ŠVĖKŠNOS BAŽNYČIA IR JOS VALDYTOJAI.
Valentas Adauktas Karštenas
Kaip nurodo šaltiniai [1] XVI a. pabaigoje Švėkšnos bažnyčios kunigu yra buvęs Martynas Goslickis (t. m. apie 1565/67 - 1579), (Gos(z)lic(z)ki; Gosleczki). Kilęs iš Plocko vyskupijos, į Žemaitiją atvyko apie 1650 m. Tarp 1565-1567 m. buvo įšventintas į kunigus. 1577 m. paskiriamas Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios klebonu ir juo dokumentuose minimas iki 1579 m. spalio mėnesio. 1578-1579 m. buvo Žemaitijos vyskupijos oficiolas, 1579 m. notaru. Žinoma, kad prieš mirtį kunigavo Švėkšnoje, o Žemaitijos vyskupo įsakymu 1579 m. aptarnavo ir Žarėnų bažnyčią. M. Goslickis turėjo įsigijęs italų teologo Bernardino de Bustis knygą „Rosarium sermonum“ antrą dalį, išleistą Hagenau 1518 m., kurią paliko Švėkšnos bažnyčiai. Užsimenama, kad kunigas gerai mokėjęs žemaitiškai. Kiek ilgai kunigavo Švėkšnoje, nežinoma. Greičiausiai M. Goslickis turėjo keletą bažnytinių beneficijų, o Švėkšnoje kunigu buvo labai trumpai.
Kunigas J. Žąsitis [2] mano, kad 1601-1650 m. Švėkšnoje kunigavo Valentas Adomas Karštenas. Archyviniai šaltiniai [3] Valentą Adauktą Karšteną (t. m. 1613?-1647), (lenk. Walent Adaukt Karszten; Karsztein), pagal aptiktus dokumentus, mini Švėkšnos klebonu nuo 1613 m. iki 1647 m. liepos 14 d. Iki tol jis yra buvęs vyskupo konsistorijos notaru (XVI a. pab. - XVII a. pr.). Tuomet vyskupai dažnai savo notarams, iždininkams ir kitiems patarnautojams parūpindavo parapijų [4], greičiausiai V. A. Karštenas taip pat per vyskupo malonę gavo Švėkšnos parapiją.
Žinoma, kad kunigas pirko religines knygas. 1603 m. už 16 grašių įsigijo 1542 m. Kiolne leistą parankinę knygą pamokslininkams, taip pat turėjo Bazelyje 1561-1562 m. leistus Galeno veikalus lotynų kalba bei Pranciškaus van der Haero „Šventųjų gyvenimus“ (Anrverpenas, 1594).[5]
Šis kunigas buvo gana aršus bažnyčios interesų gynėjas, nuolat bylinėjosi su dvarininkais.
1625 m. gavęs Žemaitijos vyskupo Stanislovo Kiškos IV (1584 – 1626) sutikimą, sumainė su Krišpinu-Kiršenšteinu dalį klebonijos žemės, atiduodamas dvarui atgal Skontautiškę, o paimdamas daugiau žemės Alseikių apylinkėje. Taip pat sumanęs reikalavo iš Krišpino-Kiršenšteino, kad jam mokėtų dešimtinę iš Švėkšnos dvaro vėl natūra, o ne pinigais. Byla atsidūrė teisme, kuris paliko galioti 1620 m. kunigo V. A. Karšteno ir J. Zavišos susitarimą ir nustatė Krišpinui-Kiršenšteinui mokėti dešimtinę pinigais - 200 auksinų per metus. Tais laikais tai buvo gan didelė pinigų suma.[6]
Kunigas V. A. Karštenas turėjo ir daugiau iškeltų bylų, kurių sprendimai užsilikę archyvuose. Vienoje byloje bylinėjosi su Rietavo tijūnu ir Minsko vaivada, kunigaikščiu Aleksandru Masalskiu (? – 1643) dėl pievos, esančios prie Veiviržo upės, link Švėkšnos dvaro ir Rietavo tijūnijos ribos. Ta pieva, matomai, naudojosi klebonas, nes ji vadinta „Księža ląka“ - Kunigo pieva.[7] Dar viena byla buvo su naujais Ginteliškės dvaro savininkais Šverinais [8] dėl dešimtinės, dar Kęsgailos laikais užrašytos Švėkšnos bažnyčiai, mokėjimo. P. Čeliauskas [9] nurodo, kad tai buvo Žemaičių katedros prelatas scholastikas, Platelių bažnyčios klebonas Samuelis Kristupas Šverinas (t. m. 1647 – 1688), tačiau L. Jovaiša [10] niekur neužsimena S. K. Šveriną buvus Platelių klebonu. Ginčą sprendė specialus apaštališkasis delegatas Vilniaus kanauninkas Tomas Kazimieras Girskis. S. K. Šverinas norėjo duoklę mokėti ne Švėkšnos bažnyčiai, o čia pat esančiai Platelių bažnyčiai. V. A. Karštenui gyvam nepavyko išgauti teismo sprendimo, byla užsitęsė. Vėliau S. K. Šverinas buvo pripažintas kaltu ir net atskirtas nuo bažnyčios dėl dešimtinės nemokėjimo. Jis apeliavo popiežiaus uncijui Varšuvoje, kol byla pasiekė Romą ir popiežius savo specialia bule liepė dešimtinę iš Gintališkės dvaro mokėti Švėkšnos bažnyčiai.[11]
Klebonas buvo svarbiausias dvasininkas parapijoje. Jis valdė ir naudojosi beneficijos [12] turtu bei buvo atsakingas už parapijiečių sielovadą. Dvasininkus nuo pasauliečių visuomenės turėjo skirti specifiniai išoriniai atributai (tonzūra, trumpi plaukai, nuskusta barzda, sutana), aukšti moralės standartai (santūrus ir dorovingas gyvenimo būdas, veikla nesusijusi su kraujo praliejimu, buvo draudžiama užimti valstybines tarnybas, advokatūra, prekyba, administruoti žemės valdas ir namus, laikyti užeigos namus, draudė pramogauti – medžioklę, karčemų lankymą, girtuoklystę, azartinius žaidimus, dalyvavimą pobūviuose ir šokiuose, privalu laikytis celibato). Nesilaikančių šių reikalavimų turėjo laukti pasmerkimas socialinei izoliacijai. Tačiau realybėje viskas buvo kitaip. Paprastai dvasininkų socialinis statusas ir jo elgesys atitikdavo bendruomenės socialinį statusą: kaimo klebono gyvenimo būdas buvo artimas valstietiškam, o samdomų dvasininkų (vikarų, vargonininkų ir kt.) – tarnų gyvenimo būdui.[13]
Kunigai dažnai nesilaikydavo minėtų nurodymų. Kilę iš kilmingų šeimų mėgo ir medžiokles ir puotas, turėjo šeimas ir kt. Antai, 1620 m. Rietavo dekanas vizitacijos metu nurodė Švėkšnos klebonui paleisti medžioklinius šunis,[14] kurių turėjo keturis [15].
Bažnyčių vizitacijas vykdė Žemaičių vyskupijos notarai bei dekanatai. Jose atskleidžiama nemažai įdomių detalių iš to laikmečio apie bažnyčią, jos tarnus ir tikinčiuosius. Yra išlikę keletas Švėkšnos bažnyčios vizitacijų aktų.
1620 m. sausio 20 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo Rietavo dekanas Jokūbas Klapatauskas [16] (t. m. 1603-1654), (lenk. Kłopotowski). Jis surašęs Švėkšnos bažnyčios sielovados reikalus ir inventorių, nurodė visų pirma laikytis Vilniaus Sinodo priimtų nutarimų, ne rečiau kaip kartą per mėnesį atlikti išpažintį, o Komuniją teikti dažniau; altoriaus stalą apdengti didesniu audeklu; pašventinti tepalų dėžutę; krikšto ir santuokų knygose registruoti įrašus pagal naujai nurodytą formą; ir paleisti skalikus.
Iš šios vizitacijos akto aišku, kad bažnyčios reikalai buvo gana gerai tvarkomi. Knygas reikalingas bažnyčios liturgijai turėjo visas. Pats klebonas išpažintį atlikdavo pamaldiesiems Bernardinams, Kvėdarnos klebonui, ar Rietave. Įdomu, tai, kad Kvėdarnos klebonas, taip pat nurodo išpažintį atliekąs pas Švėkšnos kleboną,[17] iš ko galima daryti išvadą, kad artimai bendravo su tuometiniu Kvėdarnos klebonu Baltramiejumi Želechovskiu (t. m. 1613 – 1620), (Zelechowski)[18]. Švėkšnos bažnyčioje buvęs nešiojamas altorius, kuris buvo pašventintas ir sveikas. Nurodytos renkamos aukos už religinius patarnavimus: 2 grašiai už pakrikštijimą, 12 grašių ar mažiau už santuoką.
1630 m. gegužės 22 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo Medininkų konsistorius notaras Dovydas Milkontas [19] (t. m. 1627 – 1653), (Milkont; Miłkont; Milkonth; Milkąnt; Milkowicz) [20]. Generalinės vizitacijos akte nurodyta, kad bažnyčia yra sena, medinė ir nepašventinta, o zakristijoje stogas laša. Altoriaus sienelės naujai padarytos, Altoriaus paveikslas – Palaimintoji Mergelė - iš kelių dalių. Krikšto vanduo saugomas švariai. Krikšto knygos surištos, tvarkingos ir kruopščiai surašytos. Išvardinti liturginiai sidabro bei paauksuoti indai, liturginiai rūbai bei kitos relikvijos. Pažymėta, kad įgytos naujos mišių, apeigų, psalmių ir giesmių knygos. Minima kapinių varpinė su dviem varpais, iš kurių vienas yra senesnis, kitas nedidelis.
1635 m. generalinę vizitaciją atliko pats Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius (t. m. 1622-1656), (lenk. Jerzy Tyszkiewicz). Vizitacijos akte [21] nurodoma, kad nesilaikoma vyskupo dekretų, neskelbiamas katekizmas kaimo vietovėse, nes kaimai išsidėstę tarp miškų. Nurodoma mokykloje mokyti berniukus atskiroje patalpoje, laikyti vikarą.
Vikaras (lot. vicarius) buvo klebono padėjėjas, o jei klebonas nereziduodavo – pavaduotojas. Vikarą už sutartą mokestį samdydavo bažnyčios klebonas (kunigas). Bažnyčia įpareigodavo samdyti vikarą, jei klebonas nereziduodavo savo parapijoje, neturėjo kunigo įšventinimų arba nemokėdavo kalbos. Dar įpareigoti samdyti vikarą galėjo bažnyčios fundatorius.[22] Kitais atvejais ar reikalingas vikaras spręsdavo pats klebonas. Svarbiausia vikarų pareiga buvo padėti klebonui sielovados darbe - teikti sakramentus, mokyti tikėjimo tiesų. Švėkšnos bažnyčioje laikyti vikarą nurodė Žemaičių vyskupijos vyskupas.
1639 m. rugsėjo 15 d. bažnyčią vizitavo Rietavo dekanatas. Vizitacijos akte [3] minima grėsmė Švėkšnos bažnyčiai būti sugriautai, o kunigui grasinama išvarymu. Užsimenama apie parapijos namų atstatymą po gaisro. Išsakytas rūpestis, kad ne visi dokumentai yra perduoti į bažnyčios katedros archyvą bei dekanatui, o laikomi bažnyčios altoriuje. Susirūpinta liaudies atsisakymu Šv. Sakramento bei išpažinties ignoravimu. Nurodoma kunigui dažniau ir viešai skelbti tikėjimo tiesas lietuviškai. Laikytis Sinodo sprendimų dėl santuokos bei kitų nurodymų. Vesti įgytų lėšų ir išlaidų tikslią apskaitą. Pastatyti kryžių prie kelio į miestelį. Turėti gerbiamą vikarą atsidavusi savo darbui. Esant būtinybei pribuvėja gali krikštyti kūdikius pagal bažnyčios nurodytą krikšto formą. O neštuvus laidojant mirusį vaiką uždengti baltu audeklu su kryžiumi.
Vizitacijos aktas parodo, kad tie metai, o gal būt ir ankstesni, buvo gana sudėtingi Švėkšnos parapijai. Bažnyčia ir jos tarnai jautė grėsmę iš išorės. Sunkūs laikai - nepriteklius, karai, ligos, tikriausiai sąlygojo ir didelį vaikų mirtingumą.
Kita bažnyčios vizitacija buvo 1644 m. kovo 8 d. atlikta Vyskupijos vyresnybės, kurijos oficiolo, prelato Mikalojaus Blaškovskio (t. m. 1636-1654), (lenk. Blaszkovski, Blaskovsky). Vizitacijos akte [24] pažymėta, kad bažnyčia apleista, sutrešusi, stipriai laša, reikalinga atstatymo, kol dar visai nesugriuvo. Vieno altoriaus jau per maža Švėkšnos bažnyčioje ir nurodyta įrengti dar bent paprasčiausią šoninį altorių. Krikštykla ir šventieji aliejai prižiūrimi gerai. Nurodymai ankstesnių vizitacijų vykdomi lėtai. Naudojamos kapinės už miesto turi būti pašventintos, o prie bažnyčios jau laidojant yra ankšta. Spintos, kurioje saugomos bažnyčios šventenybės, užraktas sulūžęs. Suolai aplūžę, reikalingi remonto. Bažnyčios remontui jau rasti 82 florinai ir 60 grašių, kitus pinigus pavesta surinkti parapijiečiams bei atlikti remonto darbus. Mokykla taip pat sutrešusi. Trūksta slaugos ligoninės (prieglaudos), kurią būtų galima su laiku pasirūpinti. Fundacija turi būti sumokėta per tris savaites, siekti, kad ateityje fundacija būtų padidinta. Taip pat padidinti bažnyčios pajamas. Krikšto ir santuokos metrikų knygos vedamos pagal nurodymus. Mirusiųjų įrašai visų parapijiečių privalo būti surašomi į vieną knygą. Nurodyta smulkiai vesti visas išlaidas ir pajamas skyriumi. Velykų laikotarpyje nepakanka vieno vikaro išklausyti visas išpažintis. Parapijiečiai bažnyčiai teikia paramą natūra laiku, kas padeda parapijai išsilaikyti. Susirūpinta dėl šulinio, esančio kelyje į bažnyčia, kuris žiemą ir kelias, ir šulinys pasidengia ledu ir kelia pavojų žmonėms, todėl būtina šulinį gerai uždengti dangčiu ar net suręsti medinį statinį apie jį. Parapijos padėtis sunki, netinkamai tvarkomas turtas. Minima, kad pajamų gaunama pakankamai, bet netinkamai tvarkomasi su jomis. Klebonui nurodoma pačiam vykti į dirbamus laukus ir juos apžiūrėti, laikytis ankstesnių nurodymų ir paprastumo. Taip pat rinkti žinias apie nevaldomus laukus, sudaryti jų sąrašus nežinant kitiems ir siųsti vyresnybei. Bažnyčia turi visas reikalingas knygas sielovadai.
Šiame vizitacijos akte jau minimas Švėkšnos vikaras Kazimieras Bamševičius (t. m. 1644-1655), (lenk. Kazimier Bomszewicz), kuris yra apsunkintas ligos ir senatvės, bet bažnyčia rūpinasi tinkamai.[25]
1644 m. rugsėjo 25 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo dar ir Rietavo dekanatas, vicedekanas Jonas Kazimieras Vaitkevičius (t. m. 1624-1662), (lenk. Woytkiewic; Voytkiewicz). Vizitacijos akte [26] rašoma: kupolas, dervuotas iš šešių dalių yra nepašventintas, krikštykla švari ir jos dangtis atnaujintas, baldai pagal aprašą visi sutikrinti. Kaip matyti iš įrašo nuotrupų anglys iš klebono buvo vagiamos. Naujai įsigytas šv. Mergelės atvaizdas audekle ir spalvingas apklotas altoriui. Raginama didesnį dėmesį skirtis ligoniams vykstant į vietą ir suteikiant paskutinį patepimą sukalbant maldą. Nurodyta svarbiomis dienomis uždegti žvakes prie Šv. Sakramento, rūpintis bažnyčios brangenybių apsauga. Pabrėžiama, kad paskutiniai ir senesni nurodymai veiksmingai įgyvendinami. Didžiai gerbiamas ponas vikaras sklandžiai ir tinkamai įtikina parapijiečius teikti reikiamas medžiagas būtinas šventyklos statybai. Nurodoma klebonui arba vikarui dalyvauti parapijos susirinkimuose bei nustatant ir renkant rinkliavas, būtent: klebonui priklausančių grynųjų 100 florinų, pusė dalies surinktų iš turgaus, trečią dalį Kalėdos iš kiekvieno grūdais ir pinigais ir iš visko dvi dalis skirti bažnyčios atstatymui. Nurodoma skleisti krikščioniškąjį mokymą tarp tikėjime nutolusių parapijiečių. Dalintis pavestu darbu su kaimynais – kartu su Kvėdarnos klebonu aptarnauti Gardamo ligonius. Pažymima, kad santuokoje būtini du liudytojai, o laidojant šventoriuje ar laukuose iš kaimų, kad kapinėse nebūtų gyvūnų, nes tai nepagarba krikščionių kaulams.
Generalinėse vizitacijoje vykdomose vyskupijos vizitacijos aktuose plačiau aprašytas kunigo sielovados darbas, bei pačio kunigo bendravimas su parapijiečiais, didesnis dėmesys skiriamas įvairiems Sinodo, vyskupijos nutarimas bei jų vykdymui. Tuo tarpu dekanato vizitacijos gana trumpo teksto, po vieną sakinį aprašant tam tikros veiklos dalį, labiau konkretesni nurodymai.
Tuo metu LDK parapijos klebono pajamas sudarė: turėta žemė ir ją dirbę valstiečiai, dešimtinė, renkama Kalėda, propinacijos teisė (karčemos), įvairios duoklės: pinigų, medaus, vaško ir kt. ir aukos už religinius patarnavimus. Pastaroji sudarė labai menką pajamų dalį.
XVI a. pabaiga ir XVII a. pirma pusė Švėkšnos bažnyčiai, matyt, buvo nelengva: reikėjo išlaikyti tikinčiuosius, kovoje su reformatais, kurių buvo gausybė čia pat už LDK sienos, už 7 km, o be to dar kartais pasireikšdavo ir senasis lietuvių tikėjimas, reikėjo rūpintis bažnyčios išlaikymu bei kaupti lėšas naujos atstatymui. Kunigas Valentas Adauktas Karštenas Švėkšnos parapijoje kunigavo 35 metus, o gal ir daugiau, tiksliai nežinoma. Jis tvirtai laikė bažnyčios turtą savo rankose, ją rūpinosi: bylinėjosi su dvarininkai užgrobusiais bažnyčios žemes, kovojo dėl bažnyčiai priklausančios dešimtinės. Nors paskutiniuose vizitacijų aktuose minima, kad bažnyčia apleista ir sutrešusi, vis dėlto tikinčių lankančių bažnyčią tikriausiai pakako, nes visą laiką nurodoma, kad pajamų surenkama pakankamai. Kai kurios pastabos verčia manyti, kad V. A. Karštenas nevengė ir savo malonumui paišlaidauti. Su amžiumi klebonui sunkiau sekėsi susitvarkyti su visais parapijos darbais, galbūt todėl labiau apleido ir bažnyčios vidinę prižiūrą. Tik 1644 m. įrašuose aptinkame, kad bažnyčioje yra vikaras, kuris taip pat jau apsunkintas ligos ir senatvės, bet su pareigomis susitvarko puikiai.
Išnašos:
[1] Lietuvos katalikų dvasininkai XIV-XVI a. = The Lithuanian catholic clergy (14th – 16Th c.) / Vytautas Ališauskas, Tomasz Jaszczolt, liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys. Vilnius, 2009, p. 235-236.
[2] ŽĄSYTIS, Kazys. Švėkšnos parapijos istorija. Klaipėda, 1993, p. 57.
[3] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 138. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[4] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 116.
[5] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 138. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 90-91.
[7] Ten pat, p. 91.
[8] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 91.
[9] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 144.
[10] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, 414 p. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[11] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 95-96.
[12] Beneficijomis buvo vadinamos įvairios privilegijos, lengvatos, dažniausiai dovanota teisė į žemę. Bažnytinės beneficijomis vadintos ir pelningos tarnybos, kurias LDK dvasininkams katalikų bažnyčia teikė nuo XIV amžiaus pabaigos. Tridento bažnyčios surinkimas (1545–1563) benficijas apribojo.
[13] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 139-147.
[14] JOVAIŠA, Liudas. Katalikiškoji reforma. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai / Sudarytojas Vytautas Ališauskas [et. Al.]. Vilnius, 2001, p. 244.
[15] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 361.
[16] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 361-362.
[17] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 363.
[18] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 362-363.
[19] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. XXIV, 138-140.
[20] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 154. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
Žinoma, kad kunigas pirko religines knygas. 1603 m. už 16 grašių įsigijo 1542 m. Kiolne leistą parankinę knygą pamokslininkams, taip pat turėjo Bazelyje 1561-1562 m. leistus Galeno veikalus lotynų kalba bei Pranciškaus van der Haero „Šventųjų gyvenimus“ (Anrverpenas, 1594).[5]
Šis kunigas buvo gana aršus bažnyčios interesų gynėjas, nuolat bylinėjosi su dvarininkais.
1625 m. gavęs Žemaitijos vyskupo Stanislovo Kiškos IV (1584 – 1626) sutikimą, sumainė su Krišpinu-Kiršenšteinu dalį klebonijos žemės, atiduodamas dvarui atgal Skontautiškę, o paimdamas daugiau žemės Alseikių apylinkėje. Taip pat sumanęs reikalavo iš Krišpino-Kiršenšteino, kad jam mokėtų dešimtinę iš Švėkšnos dvaro vėl natūra, o ne pinigais. Byla atsidūrė teisme, kuris paliko galioti 1620 m. kunigo V. A. Karšteno ir J. Zavišos susitarimą ir nustatė Krišpinui-Kiršenšteinui mokėti dešimtinę pinigais - 200 auksinų per metus. Tais laikais tai buvo gan didelė pinigų suma.[6]
Kunigas V. A. Karštenas turėjo ir daugiau iškeltų bylų, kurių sprendimai užsilikę archyvuose. Vienoje byloje bylinėjosi su Rietavo tijūnu ir Minsko vaivada, kunigaikščiu Aleksandru Masalskiu (? – 1643) dėl pievos, esančios prie Veiviržo upės, link Švėkšnos dvaro ir Rietavo tijūnijos ribos. Ta pieva, matomai, naudojosi klebonas, nes ji vadinta „Księža ląka“ - Kunigo pieva.[7] Dar viena byla buvo su naujais Ginteliškės dvaro savininkais Šverinais [8] dėl dešimtinės, dar Kęsgailos laikais užrašytos Švėkšnos bažnyčiai, mokėjimo. P. Čeliauskas [9] nurodo, kad tai buvo Žemaičių katedros prelatas scholastikas, Platelių bažnyčios klebonas Samuelis Kristupas Šverinas (t. m. 1647 – 1688), tačiau L. Jovaiša [10] niekur neužsimena S. K. Šveriną buvus Platelių klebonu. Ginčą sprendė specialus apaštališkasis delegatas Vilniaus kanauninkas Tomas Kazimieras Girskis. S. K. Šverinas norėjo duoklę mokėti ne Švėkšnos bažnyčiai, o čia pat esančiai Platelių bažnyčiai. V. A. Karštenui gyvam nepavyko išgauti teismo sprendimo, byla užsitęsė. Vėliau S. K. Šverinas buvo pripažintas kaltu ir net atskirtas nuo bažnyčios dėl dešimtinės nemokėjimo. Jis apeliavo popiežiaus uncijui Varšuvoje, kol byla pasiekė Romą ir popiežius savo specialia bule liepė dešimtinę iš Gintališkės dvaro mokėti Švėkšnos bažnyčiai.[11]
Klebonas buvo svarbiausias dvasininkas parapijoje. Jis valdė ir naudojosi beneficijos [12] turtu bei buvo atsakingas už parapijiečių sielovadą. Dvasininkus nuo pasauliečių visuomenės turėjo skirti specifiniai išoriniai atributai (tonzūra, trumpi plaukai, nuskusta barzda, sutana), aukšti moralės standartai (santūrus ir dorovingas gyvenimo būdas, veikla nesusijusi su kraujo praliejimu, buvo draudžiama užimti valstybines tarnybas, advokatūra, prekyba, administruoti žemės valdas ir namus, laikyti užeigos namus, draudė pramogauti – medžioklę, karčemų lankymą, girtuoklystę, azartinius žaidimus, dalyvavimą pobūviuose ir šokiuose, privalu laikytis celibato). Nesilaikančių šių reikalavimų turėjo laukti pasmerkimas socialinei izoliacijai. Tačiau realybėje viskas buvo kitaip. Paprastai dvasininkų socialinis statusas ir jo elgesys atitikdavo bendruomenės socialinį statusą: kaimo klebono gyvenimo būdas buvo artimas valstietiškam, o samdomų dvasininkų (vikarų, vargonininkų ir kt.) – tarnų gyvenimo būdui.[13]
Kunigai dažnai nesilaikydavo minėtų nurodymų. Kilę iš kilmingų šeimų mėgo ir medžiokles ir puotas, turėjo šeimas ir kt. Antai, 1620 m. Rietavo dekanas vizitacijos metu nurodė Švėkšnos klebonui paleisti medžioklinius šunis,[14] kurių turėjo keturis [15].
Bažnyčių vizitacijas vykdė Žemaičių vyskupijos notarai bei dekanatai. Jose atskleidžiama nemažai įdomių detalių iš to laikmečio apie bažnyčią, jos tarnus ir tikinčiuosius. Yra išlikę keletas Švėkšnos bažnyčios vizitacijų aktų.
1620 m. sausio 20 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo Rietavo dekanas Jokūbas Klapatauskas [16] (t. m. 1603-1654), (lenk. Kłopotowski). Jis surašęs Švėkšnos bažnyčios sielovados reikalus ir inventorių, nurodė visų pirma laikytis Vilniaus Sinodo priimtų nutarimų, ne rečiau kaip kartą per mėnesį atlikti išpažintį, o Komuniją teikti dažniau; altoriaus stalą apdengti didesniu audeklu; pašventinti tepalų dėžutę; krikšto ir santuokų knygose registruoti įrašus pagal naujai nurodytą formą; ir paleisti skalikus.
Iš šios vizitacijos akto aišku, kad bažnyčios reikalai buvo gana gerai tvarkomi. Knygas reikalingas bažnyčios liturgijai turėjo visas. Pats klebonas išpažintį atlikdavo pamaldiesiems Bernardinams, Kvėdarnos klebonui, ar Rietave. Įdomu, tai, kad Kvėdarnos klebonas, taip pat nurodo išpažintį atliekąs pas Švėkšnos kleboną,[17] iš ko galima daryti išvadą, kad artimai bendravo su tuometiniu Kvėdarnos klebonu Baltramiejumi Želechovskiu (t. m. 1613 – 1620), (Zelechowski)[18]. Švėkšnos bažnyčioje buvęs nešiojamas altorius, kuris buvo pašventintas ir sveikas. Nurodytos renkamos aukos už religinius patarnavimus: 2 grašiai už pakrikštijimą, 12 grašių ar mažiau už santuoką.
1630 m. gegužės 22 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo Medininkų konsistorius notaras Dovydas Milkontas [19] (t. m. 1627 – 1653), (Milkont; Miłkont; Milkonth; Milkąnt; Milkowicz) [20]. Generalinės vizitacijos akte nurodyta, kad bažnyčia yra sena, medinė ir nepašventinta, o zakristijoje stogas laša. Altoriaus sienelės naujai padarytos, Altoriaus paveikslas – Palaimintoji Mergelė - iš kelių dalių. Krikšto vanduo saugomas švariai. Krikšto knygos surištos, tvarkingos ir kruopščiai surašytos. Išvardinti liturginiai sidabro bei paauksuoti indai, liturginiai rūbai bei kitos relikvijos. Pažymėta, kad įgytos naujos mišių, apeigų, psalmių ir giesmių knygos. Minima kapinių varpinė su dviem varpais, iš kurių vienas yra senesnis, kitas nedidelis.
1635 m. generalinę vizitaciją atliko pats Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius (t. m. 1622-1656), (lenk. Jerzy Tyszkiewicz). Vizitacijos akte [21] nurodoma, kad nesilaikoma vyskupo dekretų, neskelbiamas katekizmas kaimo vietovėse, nes kaimai išsidėstę tarp miškų. Nurodoma mokykloje mokyti berniukus atskiroje patalpoje, laikyti vikarą.
Vikaras (lot. vicarius) buvo klebono padėjėjas, o jei klebonas nereziduodavo – pavaduotojas. Vikarą už sutartą mokestį samdydavo bažnyčios klebonas (kunigas). Bažnyčia įpareigodavo samdyti vikarą, jei klebonas nereziduodavo savo parapijoje, neturėjo kunigo įšventinimų arba nemokėdavo kalbos. Dar įpareigoti samdyti vikarą galėjo bažnyčios fundatorius.[22] Kitais atvejais ar reikalingas vikaras spręsdavo pats klebonas. Svarbiausia vikarų pareiga buvo padėti klebonui sielovados darbe - teikti sakramentus, mokyti tikėjimo tiesų. Švėkšnos bažnyčioje laikyti vikarą nurodė Žemaičių vyskupijos vyskupas.
1639 m. rugsėjo 15 d. bažnyčią vizitavo Rietavo dekanatas. Vizitacijos akte [3] minima grėsmė Švėkšnos bažnyčiai būti sugriautai, o kunigui grasinama išvarymu. Užsimenama apie parapijos namų atstatymą po gaisro. Išsakytas rūpestis, kad ne visi dokumentai yra perduoti į bažnyčios katedros archyvą bei dekanatui, o laikomi bažnyčios altoriuje. Susirūpinta liaudies atsisakymu Šv. Sakramento bei išpažinties ignoravimu. Nurodoma kunigui dažniau ir viešai skelbti tikėjimo tiesas lietuviškai. Laikytis Sinodo sprendimų dėl santuokos bei kitų nurodymų. Vesti įgytų lėšų ir išlaidų tikslią apskaitą. Pastatyti kryžių prie kelio į miestelį. Turėti gerbiamą vikarą atsidavusi savo darbui. Esant būtinybei pribuvėja gali krikštyti kūdikius pagal bažnyčios nurodytą krikšto formą. O neštuvus laidojant mirusį vaiką uždengti baltu audeklu su kryžiumi.
Vizitacijos aktas parodo, kad tie metai, o gal būt ir ankstesni, buvo gana sudėtingi Švėkšnos parapijai. Bažnyčia ir jos tarnai jautė grėsmę iš išorės. Sunkūs laikai - nepriteklius, karai, ligos, tikriausiai sąlygojo ir didelį vaikų mirtingumą.
Kita bažnyčios vizitacija buvo 1644 m. kovo 8 d. atlikta Vyskupijos vyresnybės, kurijos oficiolo, prelato Mikalojaus Blaškovskio (t. m. 1636-1654), (lenk. Blaszkovski, Blaskovsky). Vizitacijos akte [24] pažymėta, kad bažnyčia apleista, sutrešusi, stipriai laša, reikalinga atstatymo, kol dar visai nesugriuvo. Vieno altoriaus jau per maža Švėkšnos bažnyčioje ir nurodyta įrengti dar bent paprasčiausią šoninį altorių. Krikštykla ir šventieji aliejai prižiūrimi gerai. Nurodymai ankstesnių vizitacijų vykdomi lėtai. Naudojamos kapinės už miesto turi būti pašventintos, o prie bažnyčios jau laidojant yra ankšta. Spintos, kurioje saugomos bažnyčios šventenybės, užraktas sulūžęs. Suolai aplūžę, reikalingi remonto. Bažnyčios remontui jau rasti 82 florinai ir 60 grašių, kitus pinigus pavesta surinkti parapijiečiams bei atlikti remonto darbus. Mokykla taip pat sutrešusi. Trūksta slaugos ligoninės (prieglaudos), kurią būtų galima su laiku pasirūpinti. Fundacija turi būti sumokėta per tris savaites, siekti, kad ateityje fundacija būtų padidinta. Taip pat padidinti bažnyčios pajamas. Krikšto ir santuokos metrikų knygos vedamos pagal nurodymus. Mirusiųjų įrašai visų parapijiečių privalo būti surašomi į vieną knygą. Nurodyta smulkiai vesti visas išlaidas ir pajamas skyriumi. Velykų laikotarpyje nepakanka vieno vikaro išklausyti visas išpažintis. Parapijiečiai bažnyčiai teikia paramą natūra laiku, kas padeda parapijai išsilaikyti. Susirūpinta dėl šulinio, esančio kelyje į bažnyčia, kuris žiemą ir kelias, ir šulinys pasidengia ledu ir kelia pavojų žmonėms, todėl būtina šulinį gerai uždengti dangčiu ar net suręsti medinį statinį apie jį. Parapijos padėtis sunki, netinkamai tvarkomas turtas. Minima, kad pajamų gaunama pakankamai, bet netinkamai tvarkomasi su jomis. Klebonui nurodoma pačiam vykti į dirbamus laukus ir juos apžiūrėti, laikytis ankstesnių nurodymų ir paprastumo. Taip pat rinkti žinias apie nevaldomus laukus, sudaryti jų sąrašus nežinant kitiems ir siųsti vyresnybei. Bažnyčia turi visas reikalingas knygas sielovadai.
Šiame vizitacijos akte jau minimas Švėkšnos vikaras Kazimieras Bamševičius (t. m. 1644-1655), (lenk. Kazimier Bomszewicz), kuris yra apsunkintas ligos ir senatvės, bet bažnyčia rūpinasi tinkamai.[25]
1644 m. rugsėjo 25 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo dar ir Rietavo dekanatas, vicedekanas Jonas Kazimieras Vaitkevičius (t. m. 1624-1662), (lenk. Woytkiewic; Voytkiewicz). Vizitacijos akte [26] rašoma: kupolas, dervuotas iš šešių dalių yra nepašventintas, krikštykla švari ir jos dangtis atnaujintas, baldai pagal aprašą visi sutikrinti. Kaip matyti iš įrašo nuotrupų anglys iš klebono buvo vagiamos. Naujai įsigytas šv. Mergelės atvaizdas audekle ir spalvingas apklotas altoriui. Raginama didesnį dėmesį skirtis ligoniams vykstant į vietą ir suteikiant paskutinį patepimą sukalbant maldą. Nurodyta svarbiomis dienomis uždegti žvakes prie Šv. Sakramento, rūpintis bažnyčios brangenybių apsauga. Pabrėžiama, kad paskutiniai ir senesni nurodymai veiksmingai įgyvendinami. Didžiai gerbiamas ponas vikaras sklandžiai ir tinkamai įtikina parapijiečius teikti reikiamas medžiagas būtinas šventyklos statybai. Nurodoma klebonui arba vikarui dalyvauti parapijos susirinkimuose bei nustatant ir renkant rinkliavas, būtent: klebonui priklausančių grynųjų 100 florinų, pusė dalies surinktų iš turgaus, trečią dalį Kalėdos iš kiekvieno grūdais ir pinigais ir iš visko dvi dalis skirti bažnyčios atstatymui. Nurodoma skleisti krikščioniškąjį mokymą tarp tikėjime nutolusių parapijiečių. Dalintis pavestu darbu su kaimynais – kartu su Kvėdarnos klebonu aptarnauti Gardamo ligonius. Pažymima, kad santuokoje būtini du liudytojai, o laidojant šventoriuje ar laukuose iš kaimų, kad kapinėse nebūtų gyvūnų, nes tai nepagarba krikščionių kaulams.
Generalinėse vizitacijoje vykdomose vyskupijos vizitacijos aktuose plačiau aprašytas kunigo sielovados darbas, bei pačio kunigo bendravimas su parapijiečiais, didesnis dėmesys skiriamas įvairiems Sinodo, vyskupijos nutarimas bei jų vykdymui. Tuo tarpu dekanato vizitacijos gana trumpo teksto, po vieną sakinį aprašant tam tikros veiklos dalį, labiau konkretesni nurodymai.
Tuo metu LDK parapijos klebono pajamas sudarė: turėta žemė ir ją dirbę valstiečiai, dešimtinė, renkama Kalėda, propinacijos teisė (karčemos), įvairios duoklės: pinigų, medaus, vaško ir kt. ir aukos už religinius patarnavimus. Pastaroji sudarė labai menką pajamų dalį.
XVI a. pabaiga ir XVII a. pirma pusė Švėkšnos bažnyčiai, matyt, buvo nelengva: reikėjo išlaikyti tikinčiuosius, kovoje su reformatais, kurių buvo gausybė čia pat už LDK sienos, už 7 km, o be to dar kartais pasireikšdavo ir senasis lietuvių tikėjimas, reikėjo rūpintis bažnyčios išlaikymu bei kaupti lėšas naujos atstatymui. Kunigas Valentas Adauktas Karštenas Švėkšnos parapijoje kunigavo 35 metus, o gal ir daugiau, tiksliai nežinoma. Jis tvirtai laikė bažnyčios turtą savo rankose, ją rūpinosi: bylinėjosi su dvarininkai užgrobusiais bažnyčios žemes, kovojo dėl bažnyčiai priklausančios dešimtinės. Nors paskutiniuose vizitacijų aktuose minima, kad bažnyčia apleista ir sutrešusi, vis dėlto tikinčių lankančių bažnyčią tikriausiai pakako, nes visą laiką nurodoma, kad pajamų surenkama pakankamai. Kai kurios pastabos verčia manyti, kad V. A. Karštenas nevengė ir savo malonumui paišlaidauti. Su amžiumi klebonui sunkiau sekėsi susitvarkyti su visais parapijos darbais, galbūt todėl labiau apleido ir bažnyčios vidinę prižiūrą. Tik 1644 m. įrašuose aptinkame, kad bažnyčioje yra vikaras, kuris taip pat jau apsunkintas ligos ir senatvės, bet su pareigomis susitvarko puikiai.
Išnašos:
[1] Lietuvos katalikų dvasininkai XIV-XVI a. = The Lithuanian catholic clergy (14th – 16Th c.) / Vytautas Ališauskas, Tomasz Jaszczolt, liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys. Vilnius, 2009, p. 235-236.
[2] ŽĄSYTIS, Kazys. Švėkšnos parapijos istorija. Klaipėda, 1993, p. 57.
[3] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 138. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[4] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 116.
[5] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 138. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 90-91.
[7] Ten pat, p. 91.
[8] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 91.
[9] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 144.
[10] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, 414 p. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[11] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 95-96.
[12] Beneficijomis buvo vadinamos įvairios privilegijos, lengvatos, dažniausiai dovanota teisė į žemę. Bažnytinės beneficijomis vadintos ir pelningos tarnybos, kurias LDK dvasininkams katalikų bažnyčia teikė nuo XIV amžiaus pabaigos. Tridento bažnyčios surinkimas (1545–1563) benficijas apribojo.
[13] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 139-147.
[14] JOVAIŠA, Liudas. Katalikiškoji reforma. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai / Sudarytojas Vytautas Ališauskas [et. Al.]. Vilnius, 2001, p. 244.
[15] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 361.
[16] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 361-362.
[17] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 363.
[18] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 362-363.
[19] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. XXIV, 138-140.
[20] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 154. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[21] Žemaičių vyskupijos
vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė
Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. XI, 380.
[22] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 34.
[23] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 379-381.
[24] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 253-256.
[25] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 256.
[26] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 397-398.
[24] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 253-256.
[25] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 256.
[26] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 397-398.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą