Pasakojimai apie Švėkšnos krašto piliakalnius

 A.     Klumbys.

JOMANTŲ PILIS

Tarp tamsiųjų miškų, neįbrendamų balų ir liūnų, ant srauniosios Ašvos kranto, kerpėmis ir samanomis apžėlusi, stovėjo aukšta ir stipri Jomantų pilis. Iš vienos pusės ją rietė Telšena, iš kitų dviejų—gili ir plati Ašva, o iš ketvirtos dengė ją nuo priešų tankūs miškai ir tyvuliuojančios pelkės. Tokioj f augioj vietoj stovėdama ji drąsiai stiebėsi savo aukštų bokštų viršūnėmis virš žaliųjų šimtamečių pušų, tartum norėdama pasistiebusi pamatyti, ar yra kas už ją aukštesnis, ar yra priešas, kurs drįstų ją užkabinti.

Ir, iš tikrųjų, tarpe greta pamiškėj stovinčių trobų ji milžinas atrodė. Tačiau jos jaunas valdovas Jomantas, nežiūrėdamas, kad ji stovi tokioj neprieinamoj vietoj, rūpinosi kaip galėdamas ir išmanydamas dar labiau ją sustiprinti. Tuo tikslu išvedė naują storų šimtamečių ąžuolų sieną, aplink iškasė platų ir gilų griovį, kurio galai buvo sujungti su Ašvos ir Telšenos upėmis ir reikalui esant galėjo jį pilną vandens prileisti ir tuo pasunkinti prie pilies priėjimą; per griovį pertiesė pakeliamą tiltą; pilies vidury atnaujino ir paaukštino bokštą.

Kartą erdvioje valdovo seklyčioje prie ąžuolinio ant ilgų, kailiais dengtų, suolų susėdę vyrai, kartu su pilies šeimininku, tarėsi kaip atkeršyti Kontautui, kurs nesenai buvo pilį užpuolęs.

Pačiam stalo gale sėdėjo jaunas pilies valdovas Jomantas. Geltoni tankus plaukai nudribę karojo ant pečių; iš po tamsių antakių žėrėjo drąsios akys; apatinę veido dalį dengė gražus rausvi ūsai ir barzda. Jo dešinėje sėdėjo visų gerbiamas senas ir daug matęs savo gyvenime bajoras Vanagas. Dar toliau Vanago sunūs—Jomanto draugas Vilkys ir bajoras Sernius. Kitoj pusėj stalo sėdėjo keletas senų

bei jaunų vyrų.

Į trobą įėjo žilas, ilga barzda, bet dar tvirtas senis. Buvo apsivilkęs miline, pajuosta baltos drobės juosta; kojos apautos baltais autais, suvaržytos vyžų pasnarsčiais; už nugaros kabojo maišelis, iš kurio matėsi kanklės. Tai buvo žemaičių vaidila Jocys.

— Telaimina jus galingas Perkūnas! — pasveikino Jocys.

— Ir tave! — atsiliepė vyrai.

— Na, Jocy, kur tik dabar tave dievai nešioja? — paklausė Jomantas. — Prašom už stalo! Papasakosi, kas nauja plačiam pasauly girdėti, — taisydamas užstalėj vietą kvietė šeimininkas.

Jocys nelaukdamas antrą kartą prašomas, užsirangė užstalėn šalia Jomanto.

— Ar toli bevaikštinėjai? — klausė Vanagas.

— Palauk, papasakosiu, tik duokit kuo nors liežuvį suvilgyti, nes mano liežuvis į titnagą sudžiūvo, — atsakė Jocys.

— Ar manai, vaidile, kad mano rūsyje tau midaus nėra?... Netiesa, jei taip manei... Ei, moterys, duokit šen visų seniausio midaus! Temato svečias, kad Jomantas moka svečią gerbti,- sušuko Jomantas.

Netrukus iš šalinio kambario atėjo pilnu midaus ąsočiu nešina pati Jomanto žmona Aldona. Tai buvo graži jauna moteriškė: geltoni plaukai dengė jos liekną liemenį, iš po šviesiu antakių švietė žydrios akys, baltą kaklą puošė trys eilės gintaro karolių.

Pastačiusi ąsotį ant stalo, išėjo į savo kambarį.

Išgėrus po porą tauragių, visų veidai dar labiau nušvito, liežuviai pasidarė lankstesni.

— Na, dabar gal jau atmirkei liežuvį?.. Tai papasakok mums, kas žmonėse girdėti. Daug keliavai, tai daug ir matei, o mes tose pelkėse sėdėdami nieko nežinome, —prašė Jomantas.

Senis išgėrė trečią tauragį, atsikrankštė ir pradėjo pasakoti.

— Taip, tiesa, daugel kelio išvaikščiojau, daug žmonių aplankiau, daugel pats mačiau, dar daugiau nuo kitų„ girdėjau. Išvaikščiojau visą Žemaičių plačiąją šalį, daugel pilių aplankiau: buvau Skomantuose, Šiūpariuose, Medininkuose ir Šatrijoj; pagaliau, ir pačią šventąją Romuvą atlankiau. Aibės žmonių šiemet buvo suplūdusios; taigi iš jų daug ir sužinojau. Įvairios paskalos žmonėse eina. Sako, kad geležimi apsikalę kryžeiviai, naikindami ir teriodami ugnimi ir kardu visą Prūsų šalį, niekina mūsų dievus, griauna žinynus, kerta šventuosius miškus, žudo žalčius, o žmones verčia garbinti savo Dievą. To jų Dievo garbinti, tai pavergę išvaro į tolimas šalis vergauti arba nužudo. Bet dar ne galas. Pasakoja, kad valgo patys žoles ir verčia žmones valgyti. Žmonės dargi sako, kad žmonių mėsą, o ypatingai—jaunų merginų valgo. To žmonės nebekęsdami visi kaip vienas sukilo. Vieni traukiasi į Žemaičius, kiti gi kovoja su kryžeiviais. Girdėjau atvykę keli pasiuntiniai pas Krivių Krivę prašyti jo užtarimo. Krivių Krivė ragino žmones eiti padėti prūsams mušti atėjūnus ir ginti bočių šalį. Pats maldavo Perkūną, kad padėtų nugalėti tuos šunsnukius. Jam besimeldžiant Perkūnas garsiai griaudamas prabilo. Visi džiaugėsi sakydami, kad Perkūnas duodąs ženklą. Girdėjau pasiuntiniai nuvykę į Skomantus ir Šiuparius prašyti pagalbos..

— Kad bent mūsų neaplenktų, — nedrąsiai tarė Vilkys, kuris norėjo kare savo jėgas parodyti.

— Kur aplenks — dabar toks metas, kad visi, kas tik gali, privalo balnoti žirgus. Žemaičių kunigaikštis Trainaitis vykstąs pas patį Mindaugą prašyti, kad liautų bičiuliavęs su tais atėjūnais kryžeiviais ir padėtų prūsams. Reikėtų ir jums nelaukiant šauklio pradėti ruoštis— tęsė toliau vaidila.

— Reikėtų tai reikėtų... Tik, kas pilį gins?—tarė Jomantas, kuriam ir pačiam norėjosi joti pavandrauti svetimam krašte, tik buvo gaila patikti gražiąją Aldoną. O gal, neduok dievai, koks priešas jam namie nesant nejučiom užklups pilį ir pagriebs dar ją.

— Kas eis į pilį?.. Ir pats kipšas sprandą nusisuks. Aš pats ko galo negavau tose jūsų klampynėse, nors ne kartą man tenka tais keliais keliauti.

II

Gandas apie karą pasklido po plačiąją Lietuvą. Visi subruzdo, sukruto. Daugiau apie nieką kitą nekalbėjo, kaip apie karą. Moterys prie viena kitos nubėgdamos aimanavo skundėsi, kad jų sūneliai, vyrai ar bernužėliai, gaus joti į karą. Prašė dievų, kad tik atitolintų tą nelaimę.

Tik vienas Jomantas dar tebesvarstė, ar joti ar ne. Tuo tarpu bernai nebenustigo vietoj. Būriais susieidami murmėjo: „Mes su bobomis prie ugnies visą savo gyvenimą neišsėdėsime“... Kai kurie nenoroms ragino eiti pas Jomantą; prašyti, kad patsai vestų arba vadą paskyręs leistų jiems vieniems joti.

Taip jiems besibaudžiant vieną dieną į pilį atvyko kunigaikščio Skomanto šauklys. Pasveikinęs Jomantą prabilo: „Valdove, sunkūs laikai atėjo mūsų tėvynei. Iš tolo atvykę geležim apsikalę kryžeiviai jau baigia smaugti mūsų brolius prūsus: degina jų trobas, žudo juos pačius, mergaites ir vaikus vergais verčia, niekina dievus, kerta šventuosius miškus. Jie nebegalėdami tokios priespaudos iškęsti pakėlė ginklą prieš savo pavergėjus. Jiems vieniems sunku atsispirti prieš geležimi apsikalusius kryžeiviui, Jų vadai atleido pasiuntinius pas mūsų kunigaikštį prašydami kuo greičiausiai pagalbos. Kunigas pažadėjo, o mane siuntė į tave, valdove, kviesdamas

talkon!..“.

Jomantas nuleidęs galvą kiek laiko užsimąstęs tylėjo; galvojo apie žmoną ir neramų kaimyną Kontautą.

- Tai joji? paklausė šauklys.

— Žinoma, — pakėlė galvą Jomantas.

— Kada mano žygiuoti?

— Jauno mėnesio pradžioje. Kiek jūsiškių bus?

— Kokią šimtinę vis sudarysiu, – pagalvojęs atsakė Jomantas.

— Gerai. Įsakyta visiems šiaurės srities žemaičiams rinktis tavo pilyje. Tai likite sveiki — joju toliau...

Nebetoli ir jaunas mėnuo. Tas kelias dienas visi jojantieji į karą pašventė ruošimuisi. Siuntinėjo šauklius į tolimesnes sodybas, tekino kirvius, naujino stripinius, kučius, drožė strėlas, taisė ar pynė naujus skydus, iš žvėrių galvų taisėsi kepures, pynėsi naujas vyžas. Visi vyrai buvo linksmi, tarytum jie joja ne į karą, o į kokią didžiulę Šventę ar puotą. Linksmi trankėsi giriose mušdami žvėris.

Tik vienos moterys liūdėjo nusiminusios rengdamos savo vyrus ir sūnus j karą.

Skaudėjo širdį ir Aldonai. Ji taip savo Jomantą myli, o čia, neduok dievai, gali dar jo netekti. Tai prisiminus, šiurpas pereina per visą jos kūną.

Nelinksmas buvo ir Jomantas.

III.

Pagaliau atėjo ir sutartoji diena. Iš visų šalių į Jomantus traukė būriai raitų vyrų. Visi buvo apsiginklavę kirviais, lankais, stripiniais ir kuciais; kai kurie, kad baisesni atrodytų, buvo apsirengę meškenomis ar kitų žvėrių kailiais, o ant galvos buvo užsimovę žvėrių galvas.

Susirinkę vyrai netoli pilies pievoje linksmai klegėjo, juokavo, vieni kitiems girdamies savo ristynėmis su meškomis, stumbrais ar kitais žvėrimis, vieni kitiems rodė savo ginklus, gyrėsi savo jėga.

- Aną rytą atsikėlęs,—pasakojo vienas—išeinu aš į mišką ir styrinėju sau pagraumeniais, bene užtiksiu kokį girios bičiulį mano medų bekopinėjant. Nuvargęs atsisėdau pailsėti pagal liepa, tik, brač, girdžiu — mano užpakaly kažin kas sukruksėjo.. Aš žvilgt,—iš tankumyno beišeinanti būriu gražių degliukų vedina senė šernienė. Išėjusi ėmė knaisioti ir ieškoti sau maisto. Aš sau sėdžiu ir žiūriu ne sirengdamas jos šauti. Tuo tarpu iš krūmų, žadą prikandusi, beatšliaužianti mano kaimynė— meška. Matomai, vargšelė ant tuščios tebebuvo ir tikėjosi pusryčiams paglemžti nors vieną degliuką, tik staiga neprašytą viešnią pamatė šernienė.. Kad ji šoks!.. O aš, brač, numanydamas, kuo tas viskas gali baigtis, pirm laiko įsiropšiau į ten pat augančią liepą, kurios kamienas buvo žemai kiaurai pergręžtas ir įkišta plona lazdelė; žemėje apie liepą buvo prikalta aštrių mietelių, kad meškos negalėtų prie inkilų pritilpti. Arti nebuvo storesnio medžio, į kurį būtų galima įlipti. Laukiu kas čia bus...

Meška, nesitikėjusi tokio staigaus užpuolimo, išsigando ir puolė į liepą. Paskui ją vijosi šernienė. Jau meška norėjo šokti liepon, tik nelaimė — kartelė triokšt nulūžo, ir meška pasijuto besėdinti ant kuolo. Nespėjo atsipeikėti nuo pirmojo smūgio kaip šernienė aštriomis iltimis perskriodė jai pilvą. Ir taip pribaigė mešką.

— Na, o kaip su šernienė? – nekantravo kai kurie.

— Palaukit, palaukit pabaigsiu, — tildė pasakotojas. — Ilgiau nebelaukdamas paleidau vilyčią į šernienę; ji čia pat ties meška kojas pastatė. Paskui išlipau iš medžio, pasiėmiau mešką ir šernienę, susigaudžiau paršelius ir parsinešiau namo.

— Jaučia meluoji!—šaukė iš būrio.

— Kodėl pats nepersidūrei pilvą belipdamas į medį?—vėl kitas šaukė.

— Norite tikėkite, galite netikėti... Bet jus taip padarykit,— išdidžiai atšovė pasakotojas.

Gal, ilgai būt ginčijęsi vyrai, kad ne rago balsas. Iš šiaurės pasirodė didelis raitelių būrys. Tat atatraukė Skomantas. Skomantas buvo nemažo Žemaičių ploto valdovas. Jo žemės gulėjo tarp Veiviržos ir Minijos upių. Visi sujudo sukruto.

Išgirdęs rago balsą, pats Jomantas išjojo pasitikti atvykstančios kariuomenės.

Atvykęs Skomantas su visais vyrais persikėlė per Ašvą į kitą krantą pasilsėti.

Jomantas, surinkęs 100 narsiausių vyrų, surikiavo pilies aikštėj, o kitus su bajoru Vanagu paliko pilies saugoti.

Liūdna stovėjo prie lango Aldona žiūrėdama, kaip jos mylimasis Jomantas pilies kieme vyrus rikiavo. Skaudu jai buvo... Norėjo verkti, tik drovėjosi... Gėda žemaitei verkti!.. Tačiau ašaros pačios riedėjo per baltąjį veidelį, atsiminus, kad gali nustoti savo Jomantėlio ir siuntė karštas maldas dievams, kad sveiką vyrą grąžintų.

Ne viena Aldona taip liūdėjo. Liūdėjo visos seselės rūtelės lydėdamos savo brolelius dobilėlius į tolimąjį kraštą, į didį karą; verkė močiutės sengalvėlės siųsdamos savo sūnelius tėvynės ginti. Nelinksmi buvo ir bernai, kuriems teko pasilikti su Vanagu pilies saugoti.

Pagaliau viskas sutaisyta, surikiuota. Maži, bet stiprūs žemaičių žirgai, nenustigdami vietoj, kanopomis kasė žemes ir linksmai žvengė.

Jomantas įėjo į rūmus atsisveikinti su savo brangiąja Aldona. Apkabinęs ramino ją žadėdamas sveikas grįžti ir daug dovanų parnešti.

Nebeištūrėjo Aldona. Jai gailios ašaros sriūte pasriuvo iš akių. Tačiau jau Jomanto troboj nebebuvo. Jis davinėjo Vanagui įsakymus.

Netrukus išjojo. Skambios bernelių dainos nuaidėjo miškų tankynėmis, žaibais pražydo jų plieno kolavijai. (B. d.).

Trimitas, 1928, balandžio 19, Nr. 16, p. 523-538.

1. Klumbys

Jomantų pilis.

(tęsinys)

IV.

Ant dešiniojo Nemuno kranto stovėjo Romuva, visų lietuvių giminių kultūros ir dvasios židinys. Ją žinojo ir lankė ne tik žemaičiai su prūsais, bet taipgi į ją traukdavo būriai maldininkų iš aukštaičių, latvių, jotvingių, o net ir tolimosios krievių žemės

Iš vienos pusės ją dengė tamsioji giria, o kitoj pusėj po jos kojomis bangavo platusis Nemunas, visų Lietuvos upių tėvas.

Po šimtašakiu storu ąžuolu, ant didžiulio akmens, dieną ir naktį ruseno Amžinoji Ugnis. Ją sergėjo gražios, mėlynakės, geltonkasės vaidilutės, gyvybe prisiekusios dieną naktį ją saugoti ir nė valandėlei nuo jos neatsitraukti.

Nelinksmas buvo jų gyvenimas. Jaunos jų širdys negalėjo užmiršti tų valandėlių, kada būryje sesučių — rūtelių linksmas daineles dainavo. O čia kasdien vis tas pat — nei padainuot, su berneliu pasikalbėt, kiekvieną jų žingsnį budriai sekė seniai vaidilos. Ir vargas neatsargiai mergaitei, drįsusiai apleidus ugnį kalbėtis su pašaliniu bernu!.

Saulė tekėjo, kai Skomantas su savo pulku atvyko į Romuvą. Ties didžiuoju aukuru buvo didelis bruzdėjimas. Sužinojęs, kad Trainaitis su Skomantu atvyksta su savo kariuomenėmis, pats Krivių Krivė rengėsi aukoti dievams, melsdamas priešų nugalėjimo.

Vaidilutės krovė j ugnį malkų, o, vaidilos tempė į aukurą ožį, kuris buvo paskirtas dievų garbei. Iš savo rūmų, būrių vaidilų apsuptas, išėjo Krivių Krivė.

Saulei išlindus iš už tamsaus miško, Krivių Krivė priėjo prie aukuro ir puolė žemėn. Tą patį padarė ir aplink stovėję. Vaidilutės užtraukė Praamžiaus garbei himną. Prieš aukojimą, Krivių Krivė ožio krauju būrė, ar laimingai pavyks žygis. Peiliu papiovė ožį ir iš kraujo tekėjimo spėjo apie pergalę. Būrimas rodė, kad priešai bus nugalėti. Visi džiaugdamies dėkojo dievams. Ožį užmetė ant aukuro

ir sudegino dievų garbei.

Aukai pasibaigus, Krivių Krivė, užlipęs į paaukštinimą pranešė dievų valią. Greit po to kariuomenė sėdo ant žirgų ir pasileido į Nemuną. Prijoję Nemuną, visi nusivilko drapanas, sudėjo ant žirgų ir jų uodegų nusitvėrę išplaukė į kitą krantą.

Ten iš besislapstančių gyventojų patyrė, kad kryžeiviai susimetę Pilkalny.

— Na, vyručiai trauksim tų šunsnukių iš Pilkalnio rūkyti. Pažiūrėsime ar stiprūs jų geležiniai šarvai, ar atsilaikys prieš mūsų kirvius? — kalbėjo Skomantas.

Visą kariuomenę padalijo į du pulkus. Vienam pulkui vadovavo pats Trainaitis, o kitam Skomantas. Trainaitis pasuko į rytus, o Skomantas su saviškiais nutraukė į vakarus. Taip iš dviejų pusių miškais ėmė supti pilį. Jomantiškiams vadovavo Skomantas.

Kryžeiviai tikėjęsi greit numalšinsią sukilusius prūsus, iš abiejų pusių apsupti gausingų lietuvių pulkų nusigando. Suprato, kad ne taip lengvai bus nugalėti prusai.

Neduodami atsipeikėti, žemaičiai tuoj kibo į darbą. Drąsiai puolė pilies sienas, kapodami ir daužydami jas, tačiau ąžuolas ne taip greit pasidavė kirviams.

Trainaitis su Skomantu, nenorėdami be reikalo žmonių kraujo lieti, davė ženklą atsitraukti. Sukvietę žymesniuosius ir daugiau prityrusius vyrus, tarėsi, kokiu bildu greičiau pilis paimti ir mažiau saviškių nustoti. Sutarė išrinkti pačius stipriuosius vyrus ir staiga pulti pilies vartus, o kitiems pulti sienas, kad tuo būdu kryžeivių dėmesį nukreipti nuo vartų.

Kaip viesulas puolė žemaičiai vartus ir po trumpos, bet karštos kovos, jau skerdė kryžeivius pilyje. Nebeištūrėjo kryžeivių geležiniai šarvai: lūžo ir linko nuo žemaičių kirvių.

Dar saulė neužsileido, o žemaičiai, kovą pabaigę, šeimininkavo pily. Tiesa, nepigiai atsiėjo šita pergalė, bet užtat kryžeiviai už žemaičių galvas atsimokėjo savo gaivomis. Tik keletas ištrūko iš žemaičių nagų.

Neilgai žemaičiai viešėjo Pilkalny. Ryt dieną auštant jau traukė toliau, varyti iš kitų pilių neprašytus kryžeivius.

Apylinkių vyrai, slapstęsi miškuose, stojo Trainaičio pulkuosna ir vietoje žuvusių, pasidarė nauji raitelių pulkai. Padrąsinti laimėjimo ties Pilkalniu, lietuviai dar smarkiau ėmė puldinėti kryžeivius ir nė nosies neleido iš pilių iškišti riteriams.

Siaubas apėmė kryžeivius sužinojus jų brolių likimą Pilkalny. Nuliūdę ir susikrimtę galvojo, kokiu būdu išsilaikyti užimtame krašte.

Pagaliau sutarė pasiųsti, porą šimtų kareivių į Žemaičius, o kitiems laikytis ligi paskutiniosios. Tuo būdu manė atitraukti žemaičius iš Prūsų arba bent sulaikyti nuo žygiavimo pirmyn; o tuo tarpu tikėjosi sulaukti pagalbos iš Europos.

Tas sumanymas visiems labai patiko ir bematant ryžosi jį įvykdyti.

Atrinkę geriausių 200 kareivių tą pačią naktį išsiuntė į Žemaičius, o likę pradėjo smarkiau pulti lietuvius. Kryžeiviai be jokių kliūčių persikėlė per Nemuną ir ėmė plėšti ir deginti žemaičių kaimus, žudyti žmones. Ir taip kasdien slinko vis toliau ir toliau į šiaurę.

Žemaičiai to nesitikėjo. Užklupti netikėtai, beveik nesipriešino besišvaistantiems kryžeiviams. Skomanto ir Trainaičio pulkai žygiavo vis toliau j pietus, atimdami iš kryžeivių vis didesnius žemės plotus.

Tik šit vieną naktį lietuvių sargyba pamatė šiaurėje gaisro pašvaistę. Bematant davė žinią Skomantui. Nustebęs Skomantas negalėjo suprasti to gaisro priežasties. Prikėlė kitus. Jomantas pamatęs gaisrą tarė ar ne Kontautas jo pilį degina.. Tačiau rytą žvalgai sužinojo, kad prieš kelias dienas kryžeivių būrys nutraukęs į šiaurę. Tik dabar Skomantas suprato visą kryžeivių gudrumą. Galvojo kas daryti. Grįžti su visa kariuomene, palikus vieną Trainaitį, žygio nepabaigus, būtų gėda. Velyk ir nepradėti. Siųsti dalį kariuomenės kryžeivių gaudyti tuo pačiu sumažinsi savo pajėgas ir tada kryžeiviai juos gali nugalėti. Sušaukė vyrus pasitarti. Bet čia Jomantas pats pasisiūlė su keliais vyrais joti į namus pasižvalgyti, kas ten dedasi, o jei nedidelis būrys, tai užklupęs kryžeivius ir išnaikinti. Nė vienas jam neprieštaravo. Kiekvienas būtų norėjęs joti apginti nuo priešų.

Jomantas pasiėmė 20 drąsiausių vyrų greičiausiais žirgais ir paleido namo.

Iš sutiktų žmonių sužinojo, kad kryžeiviai nujoję į šiaurę viską naikindami ir plėšdami. Pagaliau ir klausti nereikėjo: sudeginti kaimai rodė kelią kur kryžeivių nujota, o naktį jiems rodė, kur jie yra, gaisrų pašvaistės.

Liūdnas jojo Jomantas. Jam lyg kas sakyte sakė, kad tai jo pilis dega, kad jo Aldona šaukiasi pagalbos.. Ir dar smarkiau pentinais spaudė žirgo šonus, dar sparčiau ragino jį bėgti.

Pagaliau prijojo savo žemių ribas. Širdis ėmė smarkiau plakti. Žirgas lėkė kaip aitvaras. Jo vyrai vos galėjo pavyti.

Netoli ir pilis.

Lyg perkūno trenktas sustabdė žirgą išvydęs reginį, kokio visai netikėjo. Pilis degė, o iš visų pusių, lyg vanagai auką, ją buvo apspitę kryžeiviai.

Sustojo Jomantas su vyrais ir tarėsi, kas daryti. Pagaliau  nusprendė siųsti du vyru į Skomontus ir Šiūparius prašyti pagalbos, o likusiems prasimušti pro kryžeivių eiles ir dasigauti į pilį.

Suspaudė žirgus pentinais, kaip viesulas puolė kryžeivius. Jomantiškiai tuoj pažino savuosius. Linksmas iš džiaugsmo Vanagas surikęs, bet draug ir nustebęs su savo vyrais šoko į pagalbą.

Ištiko trumpa, bet karšta kova. Jomantas su saviškiais narsiai kardu švaistydamas artinosi prie vartų. Ten dar smarkesnė įvyko kova.

Dabar tik kryžeiviai suprato Jomanto mintį ir šoko prie vartų, norėdami sykiu su žemaičiais įsiveržti į vidų, bet jų žemaičiai nelaukė ir subėgę pilin užtrenkė vartus. Atpuolę prie vartų kryžeiviai jau rado juos uždarytus.

V.

Bendrame pasitarime su savo karžygiais Jomantas nutarė kuo ilgiau kryžeivius užlaikyti, o paskui, kai matys, jog nebėra kitokios išeities, paslėpti turtus ir pilį apleisti.

Tik visas vargas su moterimis. Jos jokiu būdu nenorėjo trauktis iš pilies nuo savo vyrų ir vaikų. «Jei žūti, tai visiems sykiu», kalbėjo moterys. Tačiau Jomantas į jų užsispyrimą nežiūrėjo ir nakčiai atėjus, visas moteris su vaikais išsiuntė į Skomantus. Dėl visa ko kartu  išleido penkis vyrus. Vyrai laimingai nuvykus į Skomantus, sugrįžo.

Tačiau Aldona nesutiko skirtis su Jomantu. Kiek nekalbėję, kiek neprašė Jomantas, bet nieko nepadarė. Ji prašėsi būtinai ją palikti pily ir tiek. Jomontas turėjo nusileisti.

Praėjo kelios dienos. Gynėjų būrelis tirpo lyg pavasario sniegas. Pagaliau matydami, kad vistik pilis žus, nutarė ją apleisti. Bet užtat paimti nemažą užmokesnį kryžiuočių galvomis. Tuo tikslu Jomantas greitai sušaukė visus vyrus pasitarti, kaip brangiau pilį „parduoti“. Pasiryžo laikytis dar vieną dieną laukdami pagalbos, o jeigu tą dieną jos nesulauks, tai pilį padegę trauktis per Ašvą į Skomantus.

Tą dieną ruošėsi lyg į kokią didžiulę šventę. Dalis stovėję prie pilies sienų, o kiti—šveitė ginklus; rengėsi geresnėmis drapanomis, balnojo žirgus.

Jomantas liepė ir Aldonai prisirengti į kelionę. Pirm visko paslėpė savo turtus giliai rūmų

rūsyje užkeikdamas, kad niekas be jo turtų negalėtų paimti.

Kai jau viskas buvę prirengta, atėjus vakarui, visi vyrai su žirgais susirinko pilies aikštėje. Jų bebuvo 20 žmonių ir daugelis sužeistų. Visi susirinkę rimtai ir tylėdami laukė išeinant Vanagą ir Jomantą su Aldona.

Pagaliau jie išėjo.

Jomantas, pažiūrėjęs į susirinkusius ir prabilo dusliu balsu:

— Vyrai! Pagaliau atlikome savo užduotį... Priešą gerokai apnaikinom... Turime iš pilies pasitraukti... Nors mūsų nedaug, bet drąsiai ir staigiai puldami mes padarysime priešo eilėse sumišimą ir ta proga pasinaudodami pasitrauksime.... Kitokio mums, kelio nebėra... Arba žūti visiems pily, arba narsiai kovos lauke!..

Tai taręs, užsodino Aldoną ant žirgo, pats tuoj užšoko iš užpakalio ir suspaudęs pentinais pasileido prie vartų, kur jau laukė Vanagas. Vos spėjo Vanagas vartus atadaryti, vyrai, kaip aitvarai, išpuolė pro vartus.

Kryžeiviai, ar tai nujausdami žemaičių pasiryžimą ar tai pasirengę paskutinį kartą pulti pilį, didesniąją dalį savo kareivių sutraukė prie vartų.

Kaip viesulas po karštos vasaros dienos, žemaičių saujelė užpuolė kryžeivius ir kapodami darėsi sau ir savo vadui kelią. Kur pasisuko, ten galva krito. Nespėjo kryžeiviai ir atsipeikėti, o jau žemaičiai skynė sau taką pačiame jų vidury. Čia kryžeiviai pamatė priešų skaičių ir puolė juos, kaip vanagai savo

auką.

Neilgai kova tęsėsi... Žemaičių saujelė ėmė tirpti nykti lyg tas pavasario sniegas. Kur — ne—kur ėjo dar smarki kova, bet kovotojų vis mažiau ir mažiau

beliko...

Jomantas pasiekė paskutiniųjų kryžeivių eilių... Jau netoli Ašva ir bus išgelbėtas... Tik nelaimė: nuožmaus kryžeivio paleista striela pervėrė juodbėrį ir gailiai sužvengęs jis krito ant žemės prislėgdamas jojėjus... O čia pat jau ir kryžeiviai klykia iš džiaugsmo— pateks bent vienas gyvas į jų nagus. Apsiriko. Nespėjo jie prisiartinti kaip Jomantas iš po žirgo išsipalaidavęs ir pagriebęs Aldoną

puolė į Ašvą.

Sukliko kryžeiviai pamatę, kad ir šita auka iš jų nagų išspruko. Siuntė šimtus strėlų į plaukiančius ir kelios pervėrė juos... Pasriuvo jųdviejų krauju senutė Ašva ir, paskleidusi savo šaltas bangas, priėmė į savo glėbį..

Trimitas, 1928, balandžio 26 d., Nr. 17, p. 566-570.

Švėkšnos valsčiaus senovės liekanos

Pradedama vis daugiau ir daugiau kreipti dėmesį į mūsų senovės liekanas, pradedama tas liekanas tirti. Dabar tais dalykais ypač domisi mokyklos.

Čia noriu iškelti aikštėn Švėkšnos valsčiaus Tauragės apskrities įžymesnes senovės liekanas, kurios šią vasarą man kartu su keliais vietos mokytojais teko aplankyti.

1. Žiogų kalnas yra netoli Paulaičių kaimo, kairiajame Ašvos krante. Tai neaukšta, visai nežymi, kokį metrą nuo apylinkės paviršiaus tepakilusi kalva. Visa kalva apaugusi medžiais ir krūmais. Per pat kalno vidurį eina kelias iš Tvaskučių k. į Nikėlus. Vakarų pusėj eina 3 ilgoki, kokių 20 m volai. Dabar visas kalnas perkastas rūsiais. Žmonės pasakoja, kad prieš 40-50 m., kada buvo pradėję tame kalne kasti rūsius ir arė aplink laukus, rasdavę daugybę senovės palaikų, kaip tai: didelių karolių, kurių piemenys prisirinkdavę ištisas virtynes, įvairių ginklų, žalvario sagučių ir t.t. Aplink tą kalną ardami užtikę akmens grendinį, kuris juosęs kalną. Pasakoja, kad senovėj ant to kalno buvęs miestas, o kiti vėl sako švedus ten stovėjus. Dar ir dabar Ašvoj rado brąstą, kur nuskendę du švedų kareiviu. Vėliausi radiniai rasti 1921 m. rugsėjo 28 d. Kasant naujoj vietoj rūsį, atrastos 3 ietys, kardas, svarstyklės, kilpos, pentinas, sagčiai ir t.t. Tie visi daiktai yra Tvaskučių pr. mokykloj.
2. Antroj Ašvos pusėj priešais Žiogų kalną, Nikėlų kaimo laukuose, žmonės pasakoja – seniau ardami kiti rasdavę lietuviškų pinigų, karolių, ginklų ir kitų daiktų. Ypatingai daug iškasta šį rudenį. Rasta kardų, karolių, įvairių suraižytų žalvario vielų ir žiedų, kažkokie didelio gyvulio dantys ir t.t. Tie visi dalykai rasti visai negiliai, o kai kurie karoliai tiesiog arant ar akėjant. Be to, kasant užtinkama daug sutrūnėjusių anglių ir pelenų. Tų daiktų dalis yra Tvaskučių mokykloj, o kita – Švėkšnos progimnazijoj.
3. Kairėj Ašvos pakrantėj, už kokio kilometro į vakarus nuo „Žiogų“ kalno, Ašvos ir Beržupio santakoj yra Paulaičių „Pilalė“. Tai keturkampis gražus kalnelis. Šlaitai apaugę medžiais, o vidury gryna aikštelė. Pietuose dar tebėra ištiestos pasagos pavidalo 3-4 m. aukščio volas. Pasakoja, kad toje „Pilalėj“, esąs pakastas auksinis balnas. Jokių iškasenų aplink nerandama.
4. Jomantų – Jurgaičių pilis yra už Jurgaičių kaimo, dešiniajame Ašvos krante, pievoj, netoli buvusios Vokietijos Rusų sienos. Tai vienas didžiųjų Švėkšnos valsčiaus piliakalnių. Ilgumo apie 120 m., o pločio vidury apie 40 m. Pilis turi netaisyklingo keturkampio pavidalą: vakaruose ji platesnė, o rytuose sueina į vadinamąjį kylį. Šlaitai labai statūs. Vakaruose yra įvažiuojamas kelelis. Šiaurės vakaruose teka Telšinos upelis, kuris už pilies įteka į Ašvą. Seniau piliakalnio būta apaugus medžiais, bet dabar iškirsta. Pasakoja, kad senovėj toje pilyje gyvenę milžinai, kurie vienu žingsniu nužengdavę į kaimą. Sako, kad seniau smaigaly buvusios durys skylė, į kurią galėję sukišti ilgiausią alį – kartį, bet paskui tos durys užgriuvusios.
5. Karo kapai ties Gailaičių ir Mataičių kaimais. Ašvos dešiniajame krante. Lygi vieta, apaugusi krūmais. Prieš karą kasinėta gen. Nagevičiaus.
6. Karo kapai ties Skomantų kapais kairiajame Veviržos krante. Kasinėta gen. Nagevičiaus, tačiau dar ir dabar kasant rūsius šis tas randama.
7. Skomantų kaimo pievoj dešiniajame Veviržos krante yra didelis Raguvos piliakalnis. Tai aukštas apaugęs medžiais kalnas. Ilgio apie 100 m., o pločio apie 60 m. Vakaruose iškilęs volas. Pasakoja, kad prieš keliasdešimt metų to kalno vidury stovėjęs storas, tik jau padžiūvęs ąžuolas, po kurio kasant rasta daugybę medžių anglių. Taip pat rasta anglių ir kaulų už volo.
8. Mockaičių pilis yra ties Mockaičių Šiūraičių kaimais, kairiajame Veviržos krante. Apskrita. Pats vidurys beveik lygus su apylinke. Visą piliakalnį supa neaukštas volas. Seniau per Mikučių [Mockaičių] kaimo laukus ėjęs akmens grindinys iš Raguvos pilies į Mockaičių pilį. Padavimų neteko girdėti.
9. Lekių pilis yra ties Lekių kaimu, kairiajame Veviržos intako Šalpės krante, vidury klampios pievos. Potvynio metu iš visų pusių apsemiama vandeniu ir tokiu būdu pasidaro lyg sala. Tad aukštas kalnelis, apaugęs krūmais ir apsodintas kadugiais. Ilgumo apie 70 m., pločio – 45 m.
10. Šiūparių pilis yra tos pačios Šalpės kairiajame krante ties Šiūparių kalnu. Pietų pusėj už kauburio gilus griovys su volu. Iš trijų pusių siaučia Šalpė. Karo metu vokiečiai per pilį iškasė apkasus. Prieš kelis dešimtis metų, sako, Švėkšnos grafas norėjęs tą piliakalnį kasinėti, bet rusų valdžia uždraudusi, nes maro metais esą pakasti žmonės.
11. Kiek tolėliau į rytus kitam upės krante klampynėj yra mažutė Lendros pilaitė.
12. Tame pačiame krante Dvarvyčių kaimo laukuose pradėjus arti ganyklas rasdavę daugybę senovės liekanų. Todėl tuos laukus praminė Radinių laukais. Sako, kad toj vieto buvęs miestas, kurį kryžeiviams sudeginus įkūrė to miesto vietoj Švėkšną.
13. Maro kapai ties Jucaičių kaimu, pievoj, kairiajame Šlūžnės upės krante. Tuose kapuose jucaitiškiai pastatė geležinį kryžių.
14. Jucaičių pilalė ties to paties vardu kaimu, ant kairiojo Upitos kranto prieš įtekant į Veviržą. Tai gražus medžiais apaugęs kalnelis. Padavimų nežino.
15. Veviržėnų pilis – kairiajame Veviržos krante, priešais bažnyčią.
16. Kapų kalva Vilkų Kampo laukuose. Sako, kad seniau ten buvusi bažnyčia. Kasdami rūsius iškasdavę įvairių senovės palaikų. Pakalnėj paašvėj yra duobė, kurioj, sako, esąs nuskendęs varpas.

Tai tiek apie įžymesniąsias mūsų senovės liekanas. Žinoma, daug yra naujesnių laikų istorinių vietų, kaip tai švedų ir lenkmečių laikų. Bet apie tas vietas gal pavyks kada daugiau sužinoti.

Būtų gera, kad tokias senovės liekanas, kaip piliakalnis, kas nors paimtų savo globon ir juos tinkamai prižiūrėtų, pagražintų ir apsaugotų.

A. Klambys [Klumbys]

Lietuva. 1924.11.18., Nr.262, psl.5,6.

Gražioji Žemaitija

Švėkšna ir jos apylinkės

Šeši kilometrai atstu nuo Klaipėdos krašto į rytus stovi senas žemaičių miestelis Švėkšna. Pats miestelis nepasižymi didumu ir grožiu, bet gražiomis gamtos vietomis galima pasigėrėti. Vidury miestelio yra didelis, labai gražus, šimtamečiais medžiais apaugęs grafo Platerio parkas. Šio parko vaizdas gražus, anot žmonių, kad šį parką ir į didmiestį perkėlus, nebūtų gėdos. Parkas paties savininko gražiai tvarkomas ir prižiūrimas. Parko pakraštyje stovi grafo rūmai ir vila Genovaitė. Kitame pakraštyje tvenkinys, kurio saloje yra Diana (statula). Tai vienintelė vieta visuomenei praleisti laiką ir pasivaikščioti.

Nuo miestelio apie pusę kilometro atstu yra didžiulis ąžuolais apaugęs “žvėrynas”. Čia kadaise laikydavo žvėris, bet dabar liko vien tik graži vietelė. Jo pakrašty didelis Vilkėnų prūdas, kuriame šiltą

vasaros dieną žmonės maudosi. Už dviejų kilometrų nuo miestelio kitas grafo ūkis. Vilkėnai. Čia irgi labai gražus sodas, kuriuo kiekvienas praeivis pasidžiaugia. Pasileidus kiek toliau nuo miestelio, gražių gamtos vietų rasi ir apsčiau.

Jomantų piliakalnis

Tarp tamsiųjų miškų, neįbrendamų balų, ant upės Ašvos kranto, pusę kilometro atstu nuo Klaipėdos krašto stovi aukšta medžiais apaugusi Jomantų pilis. Pilį supa iš vakarų pusės upė Ašva, šiaurėj upelis Telšena, o iš rytų pusės dengia plati žaliuojanti lanka ir už jos Jurgaičių kaimas. Pats piliakalnis gan didelis, apie 100 metrų ilgio, 50 metrų pločio ir apie 30 metrų aukščio. Piliakalnio krantai labai statūs, iš rytų ir vakarų pusės galai aukštesni, vidurys platesnis su įlinkimu. Iš vakarų pusės buvęs ant piliakalnio užvažiavimo kelias. Kaip padavimas sako, šioje pilyje senovėje gyvenęs apylinkės valdovas Jomantas su savo jauna gražia žmona Aldona; nuo jo piliakalnis ir šalia esantis kaimas gavęs vardą. Kad šis piliakalnis stovėjęs netoli sienos, tai ši pilis buvusi didžiausia tvirtovė prieš kryžeivius, ir čia esą buvę daug kovų. Senesni apylinkės žmonės pasakoja, kad vidury piliakalnio buvusi skylė – kaminas, ir prieš kelias dešimtis metų ši skylė dar buvusi; paleidus į ją akmenį, jis nukrisdavęs lyg ant grindų, iš ko spėjama, kad piliakalny yra rūsiai. Kad piliakalnis yra ne gamtos padaras jau iš vien aplinkumos galima spėti, kiekvienam krinta į akis statūs piliakalnio krantai. Vasaros metu šį piliakalnį aplanko daug ekskursijų, jų tarpe nemaža ir klaipėdiečių. Apylinkės jaunimas ant šio piliakalnio kasmet ruošia gegužinių ir pramogų.

Paulaičių piliakalnis

 Šeši kilometrai atstu nuo Švėkšnos į žiemos vakarus, prie Paulaičių kaimo stovi gražus medžiais apaugęs piliakalnis. Piliakalnis ilgio apie 80 metrų, pločio 70 metrų ir aukščio 28 metrų. Piliakalnį iš rytų ir vakarų pusės apriečia upė Ašva ir iš žiemos rytų pusės upelis Beržupis, o iš pietų platūs laukai. Krantai labai statūs ir ant piliakalnio užlipti galima tik iš pietų pusės. Pats piliakalnio vaizdas gražus.

Netoli piliakalnio į rytus nuo Paulaičių kaimo ant Ašvos upės kranto yra nedidelė kalva – tai Paulaičių senkapiai. Iš paviršiaus neatrodo, kad čia būtų buvę kapai, bet iškasenos liudija, kad čia veikiausiai yra buvę karių kapai. Šiais metais šiuos senkapius kasinės Archeologinė Komisija.

Skomantų piliakalnis

Ant Veviržo upės kranto, devintame kilometre nuo Švėkšnos, prie vieškelio Švėkšna-Aisėnai stovi didelis gražus Skomantų piliakalnis. Piliakalnis apie 100 metrų ilgio, 60 metrų pločio ir apie 40 metrų aukščio. Šis piliakalnis apylinkėje laikomas didžiausiu. Piliakalnio krantai statūs, medžiais apaugęs. Kiekvieną praeivį žavi graži jo aplinkuma. Iš rytų pusės piliakalnį apiuosia sraunus Veviržas, o iš šiaurės ir pietų gražios žaliuojančios lankos. Piliakalnio paviršius lygus, tik į vakarus vienas galas aukštesnis, ir atrodo tarsi ant piliakalnio būtų dar piliakalnis. Apie šį gražų piliakalnį žmonėse yra įvairių padavimų ir pasakojimų. Yra padavimas, kad šiame piliakalny gilioje senovėje yra buvusi garsi pilis, kurioje esąs gyvenęs žemaičių krašto valdovas Skomantas, nuolatos palaikęs glaudžius ryšius su Jomantų pilies valdovu. Užklupus kryžiuočiams, vienas antram padėdavę ir pranešdavę.

1928 metais piliakalnyje, ūkininko Prano Kučinskio pastangomis, pastatytas gražus cementinis paminklas 10-ies metų Lietuvos Nepriklausomybei ir 5-kių metų Maž. Lietuvos prisijungimui paminėti. Prie paminklo pastatymo prisidėjo apylinkės gyventojai ir net Klaipėdos krašto artimesnieji ūkininkai. Vienoje paminklo pusėje atvaizduotas vytis, o antroje sveikinasi tautiškuose rūbuose apsirėdžiusios Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvaitės. Prieš paminklą yra lenta, kurioje yra toks užrašas: ”Gerbkim senovę ir jos liekanas. Prisiminkim, jog šio piliakalnio pylimas yra supiltas mūsų senolių, prosenolių.”

Pats piliakalnis gražiai sutvarkytas ir nuolatos apylinkės jaunimo prižiūrimas. Šį piliakalnį kasmet aplanko daugelis ekskursijų, ypač iš Klaipėdos krašto. Jaunimas nuolatos ant piliakalnio rengia įvairius pasilinksminimus.

Šiūparių piliakalnis.

Penki kilometrai atstu nuo Švėkšnos Veviržėnų link stovi aukštas, šimtamečiais ąžuolais apaugęs, piliakalnis. Ilgio apie 80 metrų, pločio apie 50 metrų. Iš šiaurės pusės piliakalnį apjuosia upė Šalpė, o iš kitų pusių piliakalnį puošia gražios žaliojančios lankos. Seni žmonės pasakoja, kad šioj pily esą rūsiai, ir juose būk gyvenę švedai. Piliakalnis iš dviejų pusių papuoštas stačiais krantais, iš kitų pusių krantai jau nuolaidesni. Piliakalnis labai gražus, visų akį traukia.                    Petras Šarka

Vakarai. 1936 m. liepos 29 d.psl.6.

Kostas Pupšys

SENELIO PASAKOJIMAI

Kostas Pupšys, dar besimokydamas X klasėje, 1958 metais užrašė savo senelio Teodoro pasakojimus. Seneliui tuo metu buvo 96 metai.

Apie Skomantų piliakalnį

Tai buvo seniai, dar prieš keletą šimtų metų, kada švedai buvo užpuolę Lietuvą. Nežinia, ar švedai kariavo su Lietuva, ar jie vedė karą su kita valstybe, bet jie per Lietuvą pristatydavo kareivius ir ginklus. Švedų kareiviai buvo pasklidę po visą Lietuvą, ir nuo jų nukentėdavo daugelis gyventojų. Daug kentėjo ir Skomantų apylinkės žmonės.

Švedai, atkeliavę į Skomantus, pradėjo statyti pilį. Piliai buvo parinkta patogi vieta ant Veiviržo skardžio, prie upės. Iš rytų pusės pilį saugojo status skardis, iš šiaurės vakarų – klampūs liūnai, o iš pietvakarių pilis buvo lygi su šalia esančiais laukais, todėl ten supylė pylimą, iškasė gilų griovį^*. Manoma, kad Skomantų pilis buvo pastatyta iš plytų ir ąžuolinių rąstų, o išorinė pusė buvo apversta žemėmis. Pilis buvo tokio aukščio, kaip dabartinis piliakalnis. Joje švedai įrengė štabo būstinę. Paprastų kareivių į pilį nepriimdavo net nakvoti.

          Kaimo gyventojams buvo įsakyta duoti visą maistą švedų kareiviams ir karininkams. Gyventojai, patys labai skurdžiai gyvendami, negalėjo pakelti tokios duoklės. Kaimiečiai ne kartą norėjo sunaikinti švedus, tačiau jų buvo daugiau, jie turėjo tobulesnius ginklus. Nors ir silpnesni būdami, žemaičiai ryžosi apgauti savo priešą. Jie sugavo mešką, aprišo ją šiaudais ir nusivedė į tą vietą, kur ganėsi švedų arkliai. Šiaudai buvo uždegti ir meška paleista į arklių tarpą. Arkliai, pamatę riaumojantį besiblaškantį žvėrį, išsigando ir pradėjo bėgti. Švedai, kurie tuo metu buvo pilyje, išpuolė laukan ir ėmė vytis arklius. Žemaičiams to ir tereikėjo. Švedai iš pilies išbėgo be ginklų, todėl juos lengviau buvo sunaikinti. Jie iš pasalų buvo užpulti ir sumušti, o jų kūnai sumesti į upę.

Taip švedai buvo sunaikinti pirmą kartą. Tačiau jie Skomantuose apsilankė  dar kartą. Dabar jie apsistojo pas gyventojus, nes pilį žmonės buvo sunaikinę. Kiekviena šeima turėjo išlaikyti po -  kareivius. Kareiviai per dienas slankiojo po kaimą be jokio darbo.

Kartą Švėkšnos bažnyčioje klebonas iš sakyklos pasakė:“Kai pareisite namo, išpjaukite visas svetimas kiaules“. Skomantų ir kitų kaimų gyventojai suprato klebono žodžius. Tą pačią dieną, kai švedai išsiskirstė po kiemus vakarieniauti, jie buvo nejučiomis savo šeimininkų užklupti ir sudoroti. Dalis švedų kūnų buvo užkasti piliakalnyje, dalis sumesta į rūsius. Taip švedai Skomantuose buvo sumušti antrą kartą. Po to jie čia daugiau nebesirodė.

Ir dabar vietos gyventojai, sėdami bulves arba jas imdami iš rūsių, dažnai randa įvairių žalvarinių monetų, sagių bei pačių švedų papuošalų. Daugelis kalba, kad po piliakalniu esą sklepai.

------------------------------------------

* Skomantų piliakalnio pylimas ir griovys – tai senovės lietuvių piliakalnio liekanos. Gal švedai tik padidino juos. Abejotina ir tai, kad švedų pilis buvusi iš plytų.

          Švėkšna atsiminimuose / Sudarytojas Petras Čeliauskas. Kaunas: Aušra, 1999. P. 8-9.