GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (II)

ZAVIŠOS IR DIDIEJI ŽEMĖS DARBAI ŠVĖKŠNOJE

XVI a. Švėkšnos dvaro savininkais tampa Zavišos ir ją valdo iki 1624 m. 

Andrius Zaviša (apie 1490-1534), (lenk. Andrzej Zawisza, herb Łabędź) - Vilniaus tijūnas (1519), antrąkart vedė Barborą Kęsgailaitę (apie 1500-1550) ir kaip kraitį gavo Švėkšnos dvarą. Pirmosios žmonos vardas ir kilmė nežinoma (apie 1500-?) su kuria susilaukė dukters Onos Zavišaitės (Kamajauskienės) (apie 1520-?). Su Barbora Kęsgailaite susilaukė penkių sūnų – Jono, Merkelio, Mikalojaus, Juozapo ir Stasnislovo bei dviejų dukrų – Onos (Radvilienės) ir Dorotėjos Barboros (Šemetienės).[1]

1527 m. ar 1528 m. Mikalojus Mikalojavičius Kęsgaila už 200 kapų grašių sudarė priešvedybinę sutartį dėl sesers su Andriejumi Zaviša. Šis aktas be datos, buvo sudarytas per tarpininką - Kijevo vyskupą, kuris 1529 m. šį aktą perdavė Žemaičių vyskupui.[2] O štai jau 1534 m. Barbora Kęsgailaitė minima kartu su savo vyru Andriejumi Zaviša, kurie kelia bylą Jurgiui Radvilai I, Vilniaus kaštelionui, dėl Želežnicės kaimo (wieś Żeleźnicę).[3] Todėl galima spėti, kad Švėkšnos dvaras Zavišoms perėjo apie 1530-1533 metus. Mirus Andriejui Zavišai Švėkšnos dvarą paveldėjo jo sūnus - Jonas Andriejičius Zaviša (1520-?), (lenk. Jan Zawisza). Jis buvo reformacijos šalininkas. Vedė Eufemiją Virbickaitę (apie 1530- apie 1589), su kuria susilaukė sūnų Jono (apie 1550-1620), Jurgio (?-?), Andriejaus (?-?) ir dukters (apie 1550-?).[4]

Zavišoms valdant, 1553-1555 m. pirmą kartą Švėkšnos dvaro žemė buvo išmatuota ir nustatytos jos ribos. Matavimo darbus atliko ir aprašė lenkų bajoras, karaliaus Žygimanto Augusto žemės matininkas (revizorius) Jokūbas Laskovskis (lenk. Jakub Laszkowskis). Nemokėdamas lietuvių kalbos, jis gerokai iškraipė vietovardžius, tačiau daugeliu atvejų galima nustatyti, apie ką kalbama.[5]

Pagal šį aprašymą [6], [7] (skliausteliuose aut. paaiškinimai) Švėkšnos dvaro valdos ribojosi su Rietavo ir Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme ir Prūsų siena. Ribų aprašymas pradedamas nuo Stemplių apylinkių, riba eina nuo upės Šakynos (Šaka - deš. Ašvos intakas), karališkojo Paterių kaimo (Patery) iki Švėkšnos tarnybos Tuckių namų, kol pasiekia upę Ramavę (deš. Ašvos intakas) ir ja bei pavaldinių žemėmis, iki intako į Ašvos upę, kur ribojasi su laisvo ūkininko Rimšos žemė, Kesės upe (kair. Ašvos intakas) iki pat jos ištakų. Toliau ribojasi su karališkąja bajorų Silvestraičių žeme ir su Kvėdarnos (Feydanska) riba bei karališkąja bajorų Vaitkevičių žeme, atsiremia į upę Šiaudę (deš. Tenenio intakas). Toliau ribos eina minėto Vaitkevičiaus žeme ir Šiaudų kaimu (Šiaudėnų) ir vėl pasiekia upę Šiaudę. Pati upė Šiaudė nedaug ribojasi. Iš jos išeina skiriamoji, kuri ribojasi su Pajūrio tijūnijos žeme iki Laukstėnų kaimo ir įeina į Žvelesio pelkes (upelis Žvelesys – kair. Ašvos intakas), jas skiriamoji kerta skersai Žemgrindžio tiltas (Nautiltės k. ?) ant vieškelio į Tilžę. Nuo čia kapčiais prasideda bendra riba su karališkąja Gardamo žeme ir eina Tenenio upe, po to ribojasi su karališkąja Pajūrio tijūnijos žeme ir vėl pasiekia Tenenio upę. Nuo jos skersai per Gardamo upę (?) iš kairės yra Prūsų žemė su kuria vietomis ribojasi iki kapčiaus supilto ties Begėdžių kaimu. Nuo jo Veiviržo upe iki vieškelio į Klaipėdą ir palei Papilių kaimą iki Šalteikių kalno (?), o toliau vėl iki Veiviržo upės ir tarp Mikužių ir Papilio kaimų, ribojasi su Biskupiais (Vyskupiškiai), Veiviržėnais, Mitaičių, Vilkių kaimais ir pasiekia Balsės upę (deš. Šlūžmės intakas), toliau iki Upitėnų ir Liepaičių kaimų ir pasiekus Šlužmės upelį (deš. Šalpės intakas) ribojasi su Kiekių žemėmis, toliau kapčiais iki Landžių kaimo, įsiremia į Purlės upę (deš. Šalpė intakas), Kungevičiaus žeme ir pasiekia Šalpės upę (kair. Veiviržo intakas), per ją iki upelio Alkupio (deš. Graumenos intakas). Nuo čia prasideda bendros ribos su karališkąja Šalpėnų ir Burnių žeme, einančios iki Graumenos upės (kair. Šalpės intakas). Toliau pasiekus upokšnį eina kapčiais iki Judrės upės (deš. Graumenos intakas), ribojasi su tais pačiais Burniais ir Rietavo bajorų Mizgiriais; Pajūrio tijūnijos Judrėnų kaimu, pro Švėkšnos Traksėdžių kaimą ir pasiekia upę Šakę (Šaka - deš. Ašvos intakas) - grįžtama prie išeities taško.

Kaip matyti iš ribų aprašymo, per Švėkšną ėjo du dideli vieškeliai: vienas į Tilžę, antras į Klaipėdą, kurie jungė Žemaitiją ir Žemaičių Vyskupijos centrą Varnius su minėtais miestais. Anot J. Rugio [8], tai kad Švėkšna buvo pasienyje, prie didelių vieškelių, turėjo įtakos ir švėkšniškių mąstymui, darant juos sumanesnius, lengviau prisitaikančius prie pokyčių, susivokiančius naujose sąlygose, sugyvenantys su žmonėmis bei mėgstantis pasižmonėti ir pareikšti iniciatyvos. Minima, kad į šv. Jokūbo atlaidus Švėkšnoje susirinkdavo ne tik vietinių apylinkių gyventojai, bet ir lietuvių maldininkai iš Prūsijos [9], [10], [11]. Ko gero atlaidų metu vykdavo prekyba, o karčiamos ūždavo.

1569 m. Eufemina Virbickaitė Zavišienė (apie 1539-1589), mirus Jonui Zavišai išteka antrą kartą už kunigaikščio Andriejaus Višniovieckio (1538-1583) (lenk. Andrzej Wiśniowiecki), kuris buvo Vraclavo ir Liubeko seniūnas, Vraclavo (1572) ir Voluinės (1568-1572) kaštelionas, Vraclavo vaivada (1572-1576), Voluinės vaivada (1576-1583), pagal tikėjimą - evangelikas. Vedęs E. Zavišienę, jis tampa sąlyginiu Švėkšnos dvaro savininku, kol Zavišos vaikai taps pilnamečiais.

Tuo laiku Švėkšnoje galėjo atsirasti evangelikų bendruomenė ir užvaldyti Švėkšnos bažnyčią. Įrašas, esantis dokumente Descriptio Dioecesis Samogitiensis nurodo, kad 1589 m. Švėkšnos bažnyčia buvo išvalyta nuo erezijos, tai yra vėl grąžinta katalikams.[12]

Iš senų dokumentų žinoma, kad dar 1578 m. A. Višniovieckis atkalbinėjo Joną, Jurgį ir Andriejų Janovičius Zavišas nuo Švėkšnos perėmimo.[13] Remiantis 1578 m. Raseinių Žemės teismo aktais Andriejus Višniovieckis ir Švėkšnos dvaro paveldėtojai Jonas, Andriejus ir Jurgis Jonavičiai Zavišos buvo skolingi Vaitiekui Jonavičiui Šemėtai. Teismai tęsėsi tris metus. 1579 m. lapkričio 1 d. teismas padalino Kęsgailos palikimą, tarp paveldėtojų Jono ir Andriejaus Zavišų bei Šemėtų. Dalintos valdos: miestas Rakovas (Раковъ) su pilimi ir jam priklausančiais dvarais Bakštensko (?) valsčiuje (Бакштен. в.), Derevnajos (Деревное) dvaras ir miestas ir dvarai Minsko paviete (Мирскомъ пов.), Švėkšnos (Швекшни) dvaras ir miestas, žemaičių žemėse, Deltuvos (Дяволтовъ) dvaras ir miestas, ir Milašiūnų (Милошуны) dvaras Vilkmergės paviete (Вилкомiр. пов.).[14].

Nuo 1579 m. Švėkšną valdo Jonas Jonavičius Zaviša (apie 1550-1620 m.), (lenk. Jan Zawisza) – LDK valstybinis veikėjas, Lydos pakamaris (nuo 1593), Mstislavlio (1596) ir Vitebsko vaivada (nuo 1599), Suražo seniūnijos valdytojas (nuo 1599). Buvo vedęs Koreckaitę (apie 1570 - ?) su kuria susilaukė dukters Onos, kuri ištekėjo už Sanguškos-Kovelskio. Aptinkami šaltiniai internete, kad antrojoje santuokoje su Anastasija Tryznaite, J. Zaviša susilaukė sūnaus Mikalojaus (apie 1585-1647)[15]. Tačiau Geni.com nurodoma, kad Mikalojus Zaviša yra Jono Andriejičiaus Zavišos brolis.[16]

Į Švėkšnos dvaro valdas pretendavo ir Jurijus Jonavičius Zaviša. Jis 1583-1584 m. skundėsi teismui su prašymu priteisti jam trečdalį Švėkšnos dvaro valdų.[17]

Žinoma, kad Jonas Zaviša 1598 m. Seimo buvo paskirtas sienos su Prūsija patikrinimo kamisoriumi ir 1601 m. gavęs Seimo pavedimą parinkti vietą tvirtovei statyti prie Prūsijos sienos. Spėjama, kad tą vietą galėjo būti išrinkęs Švėkšnoje, nes netrukus Švėkšnos apylinkėse, kiek žemiau dvaro sodybos prasidėjo dideli darbai: dvaro pievose buvo supilti pylimai, užtvenkti Švėkšnalės ir Šalnos upeliai ir dauboje suformuotas tvenkinys. Taip čia 1620 m. atsirado dirbtinis tvenkinys, tyvuliavęs apie 200 metų, kuris vėliau, pastačius vandens malūną Vilkėnuose, buvo nukeltas į dabartinę Vilkėnų vietą. Dar ir dabar abipus tilto prie Švėkšnos (kelyje Saugos – Švėkšna), aiškiai matyti pylimo liekanos (2 pav.). Vis dėlto Švėkšnoje pilis nebuvo pastatyta.

2 pav. Centre matyti buvusio tvenkinio ribos, senojo kelio
Inkakliai-Švėkšna  pylimas su tiltu.
Nuotraukos autorius Danutė Gailiūnienė.

Suformavus tvenkinį, pasikeitė ir Švėkšnos miestelio plėtimosi kryptys bei kelių tinklas. Ankstesnė kelio trasa ėjusi iš Veiviržėnų į Žemaičio Naumiestį, buvo užlieta. Vietoj jo buvo nutiestas naujas kelias į pietus nuo dvaro sodybos.[18] Supiltu pylimu ėjo senasis kelias į Švėkšną nuo Inkaklių kaimo (2 pav.). Atsižvelgiant į tai, miestelis toliau plėstis galėjo tik pagal naująjį Veiviržėnų - Žemaičių Naumiesčio kelią.

J. Rugys [19] mano, kad taip vadinamas Kalės tvenkinys irgi turėjo atsirasti tais laikais, tuo būdu sutvarkant įvažiavimą į miestelį iš pietų pusės ir nusausinant žemutinę dvaro parko dalį. Nusausinti žemę ir vaizdui pagražinti dvarvietėje buvo iškasti tvenkiniai ir kanalų sistema. Taip atsirado tvenkinys su sala ir mažasis tvenkinys parke, netoli dabartinės pradinės mokyklos.

Visi šie darbai, nors buvo reikalingi ir naudingi, gerokai apsunkino ir nuvargino valstiečius, dėl to žemės ūkio darbai buvo apleisti. Iš tų laikų yra užsilikę pasakojimų ir padavimų. Vienas tokių padavimų pasakoja, kad Švėkšną valdė du broliai, kurie sumanė padaryti Švėkšną jūros uostu, sujungiant ją perkasais su jūra. Pradėtas darbas taip išvargino žmones, kad jie sukilo ir vieną brolių užmušė. Antrasis brolis, gelbėdamas savo gyvybę, pasižadėjęs savo sumanymo toliau nevykdyti ir nutraukė darbus, nuo kurių paliko tik pradėti perkasai.[20]

Įrengus didįjį tvenkinį buvo užlieta klebonui priklausanti pieva. 1620 m. birželio 6 d. raštu Jonas Zaviša susitaria su Švėkšnos klebonu Valentu Adauktu Karštenu, kad už užsemtą tvenkinio vandeniu pievą, klebonas gauna 25 margus Skontautiškės lauko ir prie jo esančią pievą ties Švėkšnalės upeliu. Be to klebonui atiduodamas Debriškių žemės plotas, apdirbamas vietos gyventojo Mykolo Alseikio. Taip pat sutarta, kad Zaviša dešimtą grūdą nuo Švėkšnos dvaro bažnyčiai mokės pinigais, o ne natūra.[21]

A. Miškinis [22] nurodo, kad apie 1609 m. buvo padidinta Švėkšnos bažnyčios fundacija, skiriant papildomai žemės. Tais metais sudarytas bažnyčios valdos planas su pažymėtų 15 sklypų, kurie buvo atskirai išsidėstė atokiau nuo miestelio - prie Kvėdarnos valsčiaus ribos.

Švėkšna 1613 m. LDK žemėlapyje.

1613 m. LDK žemėlapyje, Švėkšna (Swiexna) iš kitų aplinkinių pažymėtų vietovių išsiskiria elementų išdėstymu.[23] Aiškiai matyti vienbokštė bažnyčia ir dar šeši pastatai.

Manoma, kad Jonas Zaviša dažnai būdavo Švėkšnoje ir rūpinosi dvaru.[24] Turėjo grandiozinių žemėtvarkinių planų, dalis jų liko neužbaigti. Dėl sunkių žemės darbų nuskurdo valstiečiai, smuko žemės ūkis. Su bažnyčia Zavišos, matomai, sutarė neblogai, nes bylų teismuose neaptikta.

Po Jono Zavišos mirties, 1620 metais, Švėkšnos dvaro savininku tampa Mikalojus Zaviša (apie 1585-1627?) (lenk. Mikolaj Zawisza-Kiezgajlo, herb Labędž) [25] – Lietuvos didysis referentas (1625-1626), Vitebsko kaštelionas (nuo 1626). Buvo vedęs du kart. Pirmoji žmona - Elžbieta Radvilaitė (1592-1627), su ja susilaukė tik dukterų: Liudvikos (bernardinų vienuolė) (1595-?), ? (Kaminskienės) (apie 1600-?), Melanijos (Stempkauskienės) (1620-?). Antroji žmona buvo Elžbieta Tiškevičiūtė (1623-?), kuri vėliau ištekėjo antrą kartą už Jono Farensbacho (m. apie 1627).[26]

Išnašos:
[1] Geni.com.
[2] Poczet rodów w Wielkiem Ksistwie Litewskiém w XV i XVI wieku : uoy i wyda Adam Boniecki. Warszawam 1887, s. 122.
[3] Ten pat, p. 123.
[4] Geni.com.
[5] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 218.
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 81-86.
[7] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 11-12.
[8] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 88.
[9] ALEKNA, Antanas. Katalikų bažnyčia Lietuvoje, Kaunas, 1936, p.68.
[10] ROČKA, Marcelinas. "Martyno Mažvydo laiškai". Literatūra, 9 t. Vilnius, 1966, p. 262-263.
[11] MAŽVYDAS, Martynas. Pirmoji lietuviška knyga. Vilnius, 1974, p. 270, 278.
[12] VAIVADA, Vacys. Katalikų bažnyčia ir reformacija Žemaitijoje XVI a.: esminiai raidos bruožai. Klaipėda, 2004, p. 140.
[13] PETKIEWICZ, Krzystof. Kiezgajlowie i ich latyfundium do polowy XVI wieku. Poznan, 1982, p. 129.
[14] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 72-73.
[15] Vikipedija.lt. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mikalojus_Zavi%C5%A1a .
[16] Geni.com.
[17] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 105.
[18] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226.
[19] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 80-90.
[20] Ten pat, p. 90.
[21] Ten pat.
[22] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 225.
[23] Magni ducatus lithuaniae caeterarumque regionum illi adiacentium exacta descriptio / Žemėlapį išleido M. K. Radvila, 1613 m.
[24] KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. 4 t. Boston, 1968, p. 219.
[25] Lenkijos biografinis žodynas internete. Prieiga per internetą: http://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/jan-farensbach.
[26] Geni.com.