3. ALSEIKOS (redaguota 2015-01-14)

Alseikos kaimas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas 1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje („sluɜba Olseykiow“).

Pavadinimas kildinamas iš upėvardžio Alsė arba iš pavardės Alseika (dusuliu sergantis žmogus).

Alseikos kaimas yra Šilutės rajono savivaldybėje, Švėkšnos seniūnijoje, 2 km į šiaurę nuo Švėkšnos, prie kelio Švėkšna-Veiviržėnai; per kaimą teka upelis Alsė (Švėkšnalės kairysis intakas), vakariniu pakraščiu – Švėkšnalė (Ašvos deš. intakas). Alseikos ribojasi su Kalnalio, Stirpeikų, Jonikų ir Jurizdikos kaimais.

Kaimas priklausė Švėkšnos dvarui. 1664 m. dvaro inventoriuje minima Boiarowie Listowni sluзba Olsieykow priklausiusi Jurgio Meizelio vaitystei (Woytowstwo Jurgia Meyзela); 1695 m. Sluzba Olseykiow priklausiusi Bajorų vaitystei (Woytowstwo boiarow).

Alseikų vakariniame pakraštyje yra kapinaitės, dar vadinamos Maro kapais, apaugusios ąžuolais (plotas 1 ha).

XVIII a. pradžioje Švėkšnos dvaro valdytojai Grotusai už skolas Alseikų kaimą užstatė Švėkšnos klebonui Jurgiui Kazimierui Mordel-Voitkevičiui, o vėliau, kai dvarininkai neatidavė skolos, kaimas buvo paskirtas steigiamai altarijai.

Švėkšnos RKB knygoje Alseikų kaimo pavadinimas įrašytas įvairiai: Alseykis, Alsekis, Alsieyki, Alsieykiow, Alsiekis, Oliseykow, Olseiki, Olseydanis, Olseyki, Olsekis, Olsieiek,, Olsieyki, Olsieykie, Olsieykis, Olsieykow, Olsiejkis, Olsleyki, Olsioiki.

Knygoje 1652-1680 metų įrašuose įvardinti 152 asmenys gyvenantys Alseikose, 38 pavardėmis. Populiariausios pavardės: Alseikis (20), Jucius (17), Jurionas (10), Darkšas (9), Kunigaitis (9), Pušinaitis (8). 

Viso pakrikštyti 45 vaikai, iš jų 20 berniukų, 23 mergaitės ir vienas nežinomos (neįskaitomi) lyties vaikas. Daugiausia vaikų susilaukė Darkšas Martynas su Jucaite Anastazija ir Jurionas Valentinas su Pupšaite Marija po 4 vaikus, Alsaitis Jonas su Elžbieta ir Kaulius Dovydas su Kotryna po 3 vaikus..

Naujagimių tarpe populiariausi vardai: Jonas (3), Kotryna (3), Justina (3), Ona (3), Magdalena (3). Kaimo gyventojų tarpe populiariausi vardai: Magdalena (18), Ona (13), Kotryna (10), Marija (9), Elžbieta (7), Jonas (7), Martynas (7), Valentinas (6), Andriejus (6), Kazimieras (5), Dovydas (5), Jurgis (5), Kristina (5).

Išsamus įrašų sąrašas čia.

2. AKMENAI

Švėkšnos RKB knygoje vieną kartą paminėta vietovė Okmeny – Akmenai. Žinių rasti apie šią vietovę nepavyko. Tai tikriausiai buvusi kokia tai labai akmeninga vieta. Kadangi įrašuose įvardintas vietovė tik vieną kartą, galima matyti, kad tai galėjo būti 1667 metais liepos 26 d. į svečius atvykusi kūma Varmotaitė Ona (Anna Warmotayte) iš toliau, kad ir iš Akmenės ar Akmenos. Juolab, kad tokios pavardės su šaknimi „warm“, daugiau įrašuose neaptinkama.

1. AISĖNAI (redaguota 2015-01-14)

Aisėnai (arba Aisė) – kaimas Šilutės rajone, Saugų seniūnijoje, prie Šilutės ir Klaipėdos rajonų ribos, 6 km nuo pagrindinio kelio Šilutė–Klaipėda. Nuo Švėkšnos miestelio nutolęs 8 km. Šalia teka Aisės upelis.

VIII–XIII a. Aisėnų kaimo teritorija priklausė Lamatos žemei. Po Melno taikos sutarties ji liko kryžiuočių ordinui.

Aisės kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas 1540 metais. Pavadinimas kilo iš upėvardžio Aisė (vok. dorf Aysze). Prūsijos šaltiniuose 1785 metais minimi kaip Eysehnen, vėlesnės formos: Aysenen, Cölmisch Eiszen, Eisehnen, Eisen Krug, Eisenen, Eissehnen, Eiszehnen, Eiszenen, Eysenen, Eyssehnen. Vėliau atsirado dabartinis kaimo pavadinimas Aisėnai (vok. Ayssehnen). Liaudyje žodis Aisus reiškė gailus, Aisiai – jautriai, gailiai.

1525-1701 metais priklausė Prūsijos kunigaikštystei.

Švėkšnos RKB 1652-1680 metų knygoje Aisėnai įvardijami kaip Aysanij, Aysany, Ayseni, Aysenis, Ayseny, Aysianis, Aysienie, Aysieny, Aysienow, Asany, Asedy, Asienow, Eysie, Eyseny, Eysienis, Haysieny, Haysieni, Haysiany, Oyseny Szwieksn, Oysiani, Oysiany, Ojsiany.

Knygoje padaryti įrašai 1652 – 1677 metais, kuriuose žmonės nurodė savo gyvenamąją vietą Aisėnuose. Knygoje viso paminėta 61 pavardė, įvardyti 199 žmonės. Gausiausiai įvardinta Venckaičio pavardė – net 22 kartus. Kekio pavardė paminėta 7 kartus. Ambrasaičio, Deivikaičio, Jeciaus ir Janušaičio po 6 kartus. Budrio ir Gedvilo po 5 kartus. Alsio, Jenciaus, Jančauskio, Mačiuičio, Ruigio, Stanislovaičio, Šiupario, Vitkaus po 4 kartus. Net 21 kūmų pavardė paminėta tik po vieną kartą. 

Viso per 25 metus pakrikštyti 52 naujagimiai. Gausiausiai gimusių buvo Venckaičio Motiejaus ir Deivikaičio Petro šeimose - po 3 naujagimius. Kitose po du arba vieną naujagimį. Pakrikštyti 29 berniukai ir 23 mergaitės. Viso 52 vaikai. Populiariausi berniukų krikšto vardai - Dovydas (6), Jonas (4), Juozapas (3), Motiejus (3), Adomas (2), Danielius (2). Mergaičių populiariausi vardai - Ona (4), Magdalena (4), Elžbieta (3), Marija (3), Kotryna (2), Ieva (2), Justina (2).

Pagal padarytus įrašus matyti, kad kaime buvo populiariausi šie vardai: Ona (15), Marija (13), Dovydas (12), Jonas (12), Magdalena (11, Agnė (9), Elžbieta (9), Kotryna (8), Ieva (7), Andriejus (6), Mykolas (6).

Išsamų įrašų sąrašą galima matyti čia. 

KITAS AISĖNŲ KAIMAS yra Klaipėdos rajono savivaldybės, Veiviržėnų seniūnijoje, 6 km į vakarus nuo Veiviržėnų, 16 km į pietus nuo Gargždų. Vakariniu pakraščiu teka upelis Aisė. Eina keliai: Gargždai – Švėkšna, Priekulė-Veiviržėnai. Iš šiaurės prieina Padumblės, iš rytų – Aisėnų, iš pietų – Piliakalnio miškai. Vakariniu pakraščiu ribojasi su Pėžaičių kaimu. Šis kaimas nuo Švėkšnos nutolęs 12 km.

Aisėnų kaime yra trejos senosios kaimo kapinės.

VIII-XIII a. Aisėnų kaimo teritorija priklausė Lamatos žemei. Po Melno taikos ji liko LDK pakraštyje, prie valstybinės sienos su Kryžiuočių ordinu. Priklausė Rietavo parapijai, Rietavo valsčiui bei Rietavo valstybiniam dvarui.

Atrodo, kad  įrašai Alsiany Retowien, Alseny, Alsenow, Alsiany, Eyseny Retowien, Olsiany atitinka būtent Aisėnų vietovę, priskiriamą Rietavo parapijai. Nors iš tiesų,  čia yra daug painiavos. Pasitaiko asmenvardžių kurie kas kart nurodomi kaip gyvenantys vis kitoje vietovėje. Pavyzdžiui, Janušaitis Kazimieras su žmona Ieva 1665-10-04 nurodo gyvenamąją vietą Eysiany, o 1670-02-01 - Alsenow; Stanislovaitis Andriejus ir Ieva 1653-09-01 gyvena Olsiany, o 1660-02-01 jau Oysiany ir t.t. Puiku jei šalia pirmojo vietovardžio yra antrasis, pavyzdžiui, Alsiany Retowien, Olsiany Szwieksn, tuomet viskas aišku, kurie Aisėnai priklauso Rietavo, o kurie Švėkšnos parapijai.

Remiantis nuostata, kad Alseny, Alsenow, Alsiany, Olsiany priskiriami Aisėnams iš Rietavo parapijos, aptiktas 21 asmuo įrašytas 1653-1670 metais. Bet tai gali būti netikslu.

Aisėnuose įrašyti penki pakrikštijimai.

Išsamus įrašų sąrašas čia.

Švėkšnos RKB gimimo metrikos 1652-1680 m. knygos vietovės ir jų gyventojai

      XVII a. bažnyčių knygos dar gana mažai ištyrinėtos. Taip pat mažai yra žinių ir apie to laikotarpio kaimų gyvenimą. Mano tikslas pabandyti atskleisti Švėkšnos krašto vietovardžius ir jų gyventojų asmenvardžius. Deja, tai nebus išsamus darbas, nes duomenis dar vis analizuojami ir tikslinami. Tai bandymas pateikti kol kas tik preliminarius duomenis. Vėliau šie duomenys gali ir bus papildomi. Analizuojant rankraštį, teko nemažai skaityti papildomos literatūros, analizuoti senus žemėlapius, siekiant atrasti senąsias vietoves. Galbūt kartais mano padarytos išvados, bus ne visiems priimtinos, nes tai tik mano požiūris į tam tikrus dalykus.

    Mano pažintis su rankraštine Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios (toliau RKB) gimimo metrikų 1652-1680 metų knyga prasidėjo 2011 metais. Ją kiekvienas gali rasti internete, adresu . <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287>. Tris metus ją perrašinėjau į Microsoft Office Excel programą. 2014 metais pradėjau analizuoti duomenis. Nuo šiol šiame bloge kas savaitę bandysiu pateikti bent po vieną vietovardį ir jame gyvenusių žmonių asmenvardžius.

Švėkšnos bažnyčia.

     Pirmoji medinė Švėkšnos bažnyčia pastatyta 1507 metais. Parapija įsteigta tik 1652 metais. Tuo laiku Švėkšnos parapija buvo labai plati, visas jos pakraštys iš šiaurės bei vakarų ribojosi su Prūsijos pasieniu. ir apėmė daug platesnę vietovę nei Švėkšnos dvarui priklausančios žemės. Gyventojų įrašuose galima aptikti Prūsijos lietuvių, vokiečių, žydų tautybės gyventojų.

      Kaip nurodo M. Jučas, 1676 metais Švėkšnos klebonas Vladislovas Giedraitis skundėsi vyskupui, kad valstiečiai neatlieka jam prievolių: nemoka kalendos, kuri buvo surenkama rudenį iš kiekvieno parapijiečio nuo 1 iki 6 gražių, nelanko bažnyčios ir kt. Vyskupas Kazimieras Pacas reagavo į tokį skundą ir paskelbė nuostatus. Nors M. Jučas nenurodo kokie tai buvo nuostatai, tačiau jau nuo XVI a pabaigos įsitvirtina Eustachijaus Valavičiaus surašyti nuostatai, kurie tapo lyg etalonu. Juose nurodytas privalomas visiems žmonėms bažnyčios lankymas: kas gyvena 1 mylios (7 km) atstumu nuo bažnyčios, privalo būti bažnyčioje kiekvieną sekmadienį, kas 2 mylių atstumu – kas antrą, kas 3 mylių – kas trečią. Kitaip teks mokėti 3 grašius baudos, o pasikartojus – atliks bausmę kengėse ar bus išplaktas žmonių akivaizdoje. Bausmės numatytos ir už sekmadienio ar kitų šventų dienų nešventimo, dirbant darbus, pasninkų nesilaikymą. Neatlikus velykinės išpažinties bausmė – 12 gražių ir kegė prie bažnyčios. Bauda numatyta ir už naujagimių nekrikštijimą per 3-4 dienas nuo gimimo.

      Reikėtų paminėti, kad Žemaitijoje XVII a. dažnai siautė maro epidemijos, kitos ligos, badmečiai, karai, kurių metu ištuštėdavo daugelis kaimų. Po švedų tvano 1655 metais Žemaitijoje, vėliau ir dėl karų su švedais ir Rusija, Žemaitijos žemės buvo nualintos, kaimai išplėšti, kai kurie sudeginti, visur siautė badmetis ir ligų epidemijos. Gyvi likę gyventojai buvo nusilpę, paskendę sielvarte. Tai buvo sunkus amžius žmonėms.

Apie knygą.

    Švėkšnos RKB gimimų metrikų rankraštinę knygą už 1652-1680 metus rašė keletas žinomų kunigų: kunigas Sebastijonas Dziervianskas kunigavęs Švėkšnoje 1650-1660 metais ir kunigas Vladislovas Giedraitis – apie 1660-1688 metus. Tačiau braižas ir žodžių rašymo maniera rodo, kad rašyta buvo daugiau nei dviejų žmonių. Rankraštinė knyga prasideda įrašu įrašytu 1652 m. sausio 1 d. ir baigiasi 1679 m. kovo 27 d. Knygos lapai sunumeruoti du kart, viso 359 lapai (su nubraukta numeracija 183 lapai). Tačiau, tai matyt, atlikta daug vėliau, nes nuo 335 iki 344 lapo randami įrašai datuoti 1680 metų sausio 1 d. – 1680 metų rugsėjo 5 d. Be to, skaitant įrašus, pastebima neatitikimų tarp teksto ir lapų numeracijos. Todėl galimi datų netikslumai. Įrašai rašyti lotynų kalba, kartais sulotyninat arba sulenkinat asmenvardžius. Šį knyga rašyta 28 metus, todėl net to pačio rašiusio asmens tie patys asmenvardžiai, vietovardžiai joje užfiksuoti labai nevienodai. Be to rašoma buvo iš klausos.

      Įrašai dažniausiai pateikiami pirma nurodžius krikšto datą, po to naujagimio vardas, tėvo vardas ir pavardė, (gyvenamoji vieta), motinos vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta, krikšto kūmino vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta, krikšto kūmos vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta.

    Krikšto data. Bažnyčia buvo nurodžiusi, kad vaiką būtina pakrikštyti per 2-3 dienas po vaiko gimimo. Liaudyje buvo tikima, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra labai nesaugus, o kad krikšto sakramentas sustiprina vaikučio sveikatą ir apsaugo jį nuo piktų dvasių. Todėl katalikų bažnyčioje krikštydavo net liuteronų tikėjimo tėvai, nesant arti jų tikėjimo bažnyčios ir kunigo, vėliau perkrikštydavo savo bažnyčioje. Gyvenime krikšto data dažnai būdavo painiojama su tikrąją gimimo data, juolab, kad nelabai ką ir skirdavosi, tik keletą dienų. Knygoje metai įrašomi puslapio centre, pavyzdžiui, Anno Dni 1653. Mėnuo taip pat rašomas puslapio centre, pavyzdžiui, Mense January arba tiesiog January. Diena visada nurodoma kairioje puslapio pusėje, pavyzdžiui, 25, Die 11 arba rašoma, kad tai ta pati diena Eode Die, Eode arba trumpiniai E:D:, ED:.

    Vardai. Krikštijamasis beveik visada įvardijamas tik vienu asmenvardžiu. Yra keletą įrašų knygoje, kur paminėtas asmuo turi du vardus. Naujagimių vardas, kaip ir kiti - tėvų ir kūmų vardai, visada rašomas (lotyniškai arba lenkiškai) tik kanoninėmis formomis, o ne gyvenamojoje aplinkoje naudojami. Kartais įrašomas pilas vardas, kartais jo trumpinys, pavyzdžiui, Appolonia, Polonia, Adomas, Ada. Pasitaiko kai asmuo įvardijamas tik vienu asmenvardžiu – vardu.

      Išskirtina vardų rašymo ypatybė, kad vietoj kanoninės formos, pavyzdžiui, Jacobus (Jokūbas), rašoma – Jacobi, Jacoby, Jacobg. Aiškiai matoma galūnė –g turėtų atitikti –y.

        Pavardės. Kartais tėvų pavardė nurodoma iš karto po tėvo vardo, tuomet po motinos vardo būna įrašyta motinos mergautinė pavardė. Kartais pavardė nurodoma tik viena - po motinos vardo, tuomet ši pavardė laikyta vyro.

        Apžvelgiant asmenvardžius pastebėta keletą ypatumų. Tai ypač ryškiai matyti, palyginus abiejų tėvų įvardijimus. Visų pirma asmenvardžiai užrašyti labai nevienodai. Pavyzdžiui tas pats asmuo Adam Szaius (Adomas Šlajus) gali būti įvardintas ir kaip Adamus Szaiaytis ar Adamy Szaiowics ir kt. Pastebėta, kad žmogus ankstesniame amžiuje, dažniausiai įvardijama su priesaga -ayt-. Ir manyčiau, kad šią priesagą išlaiko tol, kol dar yra gyvas senesnis šios šeimos atstovas, tai yra tėvas. Vėliau, mirus tėvui, sūnūs pradaigindavo šią priesagą savo pavardėse ir tapdavo vyriausiais savo šeimos vyriškosios giminės atstovais. Nemažai vis dėlto yra pavardžių rašyta su lietuviškomis priesagomis -ayt-, pavyzdžiui, Radaytis, Kurszelaytis. Tačiau yra ir sulenkintų pavardžių su priesagomis -sk, -ck-, -eik-, -yk-, -int- ir kt. Pavyzdžiui, Golicki, Kllopotowski, Zodeiko, Bendyk, Dowkint, Zabrin.

        Pasitaiko kai tėvas ar vienas iš kūmų įvardijami tik pavarde.

    Kartais vietoj tėvo įvardijimo yra įrašas illegitimi thori (neteisėtai gimęs), incerti, N.N. (tėvas nežinomas), fine parente.(miręs tėvas). Kitur tiesiog palikta tuščia vieta tėvo įvardijimui. Tuščių vietų pasitaiko ir motinos įvardijimui skirtose vietose.

     Moteriški asmenvardžiai taip pat turi savo ypatumų. Šioje knygoje aptinkama labai daug lietuviškų pavardžių galūnių. Merginos dažniausiai turėjo priesagą -ayt-, pavyzdžiui, Sporwytayte, Bubelayte. Dažnai turi galūnę –cia, pavyzdžiui, Tarwidaycia, Jucaycia, o kartais įrašyta vyriška galūnė –tis, pavyzdžiui, Riekaszaytis. Yra ir tarmiškai (žemaitiškai) užrašytų pavardžių, pavyzdžiui, Sporwitate, Gaylate. Ištekėjusios moterys pagal vyrą įrašytos, pavyzdžiui, Jucene ar Juciene, yra ir Juce (pagal vyrą Jucius). Net jei vyras būtų Jucaytis, žmona vis tiek dažniausiai įvardinta kaip Juciene. Dažnai aptinkama būtent lietuviškos priesagos –ien-, -en-. Sulenkintos merginų pavardės virsdavo Bubelowna, Jamontowna, su priesaga -own-. Ištekėjusių moterų pavardės įgydavo priesagą –ow-,-owsk-, pavyzdžiui, Giedikowa, Krugielowa, Samarowska. Tačiau sulenkintų pavardžių nėra taip gausu, kaip lietuviškų. Nors nemažai yra nurodyta motinų mergautinės pavardės, vis dėlto nemažai yra ir be pavardžių. Nuo 1655 metų motinų pavardės per metus nurodomos tik kelios – dvi, trys, ir tos pačios dažniausiai, tik tada, jei nėra nurodytas tėvas, tai yra krikštijant nesantuokinius vaikus. Nuo 1661 metų, kunigaujant Vladislovui Giedraičiui, motinų pavardės pradedamos įrašinėti masiškai.

      Kūmų asmenvardžiai rašomi taip pat kaip ir tėvų. Labai retai pasitaiko vyrų vardai be pavardės, moterų pavardžių trūksta taip pat nedaug.

      Gyvenamoji vieta. Tėvų gyvenamoji vieta beveik visada nurodoma po motinos vardo ir pavardės su žodeliu „nuo, iš“ - de, ex, labai retai pasitaiko žodelis iʒ. Bet pasitaiko atvejų, kai vietovardis nurodomas po tėvo vardo ir pavardės. Dar retesni atvejai, kai skirtingi vietovardžiai nurodomi po tėvo vardo ir pavardės bei po motinos vardo ir pavardės. Kaip ir asmenų asmenvardžiai tie patys vietovardžiai yra labai skirtingai užrašyti. Viso vietovardžių aptikta ~490. Jie vis dar tikslinami.

     Čia sutinkami vietovardžiai buvę ne tik tuometinėje Švėkšnos parapijoje. Pasitaiko, kad šalia vieno vietovardžio yra kitas, kuris patikslina jo priklausomybę, pavyzdžiui, Inkakle Szweksznensis, .Giedikianis parapia Twirensi, Szupary Gorzden, Juszkayciow Waynoti, Begedzie ibidem Prusia.

       Įvardijant kūmų gyvenamąsias vietas dažnai rašomi žodeliai eodem, ibidem, kurie reiškia „ten pat, tas pat“. Kartais dar pridedamas žodelis omnis – „visi“.

     Kūmai. Pirma visada įrašytas vyras, po to seka moteris, jei kūmų yra daugiau nei du, tai daugumoje atveju rašyta poromis, bet yra atvejų, kai pirma įrašyta pirma pora, o po to išvardinti visi vyriškosios giminės atstovai, vėliau moteriškosios giminės atstovai. Arba pirma išvardijami visi kūmai, o paskui kūmos. Kiekvienas krikštijamasis turėjo bent po vieną porą kūmų. Be vieno iš tėvų krikštijamieji turėjo po 2-4 kūmus. Nemažai yra, kurie turėjo ir po 3-4 krikšto kūmus. Nuo 1667 metų įrašuose aptinkamas gausesnis ir dažnesnis kūmų skaičius: turintis po penkis kūmus (88), po šešis (20), po septinis (12), po aštuonis (5), po devynis (4), po dešimt (2), po vienuolika (4). O 1680 metais aptikta mergaitė, kuri turėjo net 14 įrašytų kūmų: dešimt kūminų ir keturias kūmas.

      Pasitaiko kilmės titulų įvardijimų: Nobilius, Magnificus, Dominus, Perillustre, Virgines ir jų santrumpos D., Dnus, G:Dna, G:D:, M:Dna, M:D:, G.Virg, G:V:, M.G.D., MMDDni. Mano sudarytose gyventojų lentelėse tai neatsispindi.

 Literatūra:

1     1.  Jučas, Mečislovas. Lietuvos parapijos XV-XVIII a. Aidai, 2007. 197, [2] p.

2     2.    Juzumas, Vincentas. Žemaičių vyskupystės aprašymas. Varniai, 2014. 1080 p.