Švėkšnos RKB gimimo metrikos 1652-1680 m. knygos vietovės ir jų gyventojai

      XVII a. bažnyčių knygos dar gana mažai ištyrinėtos. Taip pat mažai yra žinių ir apie to laikotarpio kaimų gyvenimą. Mano tikslas pabandyti atskleisti Švėkšnos krašto vietovardžius ir jų gyventojų asmenvardžius. Deja, tai nebus išsamus darbas, nes duomenis dar vis analizuojami ir tikslinami. Tai bandymas pateikti kol kas tik preliminarius duomenis. Vėliau šie duomenys gali ir bus papildomi. Analizuojant rankraštį, teko nemažai skaityti papildomos literatūros, analizuoti senus žemėlapius, siekiant atrasti senąsias vietoves. Galbūt kartais mano padarytos išvados, bus ne visiems priimtinos, nes tai tik mano požiūris į tam tikrus dalykus.

    Mano pažintis su rankraštine Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios (toliau RKB) gimimo metrikų 1652-1680 metų knyga prasidėjo 2011 metais. Ją kiekvienas gali rasti internete, adresu . <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287>. Tris metus ją perrašinėjau į Microsoft Office Excel programą. 2014 metais pradėjau analizuoti duomenis. Nuo šiol šiame bloge kas savaitę bandysiu pateikti bent po vieną vietovardį ir jame gyvenusių žmonių asmenvardžius.

Švėkšnos bažnyčia.

     Pirmoji medinė Švėkšnos bažnyčia pastatyta 1507 metais. Parapija įsteigta tik 1652 metais. Tuo laiku Švėkšnos parapija buvo labai plati, visas jos pakraštys iš šiaurės bei vakarų ribojosi su Prūsijos pasieniu. ir apėmė daug platesnę vietovę nei Švėkšnos dvarui priklausančios žemės. Gyventojų įrašuose galima aptikti Prūsijos lietuvių, vokiečių, žydų tautybės gyventojų.

      Kaip nurodo M. Jučas, 1676 metais Švėkšnos klebonas Vladislovas Giedraitis skundėsi vyskupui, kad valstiečiai neatlieka jam prievolių: nemoka kalendos, kuri buvo surenkama rudenį iš kiekvieno parapijiečio nuo 1 iki 6 gražių, nelanko bažnyčios ir kt. Vyskupas Kazimieras Pacas reagavo į tokį skundą ir paskelbė nuostatus. Nors M. Jučas nenurodo kokie tai buvo nuostatai, tačiau jau nuo XVI a pabaigos įsitvirtina Eustachijaus Valavičiaus surašyti nuostatai, kurie tapo lyg etalonu. Juose nurodytas privalomas visiems žmonėms bažnyčios lankymas: kas gyvena 1 mylios (7 km) atstumu nuo bažnyčios, privalo būti bažnyčioje kiekvieną sekmadienį, kas 2 mylių atstumu – kas antrą, kas 3 mylių – kas trečią. Kitaip teks mokėti 3 grašius baudos, o pasikartojus – atliks bausmę kengėse ar bus išplaktas žmonių akivaizdoje. Bausmės numatytos ir už sekmadienio ar kitų šventų dienų nešventimo, dirbant darbus, pasninkų nesilaikymą. Neatlikus velykinės išpažinties bausmė – 12 gražių ir kegė prie bažnyčios. Bauda numatyta ir už naujagimių nekrikštijimą per 3-4 dienas nuo gimimo.

      Reikėtų paminėti, kad Žemaitijoje XVII a. dažnai siautė maro epidemijos, kitos ligos, badmečiai, karai, kurių metu ištuštėdavo daugelis kaimų. Po švedų tvano 1655 metais Žemaitijoje, vėliau ir dėl karų su švedais ir Rusija, Žemaitijos žemės buvo nualintos, kaimai išplėšti, kai kurie sudeginti, visur siautė badmetis ir ligų epidemijos. Gyvi likę gyventojai buvo nusilpę, paskendę sielvarte. Tai buvo sunkus amžius žmonėms.

Apie knygą.

    Švėkšnos RKB gimimų metrikų rankraštinę knygą už 1652-1680 metus rašė keletas žinomų kunigų: kunigas Sebastijonas Dziervianskas kunigavęs Švėkšnoje 1650-1660 metais ir kunigas Vladislovas Giedraitis – apie 1660-1688 metus. Tačiau braižas ir žodžių rašymo maniera rodo, kad rašyta buvo daugiau nei dviejų žmonių. Rankraštinė knyga prasideda įrašu įrašytu 1652 m. sausio 1 d. ir baigiasi 1679 m. kovo 27 d. Knygos lapai sunumeruoti du kart, viso 359 lapai (su nubraukta numeracija 183 lapai). Tačiau, tai matyt, atlikta daug vėliau, nes nuo 335 iki 344 lapo randami įrašai datuoti 1680 metų sausio 1 d. – 1680 metų rugsėjo 5 d. Be to, skaitant įrašus, pastebima neatitikimų tarp teksto ir lapų numeracijos. Todėl galimi datų netikslumai. Įrašai rašyti lotynų kalba, kartais sulotyninat arba sulenkinat asmenvardžius. Šį knyga rašyta 28 metus, todėl net to pačio rašiusio asmens tie patys asmenvardžiai, vietovardžiai joje užfiksuoti labai nevienodai. Be to rašoma buvo iš klausos.

      Įrašai dažniausiai pateikiami pirma nurodžius krikšto datą, po to naujagimio vardas, tėvo vardas ir pavardė, (gyvenamoji vieta), motinos vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta, krikšto kūmino vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta, krikšto kūmos vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta.

    Krikšto data. Bažnyčia buvo nurodžiusi, kad vaiką būtina pakrikštyti per 2-3 dienas po vaiko gimimo. Liaudyje buvo tikima, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra labai nesaugus, o kad krikšto sakramentas sustiprina vaikučio sveikatą ir apsaugo jį nuo piktų dvasių. Todėl katalikų bažnyčioje krikštydavo net liuteronų tikėjimo tėvai, nesant arti jų tikėjimo bažnyčios ir kunigo, vėliau perkrikštydavo savo bažnyčioje. Gyvenime krikšto data dažnai būdavo painiojama su tikrąją gimimo data, juolab, kad nelabai ką ir skirdavosi, tik keletą dienų. Knygoje metai įrašomi puslapio centre, pavyzdžiui, Anno Dni 1653. Mėnuo taip pat rašomas puslapio centre, pavyzdžiui, Mense January arba tiesiog January. Diena visada nurodoma kairioje puslapio pusėje, pavyzdžiui, 25, Die 11 arba rašoma, kad tai ta pati diena Eode Die, Eode arba trumpiniai E:D:, ED:.

    Vardai. Krikštijamasis beveik visada įvardijamas tik vienu asmenvardžiu. Yra keletą įrašų knygoje, kur paminėtas asmuo turi du vardus. Naujagimių vardas, kaip ir kiti - tėvų ir kūmų vardai, visada rašomas (lotyniškai arba lenkiškai) tik kanoninėmis formomis, o ne gyvenamojoje aplinkoje naudojami. Kartais įrašomas pilas vardas, kartais jo trumpinys, pavyzdžiui, Appolonia, Polonia, Adomas, Ada. Pasitaiko kai asmuo įvardijamas tik vienu asmenvardžiu – vardu.

      Išskirtina vardų rašymo ypatybė, kad vietoj kanoninės formos, pavyzdžiui, Jacobus (Jokūbas), rašoma – Jacobi, Jacoby, Jacobg. Aiškiai matoma galūnė –g turėtų atitikti –y.

        Pavardės. Kartais tėvų pavardė nurodoma iš karto po tėvo vardo, tuomet po motinos vardo būna įrašyta motinos mergautinė pavardė. Kartais pavardė nurodoma tik viena - po motinos vardo, tuomet ši pavardė laikyta vyro.

        Apžvelgiant asmenvardžius pastebėta keletą ypatumų. Tai ypač ryškiai matyti, palyginus abiejų tėvų įvardijimus. Visų pirma asmenvardžiai užrašyti labai nevienodai. Pavyzdžiui tas pats asmuo Adam Szaius (Adomas Šlajus) gali būti įvardintas ir kaip Adamus Szaiaytis ar Adamy Szaiowics ir kt. Pastebėta, kad žmogus ankstesniame amžiuje, dažniausiai įvardijama su priesaga -ayt-. Ir manyčiau, kad šią priesagą išlaiko tol, kol dar yra gyvas senesnis šios šeimos atstovas, tai yra tėvas. Vėliau, mirus tėvui, sūnūs pradaigindavo šią priesagą savo pavardėse ir tapdavo vyriausiais savo šeimos vyriškosios giminės atstovais. Nemažai vis dėlto yra pavardžių rašyta su lietuviškomis priesagomis -ayt-, pavyzdžiui, Radaytis, Kurszelaytis. Tačiau yra ir sulenkintų pavardžių su priesagomis -sk, -ck-, -eik-, -yk-, -int- ir kt. Pavyzdžiui, Golicki, Kllopotowski, Zodeiko, Bendyk, Dowkint, Zabrin.

        Pasitaiko kai tėvas ar vienas iš kūmų įvardijami tik pavarde.

    Kartais vietoj tėvo įvardijimo yra įrašas illegitimi thori (neteisėtai gimęs), incerti, N.N. (tėvas nežinomas), fine parente.(miręs tėvas). Kitur tiesiog palikta tuščia vieta tėvo įvardijimui. Tuščių vietų pasitaiko ir motinos įvardijimui skirtose vietose.

     Moteriški asmenvardžiai taip pat turi savo ypatumų. Šioje knygoje aptinkama labai daug lietuviškų pavardžių galūnių. Merginos dažniausiai turėjo priesagą -ayt-, pavyzdžiui, Sporwytayte, Bubelayte. Dažnai turi galūnę –cia, pavyzdžiui, Tarwidaycia, Jucaycia, o kartais įrašyta vyriška galūnė –tis, pavyzdžiui, Riekaszaytis. Yra ir tarmiškai (žemaitiškai) užrašytų pavardžių, pavyzdžiui, Sporwitate, Gaylate. Ištekėjusios moterys pagal vyrą įrašytos, pavyzdžiui, Jucene ar Juciene, yra ir Juce (pagal vyrą Jucius). Net jei vyras būtų Jucaytis, žmona vis tiek dažniausiai įvardinta kaip Juciene. Dažnai aptinkama būtent lietuviškos priesagos –ien-, -en-. Sulenkintos merginų pavardės virsdavo Bubelowna, Jamontowna, su priesaga -own-. Ištekėjusių moterų pavardės įgydavo priesagą –ow-,-owsk-, pavyzdžiui, Giedikowa, Krugielowa, Samarowska. Tačiau sulenkintų pavardžių nėra taip gausu, kaip lietuviškų. Nors nemažai yra nurodyta motinų mergautinės pavardės, vis dėlto nemažai yra ir be pavardžių. Nuo 1655 metų motinų pavardės per metus nurodomos tik kelios – dvi, trys, ir tos pačios dažniausiai, tik tada, jei nėra nurodytas tėvas, tai yra krikštijant nesantuokinius vaikus. Nuo 1661 metų, kunigaujant Vladislovui Giedraičiui, motinų pavardės pradedamos įrašinėti masiškai.

      Kūmų asmenvardžiai rašomi taip pat kaip ir tėvų. Labai retai pasitaiko vyrų vardai be pavardės, moterų pavardžių trūksta taip pat nedaug.

      Gyvenamoji vieta. Tėvų gyvenamoji vieta beveik visada nurodoma po motinos vardo ir pavardės su žodeliu „nuo, iš“ - de, ex, labai retai pasitaiko žodelis iʒ. Bet pasitaiko atvejų, kai vietovardis nurodomas po tėvo vardo ir pavardės. Dar retesni atvejai, kai skirtingi vietovardžiai nurodomi po tėvo vardo ir pavardės bei po motinos vardo ir pavardės. Kaip ir asmenų asmenvardžiai tie patys vietovardžiai yra labai skirtingai užrašyti. Viso vietovardžių aptikta ~490. Jie vis dar tikslinami.

     Čia sutinkami vietovardžiai buvę ne tik tuometinėje Švėkšnos parapijoje. Pasitaiko, kad šalia vieno vietovardžio yra kitas, kuris patikslina jo priklausomybę, pavyzdžiui, Inkakle Szweksznensis, .Giedikianis parapia Twirensi, Szupary Gorzden, Juszkayciow Waynoti, Begedzie ibidem Prusia.

       Įvardijant kūmų gyvenamąsias vietas dažnai rašomi žodeliai eodem, ibidem, kurie reiškia „ten pat, tas pat“. Kartais dar pridedamas žodelis omnis – „visi“.

     Kūmai. Pirma visada įrašytas vyras, po to seka moteris, jei kūmų yra daugiau nei du, tai daugumoje atveju rašyta poromis, bet yra atvejų, kai pirma įrašyta pirma pora, o po to išvardinti visi vyriškosios giminės atstovai, vėliau moteriškosios giminės atstovai. Arba pirma išvardijami visi kūmai, o paskui kūmos. Kiekvienas krikštijamasis turėjo bent po vieną porą kūmų. Be vieno iš tėvų krikštijamieji turėjo po 2-4 kūmus. Nemažai yra, kurie turėjo ir po 3-4 krikšto kūmus. Nuo 1667 metų įrašuose aptinkamas gausesnis ir dažnesnis kūmų skaičius: turintis po penkis kūmus (88), po šešis (20), po septinis (12), po aštuonis (5), po devynis (4), po dešimt (2), po vienuolika (4). O 1680 metais aptikta mergaitė, kuri turėjo net 14 įrašytų kūmų: dešimt kūminų ir keturias kūmas.

      Pasitaiko kilmės titulų įvardijimų: Nobilius, Magnificus, Dominus, Perillustre, Virgines ir jų santrumpos D., Dnus, G:Dna, G:D:, M:Dna, M:D:, G.Virg, G:V:, M.G.D., MMDDni. Mano sudarytose gyventojų lentelėse tai neatsispindi.

 Literatūra:

1     1.  Jučas, Mečislovas. Lietuvos parapijos XV-XVIII a. Aidai, 2007. 197, [2] p.

2     2.    Juzumas, Vincentas. Žemaičių vyskupystės aprašymas. Varniai, 2014. 1080 p.