3. ALKA

Alka, alkas (bendrine prasme) – šventvietė, kulto ir aukojimo vieta. Tai šventos kulto vietos.

Dažniausiai alka būdavo įrengiama atviroje vietoje, pvz., aukštumoje, kalne (alkakalnyje), šventoje giraitėje, nedideliame lauke arba pievoje prie upelių kur auga šventasis medis. Kartais alkos randamos prie piliakalnių. Alkos buvo laikomos šventomis vietomis, apgaubtos ypatinga pagarba. Jose įrengdavo aukurą, kuriame kūrendavo amžinąją (šventąją) ugnį. Alkose arba šalia jų randama mirusiųjų kaulų, tai rodo, kad čia buvo laidojama. Tiksli aukojimo vieta nežinoma. Nuo neolito laikotarpio aukojant daužydavo molinius indus, tikint, kad dužimo garsas nukreipia blogąsias dvasias. Paprotys daužyti indus per laidotuves, vestuves, krikštynas dalinai išlikęs iki mūsų dienų.

Įvedus krikščionybę, alkų vietose buvo pastatyti kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai.

Kaip nurodo etnografas ir religijotyrininkas Norbertas Vėlius, Lietuvoje yra apie 120 vietovardžių, susijusių su alka (33% pievų pavadinimai, 19% upių, ežerų, raistų, 17% kalnelių, 10% kaimų. ¹

Švėkšnos parapijoje nėra žinoma apie jokį Alkos kaimą. Bet Vilkų Kampo kaimo ribose, netoli Ašvos upės, dešiniame jos krante, prie kelio Gardamas-Švėkšna yra Alkakalnis, vadinamas Alkos Kalnu. Senoliai vaikams pasakodavo, kad Alkakalnyje, prie aukuro, vaidilutės ugnį kūrendavo. O aukurą didelį, kokių 4 metrų skersmens akmenį, gerai dar prisiminė senieji vietos gyventojai. Sovietiniais laikais tą akmenį sudaužė ir į pamatus sudėjo. Menama, kad tada po akmeniu buvo rasta žalvarinių apyrankių.

Arčiausiai šiandien žinomas Alkos kaimas yra Šilutės rajono savivaldybės, Saugų seniūnijoje, 6 km į pietvakarius nuo Saugų, prie Žemaitkiemio-Sakūčių plento, už 20 km į pietvakarius nuo Švėkšnos. Plačiau apie jį. Kaimas vadintas 1710-1728 m. Alckas, Alcke, Alk, Alka, 1736 m. Jahn Schadwill, 1785 m. Alck, Alka, Elkeningken, Schedwill, Jon Schadwill, Jon Schedwilleiten.

Kitas kaimas Alkos pavadinimu yra Rietavo savivaldybės, Rietavo seniūnijoje, už 41 km į šiaurės rytus nuo Švėkšnos.

Kokia tiksli vietovė įvardinta Švėkšnos RKB 1686-1698 metų gimimo metrikų knygoje neaišku. Vietovardis knygoje įrašytas Elka. Įvardintas vienas asmuo iš šios vietovės.

Įrašas:

[1688-09-29 pakrikštyta] Kotryna (Katharina) [Tėvai] Andriejus (Andrea) ir (et) Elžbieta Pogaitė (Elisabeth Pogayti) iš Inkaklių (de Inkakly). Kūmai (Leu:) Kazimieras Grakas (Casimirus Grax) iš Alkos (de Elka) su (cum) Katryna Juciene (Katharina Juciowa) iš Inkaklių (de Inkaklis). Liudininkai (Afitees) Barbora Sarokaitė (Barbara Sarakayti) iš Inkaklių (de Inkakly).

Šaltiniai: 

¹VĖLIUS, Norbertas. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II t. / Mokslo ir enciklopedijos leidykla, 2001. T. 1. P. 659.