Nedaug istorinių šaltinių yra išlikę apie Švėkšną iš XV, XVI amžių.
Švėkšnos dvaro, gyvenvietės istoriją yra aprašęs švėkšniškis, profesorius, chemijos inžinierius Jonas Rugis savo knygoje „Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija“, išleistoje 1950 m. Čikagoje. Tos pačios knygos tekstas su pataisymais ir papildymais perspausdintas 1974 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Švėkšna“; redaktorė Alicija Rugytė. Knygoje pateikiama kai kurių faktų, pasakojimų, bet dažniausiai nenurodomi šaltiniai. Todėl patikrinti faktus kartais būna gana sudėtinga. Vis dėlto, Jono Rugio pasakojimu rėmėsi visi vėliau rašę apie Švėkšną ir jos ankstyvuosius laikus, tai - Bronius Kviklys, Kazys Žąsytis, Petras Čeliauskas, Algimantas Miškinis ir kt.
Šiuolaikiniai istorijos tyrinėtojai ieško ir atranda vis naujų dokumentų archyvuose, kuriuose minima Švėkšną [1]. Ir tai papildo bei patikslina jau žinomus faktus, praplečia Švėkšnos dvaro ir miestelio istoriją.
Šis pasakojimas, tai bandymas plačiau aprašyti Švėkšnos dvaro, miestelio ir jo gyventojų istoriją, ją papildant naujais duomenimis, plačiau nušviečiant valdančiųjų įtaką Švėkšnos miesteliui ir jo gyventojams.
***
Dažnas rašytojas apie Švėkšną pradeda rašyti maždaug taip:
Spėjama, kad dėl dažnų kryžiuočių puldinėjimų XIII a. pabaigoje ir XIV amžiuje, ankstesnė Švėkšnos gyvenvietė buvo išnykusi. Čia plytėjo dykros. Ir tik po Žalgirio kautynių, 1422 m. sudarytos Melno taikos, kai buvo nustatyta LDK ir Ordino siena bei atsirado tikimybė dėl ilgalaikės taikos, susidarė palankesnės sąlygos gyventojams vėl kurtis šiose žemėse.
Manoma, kad dar XV amžiaus viduryje ar antroje pusėje vienas iš Žemaičių seniūnų Mykolas ar Jonas Kęsgaila, palikuonys garsaus Kęsgailos, Vytauto didiko, čia įkūrė Švėkšnos dvarą. Pasirenkant vietą dvarui, tam įtakos turėjo turėti gamtinės sąlygos bei didieji prekybos traktai einantys nuo Medininkų (Varnių) į Klaipėdos uostą ir Tilžę. Spėjama, kad nuo seno čia esantys keliai siejo žemaičius, prūsus, kuršius ir žiemgalius. Todėl galima manyti, kad XV a. Švėkšna jau buvo nemažas administracinis pasienio miestelis bei prekybinis centras.
Anksčiausias žinomas įrašas patvirtinantis buvus Švėkšna – 1503 m. kovo 8 d. Linkuvos bažnyčios fundacijos ir dotacijos aktas, surašytas Varniuose, kurį kaip liudytojas pasirašė ir Švėkšnos klebonas Petras: "Petro plebano in Swiexny".[2]
Pirmasis žinomas Švėkšnos dvaro savininkas - Mikalojus Jonavičius Kęsgaila (1460? - 1512), (lenk. Mikołaj Janowicz Kieżgajło, herb Łabędź) - LDK didikas, valstybės maršalka (1481), žemės maršalka (1509-1512).
Jis 1509 m. gegužės 21 d. savo Pašakarnių dvare, esančiame prie Raseinių, surašo fundacijos – dotacijos aktą [3] 1507 m. pastatytai Šv. Jokūbo Švėkšnos bažnyčiai [4], kuri čia įsteigta vyskupo Martyno Lintfaro nurodymu. Pagal šį Švėkšnos parapijos steigimo raštą [5] Kęsgaila pasižada aprūpinti bažnyčią visais liturginiais rūbais ir indais. Bažnyčios dvasininkijos ir tarnų išlaikymui atidavė dešimt kaimiečių su jų šeimomis, žemėmis ir visu turėtu turtu. Taip pat suteikė žemės tiek, kiek reikalinga apsėti 40 bačkų grūdų, o pievų, ribojančių su ta žeme ir Švėkšnos upe, tiek kiek reikalinga. Atiduotos trys karčemos klebonijos reikalams su teise gaminti alų ir midų, nurodant, kad gėrimais aprūpinti galės tik vikarą ir bažnyčios tarnus. Įsipareigojo kasmet iš Švėkšnos dvaro duoti po vieną bačką neskiesto medaus, taip pat dešimtinę nuo visų pasėlių – iš ariamosios žemės ir iš pavasario sėjos iš Švėkšnos, Beržėnų ir Ginteliškių dvarų. Pagal steigimo aktą, bažnyčios klebonas buvo įpareigotas laikyti trejas giedotines Mišias: Šventos Trejybės, Palaimintos Mergelės ir Šventojo Jokūbo, tos bažnyčios patrono, savaičių dienomis jas atnašaujant.
Švėkšnos apylinkės, o ir pati Švėkšna turėjo būti gana gausiai apgyvendinta, jei atsirado reikalas steigti parapiją. J. Rugis [6], [7] nurodo, kad tuo laiku Švėkšnoje buvo 12 karčemų, iš kurių trys atiduotos bažnyčiai su apribojimais. Iki tol Švėkšnoje alaus ir midaus gamyba buvo tik dvaro savininko monopolis. Judėjimas per miestelį matomai buvo nemažas, čia pravažiuodavo pirkliai, keliautojai. A. Miškinis [8], rašo, kad pagal kartografinės medžiagos analizę, Švėkšna po 1509 m. buvo kryžkelėje, kurią sudarė traktas, ėjęs nuo Veiviržėnų Žemaičių Naumiesčio link, po to išsišakojęs į Tilžę ir Tauragę. Kitas svarbus kelias ėjo iš Švėkšnos į Klaipėdą ir atsiskirdamas nuo Veiviržėnų – Žemaičio Naumiesčio trakto, kirto Švėkšnos upelio slėnį turbūt senojo Medininkų – Klaipėdos kelio trasoje. Švėkšnos miestelis kūrėsi šalia dvaro sodybos. Tai, kad Švėkšnos miestelis buvo gana reikšmingas rodo ir 1526 m. lenkų istoriko Bernardo Vapovskio Žemaitijos žemėlapyje pažymėta Švėkšna (Swÿekʃnÿ), kur išvis mažai yra pažymėtų gyvenviečių.
1509 m. Švėkšnos bažnyčios dotacijos [9] akte rašoma: „... norime Šv. Jokūbo bažnyčią, esančia Švėkšnoje, mūsų valdoje ir tėvonijoje, Medininkų diecezijai priklausančią, kunigaikščių įsteigtą, mūsų arnotais, kielikais ir knygomis, dievo tarnybai tinkamai pagamintais, lygiai ir kitais reikmenimis, kiek tai tokiais atvejais teisėtai yra lauktina, - apdovanoti ir papuošti...“. Sprendžiant iš šio įrašo bažnyčia jau buvo pastatyta prieš surašant šį aktą, o pagal Linkuvos bažnyčios 1503 m. dotacijos aktą buvo paskirtas ir kunigas Švėkšnos bažnyčiai. M. Valančius [10] rašo, „Metuose 1507 Mikalojus Jonavyčia Kęsgailis padirbino bažnyčią Švėkšnoje, ...“.
Remiantis šiais įrašais, galima manyti, kad iki 1507 m. Švėkšnoje jau stovėjo bažnyčia. Gal būt paprastutė, medinė, bet ji turėjo būti. 1507 m. Mikalojui Jonavičiui Kęsgailai pastačius naują bažnyčią Švėkšnoje ir 1509 m. jai suteikus fundaciją, Švėkšna tapo parapinė bažnyčia.
Tikslių žinių kaip atrodė tuo laiku statyta bažnyčia nėra. Manoma, kad 1507 metų bažnyčia buvo medinė su nedideliu bokšteliu ant frontono.[11] Kaip rašo R. Laužikas [12] priekyje esančio bokštelio paskirtis galėjo turėti funkcinę (pakabinti varpą) ir estetinę paskirtį (išskirti bažnyčią iš kitų pastatų ir aplinkos). Bokštelius tuo laiku dažydavo raudona spalva. Tokias nedideles bažnyčias su ašine kompozicija ir nedideliu bokšteliu priekyje dažniausiai statydavo kaimo vietovėse.
Dvasininką į parapinę bažnyčią ar altariją ir kitas beneficijas dažniausiai patrono (fundatoriaus) atskiru siūlymu skirdavo vyskupas. Steigiant naują bažnyčią klebono teikimas dažnai būdavo įrašomas į fundacijos aktą. Švėkšnos atveju, tokio įrašo dotacijos akte nėra. Iki XVII a. pradžios nėra aptikta žinių, kas kunigavo Švėkšnos bažnyčioje.
Įsteigus parapiją Švėkšnoje, šalia dvaro, atsirado dar vienas nepriklausomas žemės ir valstiečių valdytojas - bažnyčia. Ši valda vadinta bažnyčios jurisdika – tai teritorija, išimta iš miestui (ar dvarui) priklausančios žemės dalis ir pavesta bažnyčios globai. Jos valdos ribojosi su dvaro sodybos ribomis. Manoma, kad jurisdikai teko ir dalis miestelio žemės. Todėl miestelis toliau galėjo plėstis tik į rytus, dešiniojo kelio Veiviržėnai - Žemaičių Naumiestis pusėje [13] Laisvų valstiečių Švėkšnoje tuo laiku buvo nedaug. Pradėjo formuotis miestiečių luomas.
Mikalojus Jonavičius Kęsgaila dokumentuose savo pagrindine tėvonija laikė Kražius. Buvo vedęs dukart. Su pirma žmona Ona, Alberto Jonaičio Mantvydo dukterimi (apie 1450-1500) susilaukė dukros Onos Kęsgailaitės (Šemetienės) (apie 1480-1554) ir sūnaus Mikalojaus Mikalojaičio Kęsgailos (1496-1529). Su antrąja žmona, kurios vardas ir kilmė nežinomi (apie 1475-?) susilaukė dukros Barboros Kęsgailaitės (Zavišienės) (1500- apie 1550).[14] Prieš mirtį savo mažamečių vaikų globėju buvo paskyręs savo vyresnįjį brolį grafą Stanislovą Jonavičių Kęsgailą (apie 1451-1527), (lenk. Stanisław Janowicz Kieżgajło), kuris buvo Žemaitijos seniūnas (1486-1527), Trakų (1499-1522) ir Vilniaus (1522-1527) kaštelionas, Lietuvos didysis etmonas (1501-1502).
Lietuvos metrikos knygose likę įrašai skelbia, kad Mikalojus Mikalojaitis Kęsgaila 1522 ir 1522 m. rašės skundus dėl dėdės, globėjo Stanislovo Jonavičiaus Kęsgailos, nenoro padalinti lygiomis dalimis vaikams tėvo paliktą turtą.[15] Bylą tęsėsi su dėdės sūnumi Stanislovu Stanislavovičiumi Kęsgaila. Galutinai 1528 m. pusbroliai sutarė pasidalyti Šiaulėnus ir Gargždus.
Raseinių Žemės teismų knygose yra likęs 1549 m. sausio 10 d. aktas apie Stanislovo Kęsgailos dovanojimą aktą [16] savo tarnui Jurijui Mackevičiui dvarelį Novikavskio Švėkšnos dvaro valdose („дворецъ Новиковскiй въ им. Швекшнянскомь“).
Kęsgailų giminė buvo kilminga ir turtinga. XVI a. pradžioje jiems priklausė 34 dvarai su 4000 valstiečių tarnybų ir 8000 dūmų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei skirdavo 600 raitelių. Buvo nuolatiniai Ponų tarybos nariai, LDK savarankiškumo šalininkai.
Švėkšnoje pagal tą laikmetį Kęsgailos pastatė gana paprastutę bažnyčią ir suteikė jai fundaciją. Tai buvo svarbus žingsnis Švėkšnos vystymosi istorijoje. Švėkšna tapusi parapijos centru, traukė amatininkus iš aplinkinių vietovių ir skatino miestelio augimą.
Išnašos:
[1] 1503 Linkuvos bažnyčios privilegijų aktas 1503.III.8.
[2] 1503.III.8 Kotrynos Mykolienės iš Žeimių Linkuvos bažnyčios fundacija: Codex mednicensis seu Samogitiae diocesis, p.152-153.
[3] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p.71-79; LVA. F.1671. Ap. 4. B 455. L.13.
[4] VALANČIUS, Motiejus. Raštai. 2 t.: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 1972, p. 70.
[5] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p.72-79; LVA. F.1671. Ap. 4. B 455. L.13.
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 10.
[7] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 71.
[8] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 224.
[9] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 73, 78.
[10] VALANČIUS, Motiejus. Raštai. 2 t.: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 1972, p. 70
[11] LAUŽIKAS, Rimvydas. Lietuvos XV-XVI a. medinių bažnyčių architektūros bruožai. Liaudies kultūra, 2001, Nr. 2, p. 40.
[12] LAUŽIKAS, Rimvydas. Lietuvos XV-XVI a. medinių bažnyčių architektūros bruožai. Liaudies kultūra, 2001, Nr. 2, p. 39-40.
[13] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 224.
[14] Geni.com.
[15] Poczet rodów w Wielkiem Ksistwie Litewskiém w XV i XVI wieku : uoy i wyda Adam Boniecki. Warszawam 1887, s. 123.
[16] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 122.
Švėkšnos dvaro, gyvenvietės istoriją yra aprašęs švėkšniškis, profesorius, chemijos inžinierius Jonas Rugis savo knygoje „Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija“, išleistoje 1950 m. Čikagoje. Tos pačios knygos tekstas su pataisymais ir papildymais perspausdintas 1974 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Švėkšna“; redaktorė Alicija Rugytė. Knygoje pateikiama kai kurių faktų, pasakojimų, bet dažniausiai nenurodomi šaltiniai. Todėl patikrinti faktus kartais būna gana sudėtinga. Vis dėlto, Jono Rugio pasakojimu rėmėsi visi vėliau rašę apie Švėkšną ir jos ankstyvuosius laikus, tai - Bronius Kviklys, Kazys Žąsytis, Petras Čeliauskas, Algimantas Miškinis ir kt.
Šiuolaikiniai istorijos tyrinėtojai ieško ir atranda vis naujų dokumentų archyvuose, kuriuose minima Švėkšną [1]. Ir tai papildo bei patikslina jau žinomus faktus, praplečia Švėkšnos dvaro ir miestelio istoriją.
Šis pasakojimas, tai bandymas plačiau aprašyti Švėkšnos dvaro, miestelio ir jo gyventojų istoriją, ją papildant naujais duomenimis, plačiau nušviečiant valdančiųjų įtaką Švėkšnos miesteliui ir jo gyventojams.
***
Dažnas rašytojas apie Švėkšną pradeda rašyti maždaug taip:
Spėjama, kad dėl dažnų kryžiuočių puldinėjimų XIII a. pabaigoje ir XIV amžiuje, ankstesnė Švėkšnos gyvenvietė buvo išnykusi. Čia plytėjo dykros. Ir tik po Žalgirio kautynių, 1422 m. sudarytos Melno taikos, kai buvo nustatyta LDK ir Ordino siena bei atsirado tikimybė dėl ilgalaikės taikos, susidarė palankesnės sąlygos gyventojams vėl kurtis šiose žemėse.
Manoma, kad dar XV amžiaus viduryje ar antroje pusėje vienas iš Žemaičių seniūnų Mykolas ar Jonas Kęsgaila, palikuonys garsaus Kęsgailos, Vytauto didiko, čia įkūrė Švėkšnos dvarą. Pasirenkant vietą dvarui, tam įtakos turėjo turėti gamtinės sąlygos bei didieji prekybos traktai einantys nuo Medininkų (Varnių) į Klaipėdos uostą ir Tilžę. Spėjama, kad nuo seno čia esantys keliai siejo žemaičius, prūsus, kuršius ir žiemgalius. Todėl galima manyti, kad XV a. Švėkšna jau buvo nemažas administracinis pasienio miestelis bei prekybinis centras.
Anksčiausias žinomas įrašas patvirtinantis buvus Švėkšna – 1503 m. kovo 8 d. Linkuvos bažnyčios fundacijos ir dotacijos aktas, surašytas Varniuose, kurį kaip liudytojas pasirašė ir Švėkšnos klebonas Petras: "Petro plebano in Swiexny".[2]
KĘSGAILOS - ŠVĖKŠNOS BAŽNYČIOS FUNDATORIAI
Pirmasis žinomas Švėkšnos dvaro savininkas - Mikalojus Jonavičius Kęsgaila (1460? - 1512), (lenk. Mikołaj Janowicz Kieżgajło, herb Łabędź) - LDK didikas, valstybės maršalka (1481), žemės maršalka (1509-1512).
Jis 1509 m. gegužės 21 d. savo Pašakarnių dvare, esančiame prie Raseinių, surašo fundacijos – dotacijos aktą [3] 1507 m. pastatytai Šv. Jokūbo Švėkšnos bažnyčiai [4], kuri čia įsteigta vyskupo Martyno Lintfaro nurodymu. Pagal šį Švėkšnos parapijos steigimo raštą [5] Kęsgaila pasižada aprūpinti bažnyčią visais liturginiais rūbais ir indais. Bažnyčios dvasininkijos ir tarnų išlaikymui atidavė dešimt kaimiečių su jų šeimomis, žemėmis ir visu turėtu turtu. Taip pat suteikė žemės tiek, kiek reikalinga apsėti 40 bačkų grūdų, o pievų, ribojančių su ta žeme ir Švėkšnos upe, tiek kiek reikalinga. Atiduotos trys karčemos klebonijos reikalams su teise gaminti alų ir midų, nurodant, kad gėrimais aprūpinti galės tik vikarą ir bažnyčios tarnus. Įsipareigojo kasmet iš Švėkšnos dvaro duoti po vieną bačką neskiesto medaus, taip pat dešimtinę nuo visų pasėlių – iš ariamosios žemės ir iš pavasario sėjos iš Švėkšnos, Beržėnų ir Ginteliškių dvarų. Pagal steigimo aktą, bažnyčios klebonas buvo įpareigotas laikyti trejas giedotines Mišias: Šventos Trejybės, Palaimintos Mergelės ir Šventojo Jokūbo, tos bažnyčios patrono, savaičių dienomis jas atnašaujant.
Švėkšnos apylinkės, o ir pati Švėkšna turėjo būti gana gausiai apgyvendinta, jei atsirado reikalas steigti parapiją. J. Rugis [6], [7] nurodo, kad tuo laiku Švėkšnoje buvo 12 karčemų, iš kurių trys atiduotos bažnyčiai su apribojimais. Iki tol Švėkšnoje alaus ir midaus gamyba buvo tik dvaro savininko monopolis. Judėjimas per miestelį matomai buvo nemažas, čia pravažiuodavo pirkliai, keliautojai. A. Miškinis [8], rašo, kad pagal kartografinės medžiagos analizę, Švėkšna po 1509 m. buvo kryžkelėje, kurią sudarė traktas, ėjęs nuo Veiviržėnų Žemaičių Naumiesčio link, po to išsišakojęs į Tilžę ir Tauragę. Kitas svarbus kelias ėjo iš Švėkšnos į Klaipėdą ir atsiskirdamas nuo Veiviržėnų – Žemaičio Naumiesčio trakto, kirto Švėkšnos upelio slėnį turbūt senojo Medininkų – Klaipėdos kelio trasoje. Švėkšnos miestelis kūrėsi šalia dvaro sodybos. Tai, kad Švėkšnos miestelis buvo gana reikšmingas rodo ir 1526 m. lenkų istoriko Bernardo Vapovskio Žemaitijos žemėlapyje pažymėta Švėkšna (Swÿekʃnÿ), kur išvis mažai yra pažymėtų gyvenviečių.
 |
| Švėkšna B. Vapovskio žemėlapyje, 1526 m. |
1509 m. Švėkšnos bažnyčios dotacijos [9] akte rašoma: „... norime Šv. Jokūbo bažnyčią, esančia Švėkšnoje, mūsų valdoje ir tėvonijoje, Medininkų diecezijai priklausančią, kunigaikščių įsteigtą, mūsų arnotais, kielikais ir knygomis, dievo tarnybai tinkamai pagamintais, lygiai ir kitais reikmenimis, kiek tai tokiais atvejais teisėtai yra lauktina, - apdovanoti ir papuošti...“. Sprendžiant iš šio įrašo bažnyčia jau buvo pastatyta prieš surašant šį aktą, o pagal Linkuvos bažnyčios 1503 m. dotacijos aktą buvo paskirtas ir kunigas Švėkšnos bažnyčiai. M. Valančius [10] rašo, „Metuose 1507 Mikalojus Jonavyčia Kęsgailis padirbino bažnyčią Švėkšnoje, ...“.
Remiantis šiais įrašais, galima manyti, kad iki 1507 m. Švėkšnoje jau stovėjo bažnyčia. Gal būt paprastutė, medinė, bet ji turėjo būti. 1507 m. Mikalojui Jonavičiui Kęsgailai pastačius naują bažnyčią Švėkšnoje ir 1509 m. jai suteikus fundaciją, Švėkšna tapo parapinė bažnyčia.
Tikslių žinių kaip atrodė tuo laiku statyta bažnyčia nėra. Manoma, kad 1507 metų bažnyčia buvo medinė su nedideliu bokšteliu ant frontono.[11] Kaip rašo R. Laužikas [12] priekyje esančio bokštelio paskirtis galėjo turėti funkcinę (pakabinti varpą) ir estetinę paskirtį (išskirti bažnyčią iš kitų pastatų ir aplinkos). Bokštelius tuo laiku dažydavo raudona spalva. Tokias nedideles bažnyčias su ašine kompozicija ir nedideliu bokšteliu priekyje dažniausiai statydavo kaimo vietovėse.
Dvasininką į parapinę bažnyčią ar altariją ir kitas beneficijas dažniausiai patrono (fundatoriaus) atskiru siūlymu skirdavo vyskupas. Steigiant naują bažnyčią klebono teikimas dažnai būdavo įrašomas į fundacijos aktą. Švėkšnos atveju, tokio įrašo dotacijos akte nėra. Iki XVII a. pradžios nėra aptikta žinių, kas kunigavo Švėkšnos bažnyčioje.
Įsteigus parapiją Švėkšnoje, šalia dvaro, atsirado dar vienas nepriklausomas žemės ir valstiečių valdytojas - bažnyčia. Ši valda vadinta bažnyčios jurisdika – tai teritorija, išimta iš miestui (ar dvarui) priklausančios žemės dalis ir pavesta bažnyčios globai. Jos valdos ribojosi su dvaro sodybos ribomis. Manoma, kad jurisdikai teko ir dalis miestelio žemės. Todėl miestelis toliau galėjo plėstis tik į rytus, dešiniojo kelio Veiviržėnai - Žemaičių Naumiestis pusėje [13] Laisvų valstiečių Švėkšnoje tuo laiku buvo nedaug. Pradėjo formuotis miestiečių luomas.
Mikalojus Jonavičius Kęsgaila dokumentuose savo pagrindine tėvonija laikė Kražius. Buvo vedęs dukart. Su pirma žmona Ona, Alberto Jonaičio Mantvydo dukterimi (apie 1450-1500) susilaukė dukros Onos Kęsgailaitės (Šemetienės) (apie 1480-1554) ir sūnaus Mikalojaus Mikalojaičio Kęsgailos (1496-1529). Su antrąja žmona, kurios vardas ir kilmė nežinomi (apie 1475-?) susilaukė dukros Barboros Kęsgailaitės (Zavišienės) (1500- apie 1550).[14] Prieš mirtį savo mažamečių vaikų globėju buvo paskyręs savo vyresnįjį brolį grafą Stanislovą Jonavičių Kęsgailą (apie 1451-1527), (lenk. Stanisław Janowicz Kieżgajło), kuris buvo Žemaitijos seniūnas (1486-1527), Trakų (1499-1522) ir Vilniaus (1522-1527) kaštelionas, Lietuvos didysis etmonas (1501-1502).
Lietuvos metrikos knygose likę įrašai skelbia, kad Mikalojus Mikalojaitis Kęsgaila 1522 ir 1522 m. rašės skundus dėl dėdės, globėjo Stanislovo Jonavičiaus Kęsgailos, nenoro padalinti lygiomis dalimis vaikams tėvo paliktą turtą.[15] Bylą tęsėsi su dėdės sūnumi Stanislovu Stanislavovičiumi Kęsgaila. Galutinai 1528 m. pusbroliai sutarė pasidalyti Šiaulėnus ir Gargždus.
Raseinių Žemės teismų knygose yra likęs 1549 m. sausio 10 d. aktas apie Stanislovo Kęsgailos dovanojimą aktą [16] savo tarnui Jurijui Mackevičiui dvarelį Novikavskio Švėkšnos dvaro valdose („дворецъ Новиковскiй въ им. Швекшнянскомь“).
Kęsgailų giminė buvo kilminga ir turtinga. XVI a. pradžioje jiems priklausė 34 dvarai su 4000 valstiečių tarnybų ir 8000 dūmų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei skirdavo 600 raitelių. Buvo nuolatiniai Ponų tarybos nariai, LDK savarankiškumo šalininkai.
Švėkšnoje pagal tą laikmetį Kęsgailos pastatė gana paprastutę bažnyčią ir suteikė jai fundaciją. Tai buvo svarbus žingsnis Švėkšnos vystymosi istorijoje. Švėkšna tapusi parapijos centru, traukė amatininkus iš aplinkinių vietovių ir skatino miestelio augimą.
Išnašos:
[1] 1503 Linkuvos bažnyčios privilegijų aktas 1503.III.8.
[2] 1503.III.8 Kotrynos Mykolienės iš Žeimių Linkuvos bažnyčios fundacija: Codex mednicensis seu Samogitiae diocesis, p.152-153.
[3] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p.71-79; LVA. F.1671. Ap. 4. B 455. L.13.
[4] VALANČIUS, Motiejus. Raštai. 2 t.: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 1972, p. 70.
[5] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p.72-79; LVA. F.1671. Ap. 4. B 455. L.13.
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 10.
[7] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 71.
[8] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 224.
[9] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 73, 78.
[10] VALANČIUS, Motiejus. Raštai. 2 t.: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 1972, p. 70
[11] LAUŽIKAS, Rimvydas. Lietuvos XV-XVI a. medinių bažnyčių architektūros bruožai. Liaudies kultūra, 2001, Nr. 2, p. 40.
[12] LAUŽIKAS, Rimvydas. Lietuvos XV-XVI a. medinių bažnyčių architektūros bruožai. Liaudies kultūra, 2001, Nr. 2, p. 39-40.
[13] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 224.
[14] Geni.com.
[15] Poczet rodów w Wielkiem Ksistwie Litewskiém w XV i XVI wieku : uoy i wyda Adam Boniecki. Warszawam 1887, s. 123.
[16] Опись документов Виленского центрального архива древних актовых книг. Вып. 1 : Акты Россиенского земского суда за 1575―1586 годы, № 14575―14586 / [подготовлен к печати и издан И. Я. Спрогисом и др.], 1901.T VI, с. 122.
Daiva Milkerienė.
2018.10.08
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą