Miestas vakarų Lietuvoje,
Klaipėdos apskrityje, vakariniame Minijos krante. Miestas nuo Švėkšnos į
šiaurės vakarus nutolęs 30 km.
Žmonių čia gyventa nuo žalvario
amžiaus. Istoriniuose šaltiniuose XV a. gyvenvietė persikėlė į vakarinį Minijos
upės krantą. Gargždų dvaras minimas nuo XVI a., priklausė Žemaitijos seniūnams
Kęsgailoms. Gyvenvietė iki pat XVIII a. priklausė dvarui. 1534–1540 m.
pastatyta pirmoji medinė katalikų Gargždų bažnyčia. Nuo 1563 m. minimas Gargždų
valsčius. 1597 m. Gargždai pirmą kartą pavadinti miestu. Nuo 1600 m. suteikta
prekymečių ir turgų privilegija. Gargždai tapo svarbiausiu prekybos punktu su
Klaipėda. 1639 m. karalius Vladislovas Vaza Gargždų miestelyje, kaip ir
Palangoje, leido įsikurti žydams, turėti savo sklypus, statyti namus, atidaryti
krautuves, užsiimti įvairiais verslais. Tai paskatino miestelio augimą ir
klestėjimą. XVII–XVIII amžiai dėl karų ir maro Gargždams buvo sudėtingi. 1786
m. sudegė beveik visas miestas. 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas. XIX
a. Gargždai buvo klestintis pasienio miestas, vystėsi prekyba, amatai. Tai buvo
kultūrinis ir religinis centras. Pirmojo pasaulinio karo metu sudegė beveik
visas miesto centras.
Miesto pavadinimas tikriausiai
kilęs nuo bendrinio žodžio gargždas („graužas, žvirgždas, žvyras“). 1253 m.
Ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte minimi kaip Garisda.
Švėkšnos RKB 1652-1680 metų
gimimo metrikų knygoje vietovardis rašomas Gorgzdy,
Gorzdy, Gorzdj, Garzdiszki.
Įrašyti 8 asmenys 6 pavardėmis.
Pakrikštyta viena mergaitė.
Išsamus įrašų sąrašas čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą