamševičius - pranciškonų ordino brolis (Andrea Casimiri Bomszewics, ordinis S. Francisiz, 1661.07.04 [16]; O[r]dinis S. Franciszi Fratri mirem Conventucius Bapti sunt. qui Seguuntur), 1661.09.18.[17]), kuris atlieka krikšto sakramentą. Greičiausiai tai tas pats anksčiau minėtas Kazimieras Bamševičius.
Krasauskas R.[18] rašo, kad Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu 1602 m. buvo įkurtas pirmasis pranciškonų (bernardinu) vienuolynas Kretingoje. Ten greitai susikūrė 15 vienuolių komunitetas, kuris vedė parapiją, vykdė pastoraciją, talkino kaimyninių parapijų kunigams, mokė vaikus J. K. Chodkevičiaus įkurtoje mokykloje. Ko gero, K. Bamševičius, būdamas minėtos brolijos nariu, galėjo talkinti ir patarnauti Švėkšnos bažnyčioje, kol buvo paskirtas naujas klebonas. Juolab, kad tais laikais mišios buvo laikomos ne kasdien, dažniausiai sekmadieniais ir šventadieniais. Po mišių šventadieniais buvo rengiamos procesijos. Tik didesniosiose parapijose Šv. Mišios buvo laikomos dažniau, pavyzdžiui, Varniuose Šv. Mišios laikytos sekmadieniais ir penktadieniais, Veliuonoje – sekmadieniais, pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, Kražiuose – kasdien, išskyrus antradienį ir ketvirtadienį.[19]
Kunigas Sebastijonas Dzervianskis [20] (t. m. 1634? - 1661) kilęs iš Žemaitijos. Tėvas buvo vardu Valentinas. Žemuosius šventinimus gavo 1634.04.02, subdiakono 1634.09.23, diakono 1634.12.23. Dirbo Žemaičių katedros kapituloje notaru (minimas 1635.03.20), asistentu (minimas 1635.07.03). Žvingių klebonu minimas 1647.07.14 – 1648.02.10).
Švėkšnos gimimo metrikų knygoje S. Dziervianskis kaip Švėkšnos klebonas minimas du kart: 1652.08.06 (Admdum Rndus D... Sebestianus Dzierwinski Parochy Szweksznen`)[21i] ir 1657.07.02 (Admdu` Rnd`us Dnus Dnus Sebestianus Dzierwianski P.S.)[22] Todėl galima manyti, kad S. Dziervianskis Švėkšnos klebonu išbuvo maždaug nuo 1652 iki 1661 m.
Užsimenama [23], kad S. Dzervianskis fundavo altariją Švėkšnoje arba Žvingiuose, kur tiksliai nežinoma. Altarijomis vadinti bažnyčioje pastatyti atskiri altoriai, prie kurių buvo pritvirtinta savarankiška beneficija. Altarijos fundatorius pasirūpindavo altoriaus įrengimu ir užrašydavo pinigų altaristai išlaikyti, taip įgydamas teisę siūlyti pasirinkto dvasininko kandidatūrą, kurią turėjo patvirtinti vyskupas. Šias beneficijas turėję dvasininkai vadinti altaristais arba kepelionais, kurie laikydavo tik fundacijose nurodytų mišių skaičių ir jokių sielovadinių pareigų neturėjo. Nors altarijos glaudėsi bažnyčiose, bet altaristai buvo nepriklausomi nuo klebono ir pareigomis, ir išlaikymu. Altarijas dažniausiai funduodavo didikai, bajorai, norėdami užsitikrinti sau amžinąjį išganymą. Čia būdavo laikomos Šv. Mišios už fundatorių, jo giminę ir palikuonis.
1652 m. spalio 7 d. buvo konsekruota Švėkšnos bažnyčia. Ją konsekravo tuo metu ją vizitavęs Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis (Petrus Parczewski).[24]
Tarp Švėkšnos dvaro ir bažnyčios vyko nuolatiniai ginčai, keliamos vis naujos bylos. Ypatingai daug bylų buvo 1658 m., tais metais dvaro vietininkas E. Klotas net užgrobė dalį klebono žemės, tvirtindamas, kad klebonas ją valdo neteisėtai.
Kaip nurodo J. Rugis,[25] nė vienai Švėkšnos kunigo dvarui iškeltai bylai nepavyko rasti archyvuose sprendimo. Teismai tuo laiku veikė lėtai ir šališkai, bylos buvo vilkinamos arba nutraukiamos.
Kunigai buvo vieninteliai, kurie galėjo priešintis dvaro savivalei. Kai kurie Švėkšnos kunigai buvo aukštos kilmės, turėjo žymius rangus ir titulus ir buvo įtakingi asmenys, todėl jiems buvo lengviau priešintis dvarininkų savivalei, nors ne visada pavykdavo pasiekti norimų tikslų.
Išnašos:
[1] Geni.com.
[2] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 16-17.
[3] LVIA, F. SA B. 14664 L.212v-224.
[4] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226.
[5] Ten pat, p. 227.
[6] Piaunio upelio vaga keista jau kelis kartus, pradedant tvenkinio sukūrimu. Vėliau prieš iškasant melioracinius kanalus, jis įtekėdavo į Graumeną. Dabar jis yra Šalnos upelio deš. intakas.
[7] ŠAPOKA, Adolfas. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba Švedai Lietuvoje 1655-1656 metais. V, 1990, p. 168.
[8] DUNDULIS, Bronius. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuva XVII-XVIII a. Vilnius, 1977, p. 67.
[9] ŠAPOKA, Adolfas. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba Švedai Lietuvoje 1655-1656 metais. V, 1990, p. 172.
[10] Ten pat, p. 174.
[11] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 27.
[12] Ten pat, p. 20.
[13] ŽĄSYTIS, Kazys. Švėkšnos parapijos istorija. Klaipėda, 1993, p. 20-21, 57.
[14] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[15] Ten pat, p. 110.
[16] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Atvaizdas 121. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287
[17] Ten pat, Atv. 124.
[18] KRASAUSKAS, Rapolas. Katalikų bažnyčia Lietuvoje XVI-XVII amžiuje. Nuosmukio priežastys ir atgimimo veiksniai, p. 235-236. Prieiga per internetą: http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf-straipsniai/Suv-darbai-VI/RAPOLAS-KRASAUSKAS-Kataliku-baznycia-Lietuvoje-XVI-XVII-amziuje.pdf
[19] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 208.
[20] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[21] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, atvaizdas 10. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287
[22] Ten pat, atvaizdas 71
[23] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[24] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, atvaizdas 11. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287
[25] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 93-94.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą