GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI-XVIII A. (III)

MANUFAKTŪRININKAI - KRIŠPINAI-KIRŠENŠTEINAI

Spėjama, kad 1624 m. Krišpinai-Kiršenšteinai Švėkšnos dvarą įsigijo iš Mikalojaus Zavišos ir jį valdė iki 1644 m., apie 20 metų. J. Rugis [1], [1] ir kiti vėlesni rašytiniai šaltiniai, kurie rėmėsi J. Rugio pasakojimu, nurodo, kad Švėkšnos dvarą pirko Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (apie 1622-1681), (lenk. Hieronim Kryszpin-Kirszensztein, h. wl.) – LDK valstybinis veikėjas, karaliaus rūmininkas, Pajūrio tijūnas (nuo 1639), Kauno maršalka (nuo 1656), Lietuvos didysis prievaizdas (1658-1663), Lietuvos didysis iždininkas (1663-1676), Šerešovo seniūnas. Žmona - Ona Mlockaitė. Santuokoje susilaukė penkių sūnų - Mykolo Antano, Martyno Mykolo, Pranciškaus Kazimiero, Andriaus Kazimiero, Jono Jeronimo ir šešių dukrų - Liudvikos, Apolonijos (Zavišienės), Marijos, Barboros? (Konopackienės, vėliau Valavičienės), Kristinos (Denhofienės) ir Elžbietos Marijos.[3]

Krišpinų-Kiršenšteinų genealogijoje, bei minimuose rašytiniuose šaltiniuose yra šiek tiek painiavos. Žinoma, kad 1624 m. Jeronimui tebuvo du metai ir jis negalėjo nusipirkti Švėkšnos dvaro, o ir Pajūrio tijūnu tapo tik 1639 m. Remiantis vėlesniais rašytiniais šaltiniais Švėkšnos dvarą greičiausiai pirko Krišpino Kiršenšteino I (apie 1570-1611) ir Onos Pacaitė (apie 1600-?) sūnus Karolis Krišpinas Kiršenšteinas, gimimo ir mirties metai nežinomi. Žinoma, kad jis mirė gana jaunas. Po to Švėkšnos dvaras atiteko Jeronimui Krišpinui-Kiršenšteinui.[4] Vis dėlto, gali būti, kad Švėkšnos dvarą nupirko Jeronimo tėvas Krišpinas Kiršenšteinas II (apie 1592-1639), (lenk. Kryszpin Kirszensztein) - Pajūrio tijūnas. Jis 1617 m. vedė Oną Šemetaitę (apie 1565-?) ir susilaukė vienintelio sūnaus Jeronimo. 

Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas buvo sumanus ir veiklus žmogus, rūpinosi Švėkšnos dvare atkurti ir išplėsti ūkinę veiklą. Čia atidarė vieninteles Žemaitijoje popieriaus dirbtuvę ir įsteigė stiklo gamyklą, taip pat laikė parako dirbtuvę, vilnos karšyklą, lentpjūvę ir plytinę. 

Popieriaus dirbtuvė. Kada tiksliai įkurta popieriaus dirbtuvė Švėkšnoje, nėra aptikta žinių. Tiksliai žinoma, kad ji jau buvusi 1640 m., nes paminėta Žemaičių žemės teismo 1640 m. aktų knygose, kur surašytas Švėkšnos dvaro inventorius [5]. A. Miškinis [6], mano ją veikusią 1630-1644 m. Plačiausiai Švėkšnos dvaro popieriaus dirbtuvę aprašo E. Laucevičius [7], [8]. 

Vieta popieriaus dirbtuvei turėjo būti parinkta prie Švėkšnalės upės, atokiau nuo malūnų, nes norint išgauti aukštos kokybės popierių, buvo reikalingas skaidrus ir švarus vanduo, netgi vandens spalva buvo svarbi. Vandens jėga buvo reikalinga skudurų grūdimo ir draskymo įtaisams ir popieriaus presavimo kūjams judinti. Kokioje konkrečioje vietoje buvo dirbtuvės ir kaip jos atrodė žinių nėra išlikę. XVI a. pabaigoje kai kurių Lietuvos popieriaus dirbtuvių pastatai buvo dviejų aukštų, mediniai. Jie mažai kuo skyrėsi nuo grūdų malūnų pastatų. Galimai ir Švėkšnos popieriaus dirbtuvės buvo mediniame dviaukščiame pastate, konstrukcija panašia į malūną. 

1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriaus surašyme minima, kad popieriaus dirbtuvėje dirbo svetimšalis popieriaus meistras, du pameistriai ir dvaro baudžiauninkas. 

Popierių gamino rankiniu būdu iš lininių, medvilninių, vilnonių ir šilkinių skudurų vadinamuoju „itališku būdu“, kuris nesikeitė iki XVIII a. pab.–XIX a. pr. Skudurai popieriaus pramonėje buvo strateginė prekė. Lininė balta drobė tiko geriausiam – baltam popieriui. Paprastam – rudam pakavimo popieriui, kartonui gaminti naudoti šiurkštesni lininiai ir vilnoniai skudurai. Rašymui buvo naudojamas – vidutinės kokybės popierius. Skudurai pirmiausia būdavo rūšiuojami pagal spalvą, rūšį ir kokybę. Paskui jie būdavo plėšomi, daužomi kūjais, skalaujami vandeniu, balinami, o gauta masė pūdoma, malama iki tirštos konsistencijos. Kuo skaidresnis vanduo naudotas, tuo popierius gaudavosi baltesnis. Po to masė buvo verdama, rankiniu būdu semiama sietais. Išimti lapai buvo perdengiami specialaus audeklo gabalais (jų turėta iki kelių šimtų) ir spaudžiami sunkiu presu. Išėmus audeklo gabalus, pradžiuvę vėl lyginti spaudžiant presu nuo vieno iki kelių kartų. Paskui sulipę popieriaus lapai (po 4–5) būdavo iškabinami ant virvių ir džiovinami, vėliau šlifuojami akmenimis, kūjais, pjaustomi, trumpam pamerkiami į klijus (jei popierius skirtas rašymui), dažomi, rūšiuojami. Apdorojant skudurus buvo naudojami natūralūs polimerai – celiuliozė iš augalinio pluošto, perdirbtų skudurų ir įvairūs balinimo bei kiti priedai. Ne veltui popieriuje randama šarmo – kalcio hidroksido – pėdsakai. Jis susidarydavo iš kalkių – potašo alūno, atsakingo už gyvulinių klijų (želatinos) stabilizavimą popieriaus paviršiuje. Kalcio hidroksidas lėmė popieriaus patvarumą ir tvirtumą. 

1630-1644 m. Švėkšnos popieriaus dirbtuvė žymėjimui naudojo vandenženklius. Identifikuotos trejos semiamų formų poros. Vienos poros vandenženkliuose, buvo atvaizduotas Krišpinų-Kiršenšteinų herbas - statmenai ąžuolu perskirtas heraldinis skydas, kurio dešinėje pusėje stovi liūtas, atsirėmęs į ąžuolą, kairėje - viena virš kitos dvi elnių galvos. Skydą puošia stručių plunksnos. Viršuje inicialai: K(ryszpin) K(irszensztein) C(iwun) P(ojurski). Kitos poros - pavaizduotas tas pats Krišpinų herbas, tik kitaip apipavidalintas ir viršuje inicialai C. K. Buvo ir mažoji herbo forma, kur pavaizduotos tik dvi elnių galvos.

4 pav. Viena iš vandenženklio
Krišpinų-Kiršenšteinų herbo
formų.

Buvo gaminamas dviejų rūšių popierius - geras rašomasis popierius ir labai prastas. Manoma, kad per metus pagamindavo apie 750 tūkst. lapų. Visų rūšių popierius buvo semiamas tomis pačiomis formomis, todėl iš vandenženklių negalima spręsti apie popieriaus rūšį ir kokybę. Švėkšnos gamybos popierius dažnai užtinkamas to laikotarpio Žemaičių pilies ir žemės teisės aktų knygose, kitose Žemaitijos įstaigų aktuose bei jų nuorašuose. 

B. Kviklys [9] ir P. Čeliauskas [10] nenurodydami šaltinių, rašo, kad gamintas trijų rūšių popierius: rašymui geresnis, rašymui blogesnis ir vyniojamasis skirtas knygoms įrišti ir pan. Svarbesniems raštams naudotas geros rūšies baltas, stiprus ir nelūžtantis popierius, o nuorašams - gelsvas, mažiau blizgantis ir ne toks lankstus. 

Vis dėlto tikslesnis popieriaus rūšių nustatymas yra E. Laucevičiaus, kuris plačiai tyrinėjo popieriaus gamyba XV-XVII a. ir rėmėsi sukurtomis metodikomis nustatant popieriaus rūšis. Jis išskiria tik dvi, jau minėtas, popieriaus rūšis, kurias gamino Švėkšnos popieriaus dirbtuvė. 

XVII a. antroje pusėje apie popieriaus dirbtuvę žinių nėra, o 1695 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje ji nebeminima. 

Stiklo manufaktūra. Lietuvoje stiklo amatas minimas nuo 1529 m., o pirmosios stiklo dirbtuvės Lietuvoje 1547 m. įkurtos Vilniuje. XV-XVII a. stiklo gaminiai buvo brangūs, todėl juos turėjo tik gana turtingi žmonės. Bajorai savo namus stiklindavo nuo XVI a.; į alavo ir kitokius rėmus įmontuodavo kvadratinius stiklus, buvo ir medinių rėmų namų langai. 

XVII a. maždaug 3-4 dešimtmetyje, Jeronimas Krišpinas-Kirštenšteinas už 14 km nuo Švėkšnos, į šiaurės rytus nuo Būdviečių kaimo, Aukštosios miške, šalia tekėjusio upeliuko (dabar likęs tik drenažo griovys), įsteigė stiklo manufaktūrą. Tai buvo pirmoji stiklo dirbtuvė Žemaitijoje. Šią vietovę seniau vadino lenkiškai "Huta szklana" - stiklo dirbtuvė. Iš čia, matyt, ir kilo Ūtos kaimelio pavadinimas. Vietiniai vėliau šią vietovę praminė Stiklo kalva, Stikline, nes čia buvo randama įvairiaspalvių stiklo šukių. Dar ir dabar toje vietovėje atidžiai žiūrint galima pastebėti tris apie 0,5-0,8 m aukščio ir 5-7 m skersmens kalvas - buvusių krosnių liekanas. 

Štai kaip aprašoma Martyno Paleckio stiklo gamyba Vilniuje [11]: šalia krosnių buvo statomos būdos darbininkams ir daržinės pelenams krauti. Atvėsę pelenai iš duobių buvo beriami į medines statines. Patyręs ruošėjas iš 1 ha nupjautos žolės pagamindavo daugiau kaip 500 kg laužo pelenų. Geriausiais laikyti tokie, kuriuose potašo būdavo daug (tai nustatydavo pagal skonį, nes daug potašo turintys pelenai degina liežuvį). Prasčiausi būdavo lauko ir krosniniai medienos pelenai. Geresnės kokybės stiklui gaminti buvo naudojamas potašas, o ne pelenai. Potašą, išgarintą ir iškaitintą (baltąjį) arba neišgarintą ir neiškaitintą (juodąjį), gamino daugiausia iš medžio pelenų. Pelenai buvo sijojami, po to mediniuose kubiluose drėkinami silpnu tirpalu ar vandeniu, parą laikomi ir išmaišomi. Tokia masė pilta į kubilus dvigubu dugnu. Tuomet pelenai kelis kartus nušarminami, pilant ant jų karštą tirpalą. Vėliau potašas iškaitinamas. Kitas žaliavas (smėlį ir gesintas kalkes) naudojo vietines, o įvairius dažus pirkliai vežė iš užsienio. Krosnis kūrendavo džiovintomis malkomis, kurias krėsdavo iš ugniai atsparaus molio. Paprastai vienoje stiklo dirbtuvėje būdavo nuo vienos iki trijų triaukščių skliautuotų stiklo lydymo krosnių. Pirmame aukšte būdavo kūrenama, antrame – lydomas stiklas, o trečiame – kaitinami gaminiai. Stiklą gamino dviem fazėmis: pirmiausia parengtą mišinį – įkrovą – sukepindavo 750 laipsnių temperatūroje, po to ją dėdavo į vadinamus tiglius ir lydė juose stiklą 1250 laipsnių temperatūroje. Visas procesas, stiklo lydalą nuolat maišant ir saugant nuo nešvarumų, trukdavo pusantros, dvi ar tris paras. Toliau formuodavo stiklo gaminius, pasitelkę pūtimo vamzdelius, žirkles, lovius. Visa gamyba buvo rankų darbo, sunki ir kenksminga sveikatai. 

Pagal atliktus žvalgomuosius tyrinėjimus 1975 m. ir 1982 m.[12],[13] Švėkšnos stiklo manufaktūros liekanos liudija, kad čia, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, naudojo jau modernią technologiją. Nustatyta, kad čia būta tikro fabriko - stovėjo du dideli mediniai pastatai (6x12 m) ir pašiūrė (o gal pastatas) su stiklo lydymo krosnimis stačiakampiu formos padu. Stiklą lydė didžiojoje kalvoje buvusioje tiglinėje krosnyje malkomis, o gaminius atkaitindavo ir įkrovą iki 700^o C iš smėlio ir pelenų mišinio fritavo kitose mažesnėse krosnyse. Prie didžiosios lydkrosnies dar galėjo būti prijungta kita krosnis, kurioje taip pat frituodavo įkrovą arba atkaitindavo gaminius. Tada mažiausia krosnį galėjo vartoti malkoms džiovinti, tigliams degti arba kitiems pagalbiniams darbams. 

Kitoje kalvoje aptikta 0,5x0,4 m dydžio kiaušinio formos pelenų duobė, krosnies pėdsakai, nedidelės smėlio dėmės sluoksnyje. Iš to galima spręsti, čia gaminus pelenų ir smėlio mišinį - įkrovą, o galbūt ir potašą iš pelenų. 

Trečias statinys - ant trečios kalvelės. Čia aptiktos 12x15 m pastato liekanos suręstos iš sienojų, medžio anglių, stiklo dirbinių liekanų. Spėjama, kad tai galėjo būti stiklo gaminių sandėlis, o rasti puodų ir lėkščių fragmentai liudytų, kad čia galėjo būti ir buitinės patalpos. 

Kurui malkas, potašui ir įkrovai pelenus tiekė vietinis dvaro miškas, o smėlį galėjo imti iš stiklo manufaktūros teritorijos. Čia pat 1,6 m gylyje aptiktas labai baltas smulkus ir švarus smėlis, kuris tikriausiai ir buvo naudojamas kaip žaliava. Rasti tiglio fragmentai rodo juos buvus apvalius 32,3 cm vidinio skersmens ir 45 kg talpos, lovelio formos 7,8 cm aukščio. Tiglių sienelių storis buvo nuo 11 iki 22 mm. 

Manufaktūroje gamino apie 2 mm storio aplydytais pakraščiais langų stiklą, apie 6 mm skersmens stiklinius vamzdelius, plonasienius indelius smėlio laikrodžiams, įvairios spalvos bei formos kertuotes ir butelius, mažus medicininius flakonus, stiklines, stiklinaites, stikliukus, taures. Vyravo pūsti plonasieniai gaminiai. Meistrai gaminius pūtė rankiniu būdu pūtimo vamzdeliais metalinėse arba medinėse nepilnose (be gurklio) formose, o apdorodavo ritinėdami lipkotį su gaminiu ant kairės kojos šlaunies pririšto, greičiausiai medinio, specialaus balno lentos. Kai kurių indų kamščiai galėjo būti presuoti, įspraudžiant į formą pūtimo vamzdeliu paimtą stiklo masės lašą. Likę stipriai hidrolizuoti ir patinuoti kertuočių, kampuotų, rumbuotų gaminių fragmentai, kirpimo žymės liudija kampuotiems bei rumbuotiems gaminiams formuoti vartotas metalines, o cilindrinės formos dirbiniams - greičiausiai medines formas. Snapeliams ir verstagurklėms galvutėms formuoti naudojo medinius strypelius, žnyples bei pincetus. Puošė gaminius tiesiomis ar suktomis rumbėmis, prielipomis ir skirbiniais. Gludinimo ir svidinimo pėdsakų neaptikta, bet tai galėjo daryti 2-3 km atstumu nuo dirbtuvės, kitose apylinkėse gyventojų kartais irgi vadintoje „Stiklo kava“. 

Gaminių stiklas - žalsvas, mėlynas, rusvas, rudas ir net baltas, kas rodo aukštą stiklo gamybos technologijos lygį. Stiklas buvo gerai išlydytas, bet ne visuomet pakankamai nuskaidrintas, nes kai kurie fragmentai turi spiečiapūslių. Dažniausiai blogiau nuskaidrindavo beveik bespalvį stiklą, nes jame buvo mažiau šarminių oksidų. 

Visi radiniai datuoti XVII a. pirma puse.[14] Archeologinius tyrimus vykdę tyrėjai mano, jog Švėkšna stiklo dirbiniais ir langų stiklu aprūpindavo dalį Žemaitijos, tikėtina, kad dalis patekdavo į Klaipėdą ir Prūsiją.[15]

Parako gamybos dirbtuvės kaip ir aukščiau minėtos dirbtuvės užfiksuotos 1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje. Kurioje vietoje Švėkšnoje jos buvo įrengtos, nežinoma. Pastatas turėjo būti apsaugotas nuo drėgmės, galbūt akmens mūro. Parako gamyba taip pat buvo pelningas užsiėmimas. Jo reikėjo LDK kariuomenei kovose su švedais, taip pat ir kasdieniam naudojimui - medžioklei. 

Juodasis arba dūminis parakas, kuris senovėje buvo vartojamas ir karo šaunamiesiems ginklams užtaisyti, daromas iš medžio anglies (arba geriau kanapių spalių anglies), sieros ir salietros mišinio. Paprastai ant šimto dalių dedama 15 dalių anglies, 10 dalių sieros ir 75 dalys salietros. 

Apie kitas veikusias gamybos įmones Švėkšnoje: vilnų karšyklą, lentpjūvę, plytinę, žinių visiškai nėra išlikę. E. Meilus [16] mini, kad iki 1765 m. Švėkšnos dvare ant Ašvos upės kranto stovėjo lentpjūvė, o tais metais buvo numatyta statyti naują. Tačiau neaišku ar čia kalbama apie tą pačią Krišpino-Kiršenšteino statyta lentpjūvę. 

Krišpinų-Kiršenšteinų valdymo laiku Švėkšna atsigavo ir suklestėjo. Manufaktūros įsteigtos Švėkšnoje Krišpinams turėjo nešti pelną, nes produkcija buvo skirta ne vien vietiniams poreikiams tenkinti. Ir nors Švėkšna nebuvo viena iš pagrindinių Krišpinų-Kiršensteinų reziduojamų valdų, tačiau čia įsteigtos manufaktūros rodo buvus Švėkšną svarbioje strateginėje prekybos bei kelių tinklo vietoje. 

Išnašos:

[1] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 15. 

[2] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 90. 

[3] Geni.com. 

[4] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a., 1 kn. Vilnius, 1967, p. 86. 

[5] Ten pat, p. 86-87.

[6] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226. 

[7] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a., 1 kn. Vilnius, 1967, p. 20, 86-87, 120, 149. 

[8] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a.: Atlasas, 2 kn. Vilnius, 1967, p. 176-177. 

[9] KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. 4 t. Boston, 1968, p. 219. 

[10] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 320-321. 

[11] RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Martynas Paleckis ir stiklo dirbtuvės XVI a. LDK. Prieiga per internetą: http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/martynas-paleckis-ir-stiklo-dirbtuves-xvi-a-ldk/1526. 

[12] STRAZDAS, Kazys, ŽULKUS, Vladas. Švėkšnos XVII a. stiklo manufaktūra. Muziejai ir paminklai, 8. Vilnius, 1987, p. 89-92. 

[13] ŽULKUS, Vladas. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita: Švėkšnos dvaras Šilutės rajone. Klaipėda, 1983, p. 29-35, 37-38, 78-85, 114-118. Prieiga per internetą: http://lad.lt/data/com_ladreports/723/1-44.pdf; http://lad.lt/data/com_ladreports/723/45-96.pdf. 

[14] ŽULKUS, Vladas. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita: Švėkšnos dvaras Šilutės rajone. Klaipėda, 1983, p. 37-38. Prieiga per internetą: http://lad.lt/data/com_ladreports/723/1-44.pdf. 

[15] STRAZDAS, Kazys, ŽULKUS, Vladas. Švėkšnos XVII a. stiklo manufaktūra. Muziejai ir paminklai, 8. Vilnius, 1987, p. 92. 

[16] MEILUS, Elmantas. Žemaitijos kunigaikštytės miesteliai XVII a. II pusėje - XVIII a.: raida, gyventojai, amatai, prekyba. Vilnius, 1997, p. 73.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (II)

ZAVIŠOS IR DIDIEJI ŽEMĖS DARBAI ŠVĖKŠNOJE

XVI a. Švėkšnos dvaro savininkais tampa Zavišos ir ją valdo iki 1624 m. 

Andrius Zaviša (apie 1490-1534), (lenk. Andrzej Zawisza, herb Łabędź) - Vilniaus tijūnas (1519), antrąkart vedė Barborą Kęsgailaitę (apie 1500-1550) ir kaip kraitį gavo Švėkšnos dvarą. Pirmosios žmonos vardas ir kilmė nežinoma (apie 1500-?) su kuria susilaukė dukters Onos Zavišaitės (Kamajauskienės) (apie 1520-?). Su Barbora Kęsgailaite susilaukė penkių sūnų – Jono, Merkelio, Mikalojaus, Juozapo ir Stasnislovo bei dviejų dukrų – Onos (Radvilienės) ir Dorotėjos Barboros (Šemetienės).[1]

1527 m. ar 1528 m. Mikalojus Mikalojavičius Kęsgaila už 200 kapų grašių sudarė priešvedybinę sutartį dėl sesers su Andriejumi Zaviša. Šis aktas be datos, buvo sudarytas per tarpininką - Kijevo vyskupą, kuris 1529 m. šį aktą perdavė Žemaičių vyskupui.[2] O štai jau 1534 m. Barbora Kęsgailaitė minima kartu su savo vyru Andriejumi Zaviša, kurie kelia bylą Jurgiui Radvilai I, Vilniaus kaštelionui, dėl Želežnicės kaimo (wieś Żeleźnicę).[3] Todėl galima spėti, kad Švėkšnos dvaras Zavišoms perėjo apie 1530-1533 metus. Mirus Andriejui Zavišai Švėkšnos dvarą paveldėjo jo sūnus - Jonas Andriejičius Zaviša (1520-?), (lenk. Jan Zawisza). Jis buvo reformacijos šalininkas. Vedė Eufemiją Virbickaitę (apie 1530- apie 1589), su kuria susilaukė sūnų Jono (apie 1550-1620), Jurgio (?-?), Andriejaus (?-?) ir dukters (apie 1550-?).[4]

Zavišoms valdant, 1553-1555 m. pirmą kartą Švėkšnos dvaro žemė buvo išmatuota ir nustatytos jos ribos. Matavimo darbus atliko ir aprašė lenkų bajoras, karaliaus Žygimanto Augusto žemės matininkas (revizorius) Jokūbas Laskovskis (lenk. Jakub Laszkowskis). Nemokėdamas lietuvių kalbos, jis gerokai iškraipė vietovardžius, tačiau daugeliu atvejų galima nustatyti, apie ką kalbama.[5]

Pagal šį aprašymą [6], [7] (skliausteliuose aut. paaiškinimai) Švėkšnos dvaro valdos ribojosi su Rietavo ir Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme ir Prūsų siena. Ribų aprašymas pradedamas nuo Stemplių apylinkių, riba eina nuo upės Šakynos (Šaka - deš. Ašvos intakas), karališkojo Paterių kaimo (Patery) iki Švėkšnos tarnybos Tuckių namų, kol pasiekia upę Ramavę (deš. Ašvos intakas) ir ja bei pavaldinių žemėmis, iki intako į Ašvos upę, kur ribojasi su laisvo ūkininko Rimšos žemė, Kesės upe (kair. Ašvos intakas) iki pat jos ištakų. Toliau ribojasi su karališkąja bajorų Silvestraičių žeme ir su Kvėdarnos (Feydanska) riba bei karališkąja bajorų Vaitkevičių žeme, atsiremia į upę Šiaudę (deš. Tenenio intakas). Toliau ribos eina minėto Vaitkevičiaus žeme ir Šiaudų kaimu (Šiaudėnų) ir vėl pasiekia upę Šiaudę. Pati upė Šiaudė nedaug ribojasi. Iš jos išeina skiriamoji, kuri ribojasi su Pajūrio tijūnijos žeme iki Laukstėnų kaimo ir įeina į Žvelesio pelkes (upelis Žvelesys – kair. Ašvos intakas), jas skiriamoji kerta skersai Žemgrindžio tiltas (Nautiltės k. ?) ant vieškelio į Tilžę. Nuo čia kapčiais prasideda bendra riba su karališkąja Gardamo žeme ir eina Tenenio upe, po to ribojasi su karališkąja Pajūrio tijūnijos žeme ir vėl pasiekia Tenenio upę. Nuo jos skersai per Gardamo upę (?) iš kairės yra Prūsų žemė su kuria vietomis ribojasi iki kapčiaus supilto ties Begėdžių kaimu. Nuo jo Veiviržo upe iki vieškelio į Klaipėdą ir palei Papilių kaimą iki Šalteikių kalno (?), o toliau vėl iki Veiviržo upės ir tarp Mikužių ir Papilio kaimų, ribojasi su Biskupiais (Vyskupiškiai), Veiviržėnais, Mitaičių, Vilkių kaimais ir pasiekia Balsės upę (deš. Šlūžmės intakas), toliau iki Upitėnų ir Liepaičių kaimų ir pasiekus Šlužmės upelį (deš. Šalpės intakas) ribojasi su Kiekių žemėmis, toliau kapčiais iki Landžių kaimo, įsiremia į Purlės upę (deš. Šalpė intakas), Kungevičiaus žeme ir pasiekia Šalpės upę (kair. Veiviržo intakas), per ją iki upelio Alkupio (deš. Graumenos intakas). Nuo čia prasideda bendros ribos su karališkąja Šalpėnų ir Burnių žeme, einančios iki Graumenos upės (kair. Šalpės intakas). Toliau pasiekus upokšnį eina kapčiais iki Judrės upės (deš. Graumenos intakas), ribojasi su tais pačiais Burniais ir Rietavo bajorų Mizgiriais; Pajūrio tijūnijos Judrėnų kaimu, pro Švėkšnos Traksėdžių kaimą ir pasiekia upę Šakę (Šaka - deš. Ašvos intakas) - grįžtama prie išeities taško.

Kaip matyti iš ribų aprašymo, per Švėkšną ėjo du dideli vieškeliai: vienas į Tilžę, antras į Klaipėdą, kurie jungė Žemaitiją ir Žemaičių Vyskupijos centrą Varnius su minėtais miestais. Anot J. Rugio [8], tai kad Švėkšna buvo pasienyje, prie didelių vieškelių, turėjo įtakos ir švėkšniškių mąstymui, darant juos sumanesnius, lengviau prisitaikančius prie pokyčių, susivokiančius naujose sąlygose, sugyvenantys su žmonėmis bei mėgstantis pasižmonėti ir pareikšti iniciatyvos. Minima, kad į šv. Jokūbo atlaidus Švėkšnoje susirinkdavo ne tik vietinių apylinkių gyventojai, bet ir lietuvių maldininkai iš Prūsijos [9], [10], [11]. Ko gero atlaidų metu vykdavo prekyba, o karčiamos ūždavo.

1569 m. Eufemina Virbickaitė Zavišienė (apie 1539-1589), mirus Jonui Zavišai išteka antrą kartą už kunigaikščio Andriejaus Višniovieckio (1538-1583) (lenk. Andrzej Wiśniowiecki), kuris buvo Vraclavo ir Liubeko seniūnas, Vraclavo (1572) ir Voluinės (1568-1572) kaštelionas, Vraclavo vaivada (1572-1576), Voluinės vaivada (1576-1583), pagal tikėjimą - evangelikas. Vedęs E. Zavišienę, jis tampa sąlyginiu Švėkšnos dvaro savininku, kol Zavišos vaikai taps pilnamečiais.

Tuo laiku Švėkšnoje galėjo atsirasti evangelikų bendruomenė ir užvaldyti Švėkšnos bažnyčią. Įrašas, esantis dokumente Descriptio Dioecesis Samogitiensis nurodo, kad 1589 m. Švėkšnos bažnyčia buvo išvalyta nuo erezijos, tai yra vėl grąžinta katalikams.[12]

Iš senų dokumentų žinoma, kad dar 1578 m. A. Višniovieckis atkalbinėjo Joną, Jurgį ir Andriejų Janovičius Zavišas nuo Švėkšnos perėmimo.[13] Remiantis 1578 m. Raseinių Žemės teismo aktais Andriejus Višniovieckis ir Švėkšnos dvaro paveldėtojai Jonas, Andriejus ir Jurgis Jonavičiai Zavišos buvo skolingi Vaitiekui Jonavičiui Šemėtai. Teismai tęsėsi tris metus. 1579 m. lapkričio 1 d. teismas padalino Kęsgailos palikimą, tarp paveldėtojų Jono ir Andriejaus Zavišų bei Šemėtų. Dalintos valdos: miestas Rakovas (Раковъ) su pilimi ir jam priklausančiais dvarais Bakštensko (?) valsčiuje (Бакштен. в.), Derevnajos (Деревное) dvaras ir miestas ir dvarai Minsko paviete (Мирскомъ пов.), Švėkšnos (Швекшни) dvaras ir miestas, žemaičių žemėse, Deltuvos (Дяволтовъ) dvaras ir miestas, ir Milašiūnų (Милошуны) dvaras Vilkmergės paviete (Вилкомiр. пов.).[14].

Nuo 1579 m. Švėkšną valdo Jonas Jonavičius Zaviša (apie 1550-1620 m.), (lenk. Jan Zawisza) – LDK valstybinis veikėjas, Lydos pakamaris (nuo 1593), Mstislavlio (1596) ir Vitebsko vaivada (nuo 1599), Suražo seniūnijos valdytojas (nuo 1599). Buvo vedęs Koreckaitę (apie 1570 - ?) su kuria susilaukė dukters Onos, kuri ištekėjo už Sanguškos-Kovelskio. Aptinkami šaltiniai internete, kad antrojoje santuokoje su Anastasija Tryznaite, J. Zaviša susilaukė sūnaus Mikalojaus (apie 1585-1647)[15]. Tačiau Geni.com nurodoma, kad Mikalojus Zaviša yra Jono Andriejičiaus Zavišos brolis.[16]

Į Švėkšnos dvaro valdas pretendavo ir Jurijus Jonavičius Zaviša. Jis 1583-1584 m. skundėsi teismui su prašymu priteisti jam trečdalį Švėkšnos dvaro valdų.[17]

Žinoma, kad Jonas Zaviša 1598 m. Seimo buvo paskirtas sienos su Prūsija patikrinimo kamisoriumi ir 1601 m. gavęs Seimo pavedimą parinkti vietą tvirtovei statyti prie Prūsijos sienos. Spėjama, kad tą vietą galėjo būti išrinkęs Švėkšnoje, nes netrukus Švėkšnos apylinkėse, kiek žemiau dvaro sodybos prasidėjo dideli darbai: dvaro pievose buvo supilti pylimai, užtvenkti Švėkšnalės ir Šalnos upeliai ir dauboje suformuotas tvenkinys. Taip čia 1620 m. atsirado dirbtinis tvenkinys, tyvuliavęs apie 200 metų, kuris vėliau, pastačius vandens malūną Vilkėnuose, buvo nukeltas į dabartinę Vilkėnų vietą. Dar ir dabar abipus tilto prie Švėkšnos (kelyje Saugos – Švėkšna), aiškiai matyti pylimo liekanos (2 pav.). Vis dėlto Švėkšnoje pilis nebuvo pastatyta.

2 pav. Centre matyti buvusio tvenkinio ribos, senojo kelio
Inkakliai-Švėkšna  pylimas su tiltu.
Nuotraukos autorius Danutė Gailiūnienė.

Suformavus tvenkinį, pasikeitė ir Švėkšnos miestelio plėtimosi kryptys bei kelių tinklas. Ankstesnė kelio trasa ėjusi iš Veiviržėnų į Žemaičio Naumiestį, buvo užlieta. Vietoj jo buvo nutiestas naujas kelias į pietus nuo dvaro sodybos.[18] Supiltu pylimu ėjo senasis kelias į Švėkšną nuo Inkaklių kaimo (2 pav.). Atsižvelgiant į tai, miestelis toliau plėstis galėjo tik pagal naująjį Veiviržėnų - Žemaičių Naumiesčio kelią.

J. Rugys [19] mano, kad taip vadinamas Kalės tvenkinys irgi turėjo atsirasti tais laikais, tuo būdu sutvarkant įvažiavimą į miestelį iš pietų pusės ir nusausinant žemutinę dvaro parko dalį. Nusausinti žemę ir vaizdui pagražinti dvarvietėje buvo iškasti tvenkiniai ir kanalų sistema. Taip atsirado tvenkinys su sala ir mažasis tvenkinys parke, netoli dabartinės pradinės mokyklos.

Visi šie darbai, nors buvo reikalingi ir naudingi, gerokai apsunkino ir nuvargino valstiečius, dėl to žemės ūkio darbai buvo apleisti. Iš tų laikų yra užsilikę pasakojimų ir padavimų. Vienas tokių padavimų pasakoja, kad Švėkšną valdė du broliai, kurie sumanė padaryti Švėkšną jūros uostu, sujungiant ją perkasais su jūra. Pradėtas darbas taip išvargino žmones, kad jie sukilo ir vieną brolių užmušė. Antrasis brolis, gelbėdamas savo gyvybę, pasižadėjęs savo sumanymo toliau nevykdyti ir nutraukė darbus, nuo kurių paliko tik pradėti perkasai.[20]

Įrengus didįjį tvenkinį buvo užlieta klebonui priklausanti pieva. 1620 m. birželio 6 d. raštu Jonas Zaviša susitaria su Švėkšnos klebonu Valentu Adauktu Karštenu, kad už užsemtą tvenkinio vandeniu pievą, klebonas gauna 25 margus Skontautiškės lauko ir prie jo esančią pievą ties Švėkšnalės upeliu. Be to klebonui atiduodamas Debriškių žemės plotas, apdirbamas vietos gyventojo Mykolo Alseikio. Taip pat sutarta, kad Zaviša dešimtą grūdą nuo Švėkšnos dvaro bažnyčiai mokės pinigais, o ne natūra.[21]

A. Miškinis [22] nurodo, kad apie 1609 m. buvo padidinta Švėkšnos bažnyčios fundacija, skiriant papildomai žemės. Tais metais sudarytas bažnyčios valdos planas su pažymėtų 15 sklypų, kurie buvo atskirai išsidėstė atokiau nuo miestelio - prie Kvėdarnos valsčiaus ribos.

Švėkšna 1613 m. LDK žemėlapyje.

1613 m. LDK žemėlapyje, Švėkšna (Swiexna) iš kitų aplinkinių pažymėtų vietovių išsiskiria elementų išdėstymu.[23] Aiškiai matyti vienbokštė bažnyčia ir dar šeši pastatai.

Manoma, kad Jonas Zaviša dažnai būdavo Švėkšnoje ir rūpinosi dvaru.[24] Turėjo grandiozinių žemėtvarkinių planų, dalis jų liko neužbaigti. Dėl sunkių žemės darbų nuskurdo valstiečiai, smuko žemės ūkis. Su bažnyčia Zavišos, matomai, sutarė neblogai, nes bylų teismuose neaptikta.

Po Jono Zavišos mirties, 1620 metais, Švėkšnos dvaro savininku tampa Mikalojus Zaviša (apie 1585-1627?) (lenk. Mikolaj Zawisza-Kiezgajlo, herb Labędž) [25] – Lietuvos didysis referentas (1625-1626), Vitebsko kaštelionas (nuo 1626). Buvo vedęs du kart. Pirmoji žmona - Elžbieta Radvilaitė (1592-1627), su ja susilaukė tik dukterų: Liudvikos (bernardinų vienuolė) (1595-?), ? (Kaminskienės) (apie 1600-?), Melanijos (Stempkauskienės) (1620-?). Antroji žmona buvo Elžbieta Tiškevičiūtė (1623-?), kuri vėliau ištekėjo antrą kartą už Jono Farensbacho (m. apie 1627).[26]

Išnašos:
[1] Geni.com.
[2] Poczet rodów w Wielkiem Ksistwie Litewskiém w XV i XVI wieku : uoy i wyda Adam Boniecki. Warszawam 1887, s. 122.
[3] Ten pat, p. 123.
[4] Geni.com.
[5] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 218.
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 81-86.
[7] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 11-12.
[8] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 88.
[9] ALEKNA, Antanas. Katalikų bažnyčia Lietuvoje, Kaunas, 1936, p.68.
[10] ROČKA, Marcelinas. "Martyno Mažvydo laiškai". Literatūra, 9 t. Vilnius, 1966, p. 262-263.
[11] MAŽVYDAS, Martynas. Pirmoji lietuviška knyga. Vilnius, 1974, p. 270, 278.
[12] VAIVADA, Vacys. Katalikų bažnyčia ir reformacija Žemaitijoje XVI a.: esminiai raidos bruožai. Klaipėda, 2004, p. 140.
[13] PETKIEWICZ, Krzystof. Kiezgajlowie i ich latyfundium do polowy XVI wieku. Poznan, 1982, p. 129.
[14] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 72-73.
[15] Vikipedija.lt. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mikalojus_Zavi%C5%A1a .
[16] Geni.com.
[17] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 105.
[18] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226.
[19] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 80-90.
[20] Ten pat, p. 90.
[21] Ten pat.
[22] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 225.
[23] Magni ducatus lithuaniae caeterarumque regionum illi adiacentium exacta descriptio / Žemėlapį išleido M. K. Radvila, 1613 m.
[24] KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. 4 t. Boston, 1968, p. 219.
[25] Lenkijos biografinis žodynas internete. Prieiga per internetą: http://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/jan-farensbach.
[26] Geni.com. 

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (I)

Nedaug istorinių šaltinių yra išlikę apie Švėkšną iš XV, XVI amžių.
Švėkšnos dvaro, gyvenvietės istoriją yra aprašęs švėkšniškis, profesorius, chemijos inžinierius Jonas Rugis savo knygoje „Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija“, išleistoje 1950 m. Čikagoje. Tos pačios knygos tekstas su pataisymais ir papildymais perspausdintas 1974 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Švėkšna“; redaktorė Alicija Rugytė. Knygoje pateikiama kai kurių faktų, pasakojimų, bet dažniausiai nenurodomi šaltiniai. Todėl patikrinti faktus kartais būna gana sudėtinga. Vis dėlto, Jono Rugio pasakojimu rėmėsi visi vėliau rašę apie Švėkšną ir jos ankstyvuosius laikus, tai - Bronius Kviklys, Kazys Žąsytis, Petras Čeliauskas, Algimantas Miškinis ir kt.

Šiuolaikiniai istorijos tyrinėtojai ieško ir atranda vis naujų dokumentų archyvuose, kuriuose minima Švėkšną [1]. Ir tai papildo bei patikslina jau žinomus faktus, praplečia Švėkšnos dvaro ir miestelio istoriją.
Šis pasakojimas, tai bandymas plačiau aprašyti Švėkšnos dvaro, miestelio ir jo gyventojų istoriją, ją papildant naujais duomenimis, plačiau nušviečiant valdančiųjų įtaką Švėkšnos miesteliui ir jo gyventojams.

***
Dažnas rašytojas apie Švėkšną pradeda rašyti maždaug taip:
Spėjama, kad dėl dažnų kryžiuočių puldinėjimų XIII a. pabaigoje ir XIV amžiuje, ankstesnė Švėkšnos gyvenvietė buvo išnykusi. Čia plytėjo dykros. Ir tik po Žalgirio kautynių, 1422 m. sudarytos Melno taikos, kai buvo nustatyta LDK ir Ordino siena bei atsirado tikimybė dėl ilgalaikės taikos, susidarė palankesnės sąlygos gyventojams vėl kurtis šiose žemėse.

Manoma, kad dar XV amžiaus viduryje ar antroje pusėje vienas iš Žemaičių seniūnų Mykolas ar Jonas Kęsgaila, palikuonys garsaus Kęsgailos, Vytauto didiko, čia įkūrė Švėkšnos dvarą. Pasirenkant vietą dvarui, tam įtakos turėjo turėti gamtinės sąlygos bei didieji prekybos traktai einantys nuo Medininkų (Varnių) į Klaipėdos uostą ir Tilžę. Spėjama, kad nuo seno čia esantys keliai siejo žemaičius, prūsus, kuršius ir žiemgalius. Todėl galima manyti, kad XV a. Švėkšna jau buvo nemažas administracinis pasienio miestelis bei prekybinis centras.

Anksčiausias žinomas įrašas patvirtinantis buvus Švėkšna – 1503 m. kovo 8 d. Linkuvos bažnyčios fundacijos ir dotacijos aktas, surašytas Varniuose, kurį kaip liudytojas pasirašė ir Švėkšnos klebonas Petras: "Petro plebano in Swiexny".[2]

KĘSGAILOS - ŠVĖKŠNOS BAŽNYČIOS FUNDATORIAI

Pirmasis žinomas Švėkšnos dvaro savininkas - Mikalojus Jonavičius Kęsgaila (1460? - 1512), (lenk. Mikołaj Janowicz Kieżgajło, herb Łabędź) - LDK didikas, valstybės maršalka (1481), žemės maršalka (1509-1512).
Jis 1509 m. gegužės 21 d. savo Pašakarnių dvare, esančiame prie Raseinių, surašo fundacijos – dotacijos aktą [3] 1507 m. pastatytai Šv. Jokūbo Švėkšnos bažnyčiai [4], kuri čia įsteigta vyskupo Martyno Lintfaro nurodymu. Pagal šį Švėkšnos parapijos steigimo raštą [5] Kęsgaila pasižada aprūpinti bažnyčią visais liturginiais rūbais ir indais. Bažnyčios dvasininkijos ir tarnų išlaikymui atidavė dešimt kaimiečių su jų šeimomis, žemėmis ir visu turėtu turtu. Taip pat suteikė žemės tiek, kiek reikalinga apsėti 40 bačkų grūdų, o pievų, ribojančių su ta žeme ir Švėkšnos upe, tiek kiek reikalinga. Atiduotos trys karčemos klebonijos reikalams su teise gaminti alų ir midų, nurodant, kad gėrimais aprūpinti galės tik vikarą ir bažnyčios tarnus. Įsipareigojo kasmet iš Švėkšnos dvaro duoti po vieną bačką neskiesto medaus, taip pat dešimtinę nuo visų pasėlių – iš ariamosios žemės ir iš pavasario sėjos iš Švėkšnos, Beržėnų ir Ginteliškių dvarų. Pagal steigimo aktą, bažnyčios klebonas buvo įpareigotas laikyti trejas giedotines Mišias: Šventos Trejybės, Palaimintos Mergelės ir Šventojo Jokūbo, tos bažnyčios patrono, savaičių dienomis jas atnašaujant.

Švėkšnos apylinkės, o ir pati Švėkšna turėjo būti gana gausiai apgyvendinta, jei atsirado reikalas steigti parapiją. J. Rugis [6], [7] nurodo, kad tuo laiku Švėkšnoje buvo 12 karčemų, iš kurių trys atiduotos bažnyčiai su apribojimais. Iki tol Švėkšnoje alaus ir midaus gamyba buvo tik dvaro savininko monopolis. Judėjimas per miestelį matomai buvo nemažas, čia pravažiuodavo pirkliai, keliautojai. A. Miškinis [8], rašo, kad pagal kartografinės medžiagos analizę, Švėkšna po 1509 m. buvo kryžkelėje, kurią sudarė traktas, ėjęs nuo Veiviržėnų Žemaičių Naumiesčio link, po to išsišakojęs į Tilžę ir Tauragę. Kitas svarbus kelias ėjo iš Švėkšnos į Klaipėdą ir atsiskirdamas nuo Veiviržėnų – Žemaičio Naumiesčio trakto, kirto Švėkšnos upelio slėnį turbūt senojo Medininkų – Klaipėdos kelio trasoje. Švėkšnos miestelis kūrėsi šalia dvaro sodybos. Tai, kad Švėkšnos miestelis buvo gana reikšmingas rodo ir 1526 m. lenkų istoriko Bernardo Vapovskio Žemaitijos žemėlapyje pažymėta Švėkšna (Swÿekʃnÿ), kur išvis mažai yra pažymėtų gyvenviečių.

Švėkšna B. Vapovskio
žemėlapyje, 1526 m.

1509 m. Švėkšnos bažnyčios dotacijos [9] akte rašoma: „... norime Šv. Jokūbo bažnyčią, esančia Švėkšnoje, mūsų valdoje ir tėvonijoje, Medininkų diecezijai priklausančią, kunigaikščių įsteigtą, mūsų arnotais, kielikais ir knygomis, dievo tarnybai tinkamai pagamintais, lygiai ir kitais reikmenimis, kiek tai tokiais atvejais teisėtai yra lauktina, - apdovanoti ir papuošti...“. Sprendžiant iš šio įrašo bažnyčia jau buvo pastatyta prieš surašant šį aktą, o pagal Linkuvos bažnyčios 1503 m. dotacijos aktą buvo paskirtas ir kunigas Švėkšnos bažnyčiai. M. Valančius [10] rašo, „Metuose 1507 Mikalojus Jonavyčia Kęsgailis padirbino bažnyčią Švėkšnoje, ...“.

Remiantis šiais įrašais, galima manyti, kad iki 1507 m. Švėkšnoje jau stovėjo bažnyčia. Gal būt paprastutė, medinė, bet ji turėjo būti. 1507 m. Mikalojui Jonavičiui Kęsgailai pastačius naują bažnyčią Švėkšnoje ir 1509 m. jai suteikus fundaciją, Švėkšna tapo parapinė bažnyčia.

Tikslių žinių kaip atrodė tuo laiku statyta bažnyčia nėra. Manoma, kad 1507 metų bažnyčia buvo medinė su nedideliu bokšteliu ant frontono.[11] Kaip rašo R. Laužikas [12] priekyje esančio bokštelio paskirtis galėjo turėti funkcinę (pakabinti varpą) ir estetinę paskirtį (išskirti bažnyčią iš kitų pastatų ir aplinkos). Bokštelius tuo laiku dažydavo raudona spalva. Tokias nedideles bažnyčias su ašine kompozicija ir nedideliu bokšteliu priekyje dažniausiai statydavo kaimo vietovėse.

Dvasininką į parapinę bažnyčią ar altariją ir kitas beneficijas dažniausiai patrono (fundatoriaus) atskiru siūlymu skirdavo vyskupas. Steigiant naują bažnyčią klebono teikimas dažnai būdavo įrašomas į fundacijos aktą. Švėkšnos atveju, tokio įrašo dotacijos akte nėra. Iki XVII a. pradžios nėra aptikta žinių, kas kunigavo Švėkšnos bažnyčioje.

Įsteigus parapiją Švėkšnoje, šalia dvaro, atsirado dar vienas nepriklausomas žemės ir valstiečių valdytojas - bažnyčia. Ši valda vadinta bažnyčios jurisdika – tai teritorija, išimta iš miestui (ar dvarui) priklausančios žemės dalis ir pavesta bažnyčios globai. Jos valdos ribojosi su dvaro sodybos ribomis. Manoma, kad jurisdikai teko ir dalis miestelio žemės. Todėl miestelis toliau galėjo plėstis tik į rytus, dešiniojo kelio Veiviržėnai - Žemaičių Naumiestis pusėje [13] Laisvų valstiečių Švėkšnoje tuo laiku buvo nedaug. Pradėjo formuotis miestiečių luomas.

Mikalojus Jonavičius Kęsgaila dokumentuose savo pagrindine tėvonija laikė Kražius. Buvo vedęs dukart. Su pirma žmona Ona, Alberto Jonaičio Mantvydo dukterimi (apie 1450-1500) susilaukė dukros Onos Kęsgailaitės (Šemetienės) (apie 1480-1554) ir sūnaus Mikalojaus Mikalojaičio Kęsgailos (1496-1529). Su antrąja žmona, kurios vardas ir kilmė nežinomi (apie 1475-?) susilaukė dukros Barboros Kęsgailaitės (Zavišienės) (1500- apie 1550).[14] Prieš mirtį savo mažamečių vaikų globėju buvo paskyręs savo vyresnįjį brolį grafą Stanislovą Jonavičių Kęsgailą (apie 1451-1527), (lenk. Stanisław Janowicz Kieżgajło), kuris buvo Žemaitijos seniūnas (1486-1527), Trakų (1499-1522) ir Vilniaus (1522-1527) kaštelionas, Lietuvos didysis etmonas (1501-1502).

Lietuvos metrikos knygose likę įrašai skelbia, kad Mikalojus Mikalojaitis Kęsgaila 1522 ir 1522 m. rašės skundus dėl dėdės, globėjo Stanislovo Jonavičiaus Kęsgailos, nenoro padalinti lygiomis dalimis vaikams tėvo paliktą turtą.[15] Bylą tęsėsi su dėdės sūnumi Stanislovu Stanislavovičiumi Kęsgaila. Galutinai 1528 m. pusbroliai sutarė pasidalyti Šiaulėnus ir Gargždus.

Raseinių Žemės teismų knygose yra likęs 1549 m. sausio 10 d. aktas apie Stanislovo Kęsgailos dovanojimą aktą [16] savo tarnui Jurijui Mackevičiui dvarelį Novikavskio Švėkšnos dvaro valdose („дворецъ Новиковскiй въ им. Швекшнянскомь“).

Kęsgailų giminė buvo kilminga ir turtinga. XVI a. pradžioje jiems priklausė 34 dvarai su 4000 valstiečių tarnybų ir 8000 dūmų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei skirdavo 600 raitelių. Buvo nuolatiniai Ponų tarybos nariai, LDK savarankiškumo šalininkai.

Švėkšnoje pagal tą laikmetį Kęsgailos pastatė gana paprastutę bažnyčią ir suteikė jai fundaciją. Tai buvo svarbus žingsnis Švėkšnos vystymosi istorijoje. Švėkšna tapusi parapijos centru, traukė amatininkus iš aplinkinių vietovių ir skatino miestelio augimą.

Išnašos:
[1] 1503 Linkuvos bažnyčios privilegijų aktas 1503.III.8.
[2] 1503.III.8 Kotrynos Mykolienės iš Žeimių Linkuvos bažnyčios fundacija: Codex mednicensis seu Samogitiae diocesis, p.152-153.
[3] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p.71-79; LVA. F.1671. Ap. 4. B 455. L.13.
[4] VALANČIUS, Motiejus. Raštai. 2 t.: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 1972, p. 70.
[5] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p.72-79; LVA. F.1671. Ap. 4. B 455. L.13.
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 10.
[7] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 71.
[8] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 224.
[9] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 73, 78.
[10] VALANČIUS, Motiejus. Raštai. 2 t.: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 1972, p. 70
[11] LAUŽIKAS, Rimvydas. Lietuvos XV-XVI a. medinių bažnyčių architektūros bruožai. Liaudies kultūra, 2001, Nr. 2, p. 40.
[12] LAUŽIKAS, Rimvydas. Lietuvos XV-XVI a. medinių bažnyčių architektūros bruožai. Liaudies kultūra, 2001, Nr. 2, p. 39-40.
[13] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 224.
[14] Geni.com.
[15] Poczet rodów w Wielkiem Ksistwie Litewskiém w XV i XVI wieku : uoy i wyda Adam Boniecki. Warszawam 1887, s. 123.
[16] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 122.         

Daiva Milkerienė.

2018.10.08