331. ŠALPĖNAI

Kaimas esantis Klaipėdos rajono savivaldybės Veiviržėnų seniūnijoje, 9 km į pietryčius nuo Veiviržėnų, už 9 km į šiaurės rytus nuo Švėkšnos. Vakariniu pakraščiu teka upė Šalpė (Veiviržo kairysis intakas), pietiniu – Judrė (Graumenos dešinysis intakas). Eina keliai į Švėkšną, Judrėnus. Ribojasi su Jonikaičių, Kurmių, Rumbikių, Šermukšnių, Legučių, Pakapio kaimais.

1553-1555 metais Švėkšnos dvaro žemių aprašyme pirmą kartą paminėtas Šalpėnų kaimo pavadinimas, nurodant, kad Švėkšnos dvaro žemės ribojasi su JKMbės (karališkais) Šalpėnų bajorais Burniais. Karališkieji bajorai sudarė bajorkaimius (akalicas). Kaime gyveno laisvieji valstiečiai ir bajorai. 1704 metais pirmą kartą paminėtas Šalpėnų dvaras. Šalpėnų akalica pirmą kartą paminėta 1737 metais Švėkšnos bažnyčios parapijiečių sąraše.

Manoma, kad iš karališkos valdžios Šalpėnų dvarelį nupirko laisvas valstietis Kazimieras Gedmintas. Šis 1704 metais pasiskolino 4000 lenkų auksinių iš Švėkšnos kunigo Jurgio Kazimiero Mordel-Voitkevičiaus, užstatydamas jam savo ūkį Šalpėnuose. Matyt, skola nebuvo grąžinta ir ūkis perėjo kunigui, kuris prieš mirtį 1723 metais tą dvarelį užrašė įsteigti Šalpėnų altarijai. Daugiau žinių apie altarijos steigimą nėra išlikę.

Žinoma, kad XIX a. antroje pusėje Šalpėnų dvaras priklausė dvarininkams Gorbikovams. Vėliau dvaro žemė išparceliuota. Pagrindinį ūkį su 66 ha žemės nupirko nepriklausomos Lietuvos karininkas lakūnas Lapienis Petras, o 44 ha žemės įsigijo Kyburys. Pagal 1940 metų dokumentus matyti, kad Šalpėnų dvaro savininkei Lapėnienei Aldonai vietoj 61 ha palikta 10 ha.

1780 metais vietos gyventojo Sabaliausko lėšomis Šalpėnų kapinėse buvo pastatyta medinė šv. Teklės koplyčia.

1861 – 1950 metais Šalpėnų apylinkės priklausė Švėkšnos valsčiui. Švėkšnos valsčius sudarytas po 1861 metų reformos ir priklausė Raseinių apskričiai. Jis apėmė Švėkšnos dvaro žemes ir Šalpėnų bei Bareikų laisvuosius valstiečius.

Šalpėnuose gyveno ne vienas bajoras, daug amatininkų. XX a. čia veikė vėjo malūnas, lentpjūvė varoma garo katilu, vilnų karšykla, molinių puodų žiedykla ir degykla, plytinė, buvo trianguliacijos punktas.

Per 1940 – 1951 metus į sovietų lagerius išvežta daugiau kaip 20 gyventojų, tarp jų – nepriklausomos Lietuvos karininkas lakūnas Petras Lapienis su šeima. Per karą kaimas daug nenukentėjo, bet sugrįžus rusams, prasidėjo gąsdinimai, kad likę kaime ūkininkai bus ištremti į Sibirą, todėl stambesni ūkininkai turėjo pasitraukti iš kaimo. Vieni pasitraukė į Vokietiją, kiti išsikėlė į Klaipėdą, treti slapstėsi. „Likę gyventi kaimiečiai buvo apdėti didelėmis prievolėmis natūra, priklausomai nuo turimos žemės ir gyvulių. Grūdus, pieną, kiaušinius, gyvulius pirmoje eilėje reikėdavo atiduoti valdžiai. Pragyventi buvo vis sunkiau ir sunkiau, todėl visi buvo „suvaryti” į kolūkius. Buvo nacionalizuota žemė, pastatai, gyvuliai, padargai žemei apdirbti. Šeimai palikta viena karvė, kiaulė, keletas vištų, namas gyventi ir tvartas karvei, ir už tai reikėdavo pristatyti valstybei nustatytą normą pieno ir kiaušinių, o darbingi šeimos nariai turėdavo atidirbti nustatytą normą (ne mažiau 100) darbadienių kolūkiui, už kuriuos pradžioje nieko negaudavo, tik turėjo teisę laikyti karvę ir jai buvo skiriama ganykla bei teisė prisišienauti jai pašaro, kurį rudenį apmatuodavo, kad nebūtų daugiau negu nustatyta norma.“*

Pokaryje Šalpėnų kaime vyko rezistencinė kova. Šalpėnai priklausė Kęstučio apygardos, Dariaus tėvūnijos, Rambyno (Pilies) būriui. Kaime apsilankydavo ir Butageidžio rinktinės Vilko būrio kovotojai. Partizanai sulaukdavo vietos gyventojai palaikymo.

Sovietmečiu Šalpėnai buvo Šalpėnų apylinkės centras (1950-1959 m.), „Pažangos“ (1950-1963) ir „Šalpės“ (1963-1975) kolūkių centrinė gyvenvietė. Veikė ryšių skyrius, felčerių-akušerių punktas (nuo 1959), kultūros namai (nuo 1960), biblioteka, parduotuvė, veikiančios kapinės. Nuo 1948 metų Šalpėnuose įkurta Kurmių pradinės mokyklos dviklasė.

(*Plačiau knygoje Kazys Rėbžda. Šalpėnai. Kaunas: UAB Lisaura, 2015.).

Švėkšnos RKB 1652-1680 metų gimimo metrikų knygoje vietovardis rašytas: Salpeni, Salpiani, Salpianis, Salpiany, Szalpen, Szalpiani, Szalpiany, Szelpiany, Szolpainy, Szalpiawis, Solpiani, Sopiani, Szalpianis, Szalpiany, Szalpianj, Szalpianow, Szolpianis, Szalpienis, Szilpiany, Szlpieny, Szolpiany, Szolppiany, Sβalpianow, Sβolpiany, Szalpie.

Knygoje įvardintas 351 asmuo, 91 pavarde. Dažniausiai sutinkamos pavardės – Gedmin(t)as (35), Budrikas (27), Jacius (19), Kungis (13), Žadeika (12), Gedvilas (12). Populiariausi vardai: moterų – Marija (26), Elžbieta (22), Ona (21), vyrų – Jonas (24), Jurgis (15), Kazimieras (14).

Pakrikštytas 101 vaikas: 59 berniukai ir 42 mergaitės. Populiariausi krikšto vardai:  Elžbieta (11) ir Jonas (10).

Daugiausia vaikų pakrikštijo: Verbickis Abraomas su žmona Klara Elžbieta (4).

Įrašų sąrašas čia.