GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI-XVIII A. (III)

MANUFAKTŪRININKAI - KRIŠPINAI-KIRŠENŠTEINAI

Spėjama, kad 1624 m. Krišpinai-Kiršenšteinai Švėkšnos dvarą įsigijo iš Mikalojaus Zavišos ir jį valdė iki 1644 m., apie 20 metų. J. Rugis [1], [1] ir kiti vėlesni rašytiniai šaltiniai, kurie rėmėsi J. Rugio pasakojimu, nurodo, kad Švėkšnos dvarą pirko Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (apie 1622-1681), (lenk. Hieronim Kryszpin-Kirszensztein, h. wl.) – LDK valstybinis veikėjas, karaliaus rūmininkas, Pajūrio tijūnas (nuo 1639), Kauno maršalka (nuo 1656), Lietuvos didysis prievaizdas (1658-1663), Lietuvos didysis iždininkas (1663-1676), Šerešovo seniūnas. Žmona - Ona Mlockaitė. Santuokoje susilaukė penkių sūnų - Mykolo Antano, Martyno Mykolo, Pranciškaus Kazimiero, Andriaus Kazimiero, Jono Jeronimo ir šešių dukrų - Liudvikos, Apolonijos (Zavišienės), Marijos, Barboros? (Konopackienės, vėliau Valavičienės), Kristinos (Denhofienės) ir Elžbietos Marijos.[3]

Krišpinų-Kiršenšteinų genealogijoje, bei minimuose rašytiniuose šaltiniuose yra šiek tiek painiavos. Žinoma, kad 1624 m. Jeronimui tebuvo du metai ir jis negalėjo nusipirkti Švėkšnos dvaro, o ir Pajūrio tijūnu tapo tik 1639 m. Remiantis vėlesniais rašytiniais šaltiniais Švėkšnos dvarą greičiausiai pirko Krišpino Kiršenšteino I (apie 1570-1611) ir Onos Pacaitė (apie 1600-?) sūnus Karolis Krišpinas Kiršenšteinas, gimimo ir mirties metai nežinomi. Žinoma, kad jis mirė gana jaunas. Po to Švėkšnos dvaras atiteko Jeronimui Krišpinui-Kiršenšteinui.[4] Vis dėlto, gali būti, kad Švėkšnos dvarą nupirko Jeronimo tėvas Krišpinas Kiršenšteinas II (apie 1592-1639), (lenk. Kryszpin Kirszensztein) - Pajūrio tijūnas. Jis 1617 m. vedė Oną Šemetaitę (apie 1565-?) ir susilaukė vienintelio sūnaus Jeronimo. 

Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas buvo sumanus ir veiklus žmogus, rūpinosi Švėkšnos dvare atkurti ir išplėsti ūkinę veiklą. Čia atidarė vieninteles Žemaitijoje popieriaus dirbtuvę ir įsteigė stiklo gamyklą, taip pat laikė parako dirbtuvę, vilnos karšyklą, lentpjūvę ir plytinę. 

Popieriaus dirbtuvė. Kada tiksliai įkurta popieriaus dirbtuvė Švėkšnoje, nėra aptikta žinių. Tiksliai žinoma, kad ji jau buvusi 1640 m., nes paminėta Žemaičių žemės teismo 1640 m. aktų knygose, kur surašytas Švėkšnos dvaro inventorius [5]. A. Miškinis [6], mano ją veikusią 1630-1644 m. Plačiausiai Švėkšnos dvaro popieriaus dirbtuvę aprašo E. Laucevičius [7], [8]. 

Vieta popieriaus dirbtuvei turėjo būti parinkta prie Švėkšnalės upės, atokiau nuo malūnų, nes norint išgauti aukštos kokybės popierių, buvo reikalingas skaidrus ir švarus vanduo, netgi vandens spalva buvo svarbi. Vandens jėga buvo reikalinga skudurų grūdimo ir draskymo įtaisams ir popieriaus presavimo kūjams judinti. Kokioje konkrečioje vietoje buvo dirbtuvės ir kaip jos atrodė žinių nėra išlikę. XVI a. pabaigoje kai kurių Lietuvos popieriaus dirbtuvių pastatai buvo dviejų aukštų, mediniai. Jie mažai kuo skyrėsi nuo grūdų malūnų pastatų. Galimai ir Švėkšnos popieriaus dirbtuvės buvo mediniame dviaukščiame pastate, konstrukcija panašia į malūną. 

1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriaus surašyme minima, kad popieriaus dirbtuvėje dirbo svetimšalis popieriaus meistras, du pameistriai ir dvaro baudžiauninkas. 

Popierių gamino rankiniu būdu iš lininių, medvilninių, vilnonių ir šilkinių skudurų vadinamuoju „itališku būdu“, kuris nesikeitė iki XVIII a. pab.–XIX a. pr. Skudurai popieriaus pramonėje buvo strateginė prekė. Lininė balta drobė tiko geriausiam – baltam popieriui. Paprastam – rudam pakavimo popieriui, kartonui gaminti naudoti šiurkštesni lininiai ir vilnoniai skudurai. Rašymui buvo naudojamas – vidutinės kokybės popierius. Skudurai pirmiausia būdavo rūšiuojami pagal spalvą, rūšį ir kokybę. Paskui jie būdavo plėšomi, daužomi kūjais, skalaujami vandeniu, balinami, o gauta masė pūdoma, malama iki tirštos konsistencijos. Kuo skaidresnis vanduo naudotas, tuo popierius gaudavosi baltesnis. Po to masė buvo verdama, rankiniu būdu semiama sietais. Išimti lapai buvo perdengiami specialaus audeklo gabalais (jų turėta iki kelių šimtų) ir spaudžiami sunkiu presu. Išėmus audeklo gabalus, pradžiuvę vėl lyginti spaudžiant presu nuo vieno iki kelių kartų. Paskui sulipę popieriaus lapai (po 4–5) būdavo iškabinami ant virvių ir džiovinami, vėliau šlifuojami akmenimis, kūjais, pjaustomi, trumpam pamerkiami į klijus (jei popierius skirtas rašymui), dažomi, rūšiuojami. Apdorojant skudurus buvo naudojami natūralūs polimerai – celiuliozė iš augalinio pluošto, perdirbtų skudurų ir įvairūs balinimo bei kiti priedai. Ne veltui popieriuje randama šarmo – kalcio hidroksido – pėdsakai. Jis susidarydavo iš kalkių – potašo alūno, atsakingo už gyvulinių klijų (želatinos) stabilizavimą popieriaus paviršiuje. Kalcio hidroksidas lėmė popieriaus patvarumą ir tvirtumą. 

1630-1644 m. Švėkšnos popieriaus dirbtuvė žymėjimui naudojo vandenženklius. Identifikuotos trejos semiamų formų poros. Vienos poros vandenženkliuose, buvo atvaizduotas Krišpinų-Kiršenšteinų herbas - statmenai ąžuolu perskirtas heraldinis skydas, kurio dešinėje pusėje stovi liūtas, atsirėmęs į ąžuolą, kairėje - viena virš kitos dvi elnių galvos. Skydą puošia stručių plunksnos. Viršuje inicialai: K(ryszpin) K(irszensztein) C(iwun) P(ojurski). Kitos poros - pavaizduotas tas pats Krišpinų herbas, tik kitaip apipavidalintas ir viršuje inicialai C. K. Buvo ir mažoji herbo forma, kur pavaizduotos tik dvi elnių galvos.

4 pav. Viena iš vandenženklio
Krišpinų-Kiršenšteinų herbo
formų.

Buvo gaminamas dviejų rūšių popierius - geras rašomasis popierius ir labai prastas. Manoma, kad per metus pagamindavo apie 750 tūkst. lapų. Visų rūšių popierius buvo semiamas tomis pačiomis formomis, todėl iš vandenženklių negalima spręsti apie popieriaus rūšį ir kokybę. Švėkšnos gamybos popierius dažnai užtinkamas to laikotarpio Žemaičių pilies ir žemės teisės aktų knygose, kitose Žemaitijos įstaigų aktuose bei jų nuorašuose. 

B. Kviklys [9] ir P. Čeliauskas [10] nenurodydami šaltinių, rašo, kad gamintas trijų rūšių popierius: rašymui geresnis, rašymui blogesnis ir vyniojamasis skirtas knygoms įrišti ir pan. Svarbesniems raštams naudotas geros rūšies baltas, stiprus ir nelūžtantis popierius, o nuorašams - gelsvas, mažiau blizgantis ir ne toks lankstus. 

Vis dėlto tikslesnis popieriaus rūšių nustatymas yra E. Laucevičiaus, kuris plačiai tyrinėjo popieriaus gamyba XV-XVII a. ir rėmėsi sukurtomis metodikomis nustatant popieriaus rūšis. Jis išskiria tik dvi, jau minėtas, popieriaus rūšis, kurias gamino Švėkšnos popieriaus dirbtuvė. 

XVII a. antroje pusėje apie popieriaus dirbtuvę žinių nėra, o 1695 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje ji nebeminima. 

Stiklo manufaktūra. Lietuvoje stiklo amatas minimas nuo 1529 m., o pirmosios stiklo dirbtuvės Lietuvoje 1547 m. įkurtos Vilniuje. XV-XVII a. stiklo gaminiai buvo brangūs, todėl juos turėjo tik gana turtingi žmonės. Bajorai savo namus stiklindavo nuo XVI a.; į alavo ir kitokius rėmus įmontuodavo kvadratinius stiklus, buvo ir medinių rėmų namų langai. 

XVII a. maždaug 3-4 dešimtmetyje, Jeronimas Krišpinas-Kirštenšteinas už 14 km nuo Švėkšnos, į šiaurės rytus nuo Būdviečių kaimo, Aukštosios miške, šalia tekėjusio upeliuko (dabar likęs tik drenažo griovys), įsteigė stiklo manufaktūrą. Tai buvo pirmoji stiklo dirbtuvė Žemaitijoje. Šią vietovę seniau vadino lenkiškai "Huta szklana" - stiklo dirbtuvė. Iš čia, matyt, ir kilo Ūtos kaimelio pavadinimas. Vietiniai vėliau šią vietovę praminė Stiklo kalva, Stikline, nes čia buvo randama įvairiaspalvių stiklo šukių. Dar ir dabar toje vietovėje atidžiai žiūrint galima pastebėti tris apie 0,5-0,8 m aukščio ir 5-7 m skersmens kalvas - buvusių krosnių liekanas. 

Štai kaip aprašoma Martyno Paleckio stiklo gamyba Vilniuje [11]: šalia krosnių buvo statomos būdos darbininkams ir daržinės pelenams krauti. Atvėsę pelenai iš duobių buvo beriami į medines statines. Patyręs ruošėjas iš 1 ha nupjautos žolės pagamindavo daugiau kaip 500 kg laužo pelenų. Geriausiais laikyti tokie, kuriuose potašo būdavo daug (tai nustatydavo pagal skonį, nes daug potašo turintys pelenai degina liežuvį). Prasčiausi būdavo lauko ir krosniniai medienos pelenai. Geresnės kokybės stiklui gaminti buvo naudojamas potašas, o ne pelenai. Potašą, išgarintą ir iškaitintą (baltąjį) arba neišgarintą ir neiškaitintą (juodąjį), gamino daugiausia iš medžio pelenų. Pelenai buvo sijojami, po to mediniuose kubiluose drėkinami silpnu tirpalu ar vandeniu, parą laikomi ir išmaišomi. Tokia masė pilta į kubilus dvigubu dugnu. Tuomet pelenai kelis kartus nušarminami, pilant ant jų karštą tirpalą. Vėliau potašas iškaitinamas. Kitas žaliavas (smėlį ir gesintas kalkes) naudojo vietines, o įvairius dažus pirkliai vežė iš užsienio. Krosnis kūrendavo džiovintomis malkomis, kurias krėsdavo iš ugniai atsparaus molio. Paprastai vienoje stiklo dirbtuvėje būdavo nuo vienos iki trijų triaukščių skliautuotų stiklo lydymo krosnių. Pirmame aukšte būdavo kūrenama, antrame – lydomas stiklas, o trečiame – kaitinami gaminiai. Stiklą gamino dviem fazėmis: pirmiausia parengtą mišinį – įkrovą – sukepindavo 750 laipsnių temperatūroje, po to ją dėdavo į vadinamus tiglius ir lydė juose stiklą 1250 laipsnių temperatūroje. Visas procesas, stiklo lydalą nuolat maišant ir saugant nuo nešvarumų, trukdavo pusantros, dvi ar tris paras. Toliau formuodavo stiklo gaminius, pasitelkę pūtimo vamzdelius, žirkles, lovius. Visa gamyba buvo rankų darbo, sunki ir kenksminga sveikatai. 

Pagal atliktus žvalgomuosius tyrinėjimus 1975 m. ir 1982 m.[12],[13] Švėkšnos stiklo manufaktūros liekanos liudija, kad čia, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, naudojo jau modernią technologiją. Nustatyta, kad čia būta tikro fabriko - stovėjo du dideli mediniai pastatai (6x12 m) ir pašiūrė (o gal pastatas) su stiklo lydymo krosnimis stačiakampiu formos padu. Stiklą lydė didžiojoje kalvoje buvusioje tiglinėje krosnyje malkomis, o gaminius atkaitindavo ir įkrovą iki 700^o C iš smėlio ir pelenų mišinio fritavo kitose mažesnėse krosnyse. Prie didžiosios lydkrosnies dar galėjo būti prijungta kita krosnis, kurioje taip pat frituodavo įkrovą arba atkaitindavo gaminius. Tada mažiausia krosnį galėjo vartoti malkoms džiovinti, tigliams degti arba kitiems pagalbiniams darbams. 

Kitoje kalvoje aptikta 0,5x0,4 m dydžio kiaušinio formos pelenų duobė, krosnies pėdsakai, nedidelės smėlio dėmės sluoksnyje. Iš to galima spręsti, čia gaminus pelenų ir smėlio mišinį - įkrovą, o galbūt ir potašą iš pelenų. 

Trečias statinys - ant trečios kalvelės. Čia aptiktos 12x15 m pastato liekanos suręstos iš sienojų, medžio anglių, stiklo dirbinių liekanų. Spėjama, kad tai galėjo būti stiklo gaminių sandėlis, o rasti puodų ir lėkščių fragmentai liudytų, kad čia galėjo būti ir buitinės patalpos. 

Kurui malkas, potašui ir įkrovai pelenus tiekė vietinis dvaro miškas, o smėlį galėjo imti iš stiklo manufaktūros teritorijos. Čia pat 1,6 m gylyje aptiktas labai baltas smulkus ir švarus smėlis, kuris tikriausiai ir buvo naudojamas kaip žaliava. Rasti tiglio fragmentai rodo juos buvus apvalius 32,3 cm vidinio skersmens ir 45 kg talpos, lovelio formos 7,8 cm aukščio. Tiglių sienelių storis buvo nuo 11 iki 22 mm. 

Manufaktūroje gamino apie 2 mm storio aplydytais pakraščiais langų stiklą, apie 6 mm skersmens stiklinius vamzdelius, plonasienius indelius smėlio laikrodžiams, įvairios spalvos bei formos kertuotes ir butelius, mažus medicininius flakonus, stiklines, stiklinaites, stikliukus, taures. Vyravo pūsti plonasieniai gaminiai. Meistrai gaminius pūtė rankiniu būdu pūtimo vamzdeliais metalinėse arba medinėse nepilnose (be gurklio) formose, o apdorodavo ritinėdami lipkotį su gaminiu ant kairės kojos šlaunies pririšto, greičiausiai medinio, specialaus balno lentos. Kai kurių indų kamščiai galėjo būti presuoti, įspraudžiant į formą pūtimo vamzdeliu paimtą stiklo masės lašą. Likę stipriai hidrolizuoti ir patinuoti kertuočių, kampuotų, rumbuotų gaminių fragmentai, kirpimo žymės liudija kampuotiems bei rumbuotiems gaminiams formuoti vartotas metalines, o cilindrinės formos dirbiniams - greičiausiai medines formas. Snapeliams ir verstagurklėms galvutėms formuoti naudojo medinius strypelius, žnyples bei pincetus. Puošė gaminius tiesiomis ar suktomis rumbėmis, prielipomis ir skirbiniais. Gludinimo ir svidinimo pėdsakų neaptikta, bet tai galėjo daryti 2-3 km atstumu nuo dirbtuvės, kitose apylinkėse gyventojų kartais irgi vadintoje „Stiklo kava“. 

Gaminių stiklas - žalsvas, mėlynas, rusvas, rudas ir net baltas, kas rodo aukštą stiklo gamybos technologijos lygį. Stiklas buvo gerai išlydytas, bet ne visuomet pakankamai nuskaidrintas, nes kai kurie fragmentai turi spiečiapūslių. Dažniausiai blogiau nuskaidrindavo beveik bespalvį stiklą, nes jame buvo mažiau šarminių oksidų. 

Visi radiniai datuoti XVII a. pirma puse.[14] Archeologinius tyrimus vykdę tyrėjai mano, jog Švėkšna stiklo dirbiniais ir langų stiklu aprūpindavo dalį Žemaitijos, tikėtina, kad dalis patekdavo į Klaipėdą ir Prūsiją.[15]

Parako gamybos dirbtuvės kaip ir aukščiau minėtos dirbtuvės užfiksuotos 1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje. Kurioje vietoje Švėkšnoje jos buvo įrengtos, nežinoma. Pastatas turėjo būti apsaugotas nuo drėgmės, galbūt akmens mūro. Parako gamyba taip pat buvo pelningas užsiėmimas. Jo reikėjo LDK kariuomenei kovose su švedais, taip pat ir kasdieniam naudojimui - medžioklei. 

Juodasis arba dūminis parakas, kuris senovėje buvo vartojamas ir karo šaunamiesiems ginklams užtaisyti, daromas iš medžio anglies (arba geriau kanapių spalių anglies), sieros ir salietros mišinio. Paprastai ant šimto dalių dedama 15 dalių anglies, 10 dalių sieros ir 75 dalys salietros. 

Apie kitas veikusias gamybos įmones Švėkšnoje: vilnų karšyklą, lentpjūvę, plytinę, žinių visiškai nėra išlikę. E. Meilus [16] mini, kad iki 1765 m. Švėkšnos dvare ant Ašvos upės kranto stovėjo lentpjūvė, o tais metais buvo numatyta statyti naują. Tačiau neaišku ar čia kalbama apie tą pačią Krišpino-Kiršenšteino statyta lentpjūvę. 

Krišpinų-Kiršenšteinų valdymo laiku Švėkšna atsigavo ir suklestėjo. Manufaktūros įsteigtos Švėkšnoje Krišpinams turėjo nešti pelną, nes produkcija buvo skirta ne vien vietiniams poreikiams tenkinti. Ir nors Švėkšna nebuvo viena iš pagrindinių Krišpinų-Kiršensteinų reziduojamų valdų, tačiau čia įsteigtos manufaktūros rodo buvus Švėkšną svarbioje strateginėje prekybos bei kelių tinklo vietoje. 

Išnašos:

[1] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 15. 

[2] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 90. 

[3] Geni.com. 

[4] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a., 1 kn. Vilnius, 1967, p. 86. 

[5] Ten pat, p. 86-87.

[6] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226. 

[7] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a., 1 kn. Vilnius, 1967, p. 20, 86-87, 120, 149. 

[8] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a.: Atlasas, 2 kn. Vilnius, 1967, p. 176-177. 

[9] KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. 4 t. Boston, 1968, p. 219. 

[10] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 320-321. 

[11] RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Martynas Paleckis ir stiklo dirbtuvės XVI a. LDK. Prieiga per internetą: http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/martynas-paleckis-ir-stiklo-dirbtuves-xvi-a-ldk/1526. 

[12] STRAZDAS, Kazys, ŽULKUS, Vladas. Švėkšnos XVII a. stiklo manufaktūra. Muziejai ir paminklai, 8. Vilnius, 1987, p. 89-92. 

[13] ŽULKUS, Vladas. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita: Švėkšnos dvaras Šilutės rajone. Klaipėda, 1983, p. 29-35, 37-38, 78-85, 114-118. Prieiga per internetą: http://lad.lt/data/com_ladreports/723/1-44.pdf; http://lad.lt/data/com_ladreports/723/45-96.pdf. 

[14] ŽULKUS, Vladas. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita: Švėkšnos dvaras Šilutės rajone. Klaipėda, 1983, p. 37-38. Prieiga per internetą: http://lad.lt/data/com_ladreports/723/1-44.pdf. 

[15] STRAZDAS, Kazys, ŽULKUS, Vladas. Švėkšnos XVII a. stiklo manufaktūra. Muziejai ir paminklai, 8. Vilnius, 1987, p. 92. 

[16] MEILUS, Elmantas. Žemaitijos kunigaikštytės miesteliai XVII a. II pusėje - XVIII a.: raida, gyventojai, amatai, prekyba. Vilnius, 1997, p. 73.