147. KLAIPĖDA

Klaipėda – trečiasis pagal dydį Lietuvos miestas, Kuršių marių ir Baltijos jūros susiliejimo vietoje, Pajūrio žemumoje prie Danės žiočių. Miestas yra Klaipėdos apskrities centras. Nuo Švėkšnos į šiaurės vakarus nutolęs 42 km.

Nuo pirmųjų mūsų eros amžių dabartinės Klaipėdos teritorijoje kūrėsi kuršių gyvenvietės. Miesto pradžia laikomi 1252 metai. Tuomet Danės upės žiotyse Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas nusiaubė gyvenvietę ir jos vietoje pastatė Memelburgo pilį, prie kurios kūrėsi miestas. 1258 m. suteiktos Liubeko miesto teisės. Klaipėdos vardas (Caloypede) pirmąkart minimas Vytauto laiške 1413 m. Po 1422 m. Melno taikos Klaipėda liko vokiečių rankose. Šia sutartimi nustačius nuolatinę sieną tarp Ordino ir Lietuvos, prasidėjo aktyvesnis Klaipėdos apylinkių apgyvendinimas. Vokiečių pirkliai taikos metu jau galėjo keliauti į Lietuvą, naudotis Žemaitijos vandens keliais, todėl XVI a. Klaipėda itin sparčiai vystėsi. Atsirado pirmieji amatų cechai, buvo įsteigta pirklių gildija, prasidėjo laivų statyba ir jūrų prekyba. Nuo XVIII a. vidurio anglų pramonininkų ir prekybininkų dėka Klaipėda tapo didžiausiu regiono medienos eksporto uostu.

Nuo 1525 m. Klaipėda priklausė Prūsijos hercogystei, nuo 1701 m. – Prūsijos karalystei. Iki 1620 m. mieste veikė lietuvių ir vokiečių evangelikų bažnyčios, kūrėsi anglai, olandai, škotai, danai, švedai. 1629–1635 m. miestą valdė Švedija, o Septynerių metų karo metu 1757–1762 m. – Rusijos imperija. Napoleonui sumušus Prūsiją, 1807–1808 m. Klaipėda buvo Prūsijos karaliaus šeimos ir karališkojo dvaro rezidencijos vieta, faktiškai – laikinoji Prūsijos sostinė (gyveno karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė). 1871 m. kartu su Prūsija tapo Vokietijos imperijos dalimi.

Senasis Klaipėdos pavadinimas Memel yra vandenvardinis vietovardis. Manoma, kad vietinės baltų gentys (skalviai ir galbūt kuršiai) šitaip vadino Nemuno tėkmę žemupyje, o Vokiečių ordinas šį pavadinimą tik perėmė. Piliai ir miestui toks vardas buvo suteiktas, nes manyta Marių sąsmauką ties Danės upe esant Nemuno žiotimis. Memelburgas minimas nuo 1252 m. Miestą, kaip ir Nemuno upę, vokiečiai pavadino Memeliu.

Kada atsiranda žemaitiškas pavadinimas Klaipėda, nėra aišku. Šaltiniuose jis minimas tik nuo XV a. pradžios: Vytauto laiške 1413 m. rašoma Caloypede, 1420 m. Kryžiuočių ordino derybų su Vytautu santraukoje kalbama apie castrum Memel alias Klawppeda. Kai kurie XX a. kalbininkai (J. Gerulis, P. Skardžius, A. Salys) buvo linkę manyti, kad miesto pavadinimas yra asmenvardinės kilmės, tačiau tam įrodyti trūksta faktų. Liaudies etimologija taip pat turi savą miesto vardo versiją – neva pavadinimas kilęs nuo žodžių junginio „klampi pėda“. Legendoje pasakojama, kad du lietuviai ieškoję naujos vietos prie jūros apsigyventi ir vienas nuskendęs raiste (tarmiškai „klaipoje“), palikęs tik savo pėdas (klaipa + pėda).

Švėkšnos RKB 1652-1680 metų gimimo metrikų knygoje taip yra įrašyti du skirtingi vietovardžio pavadinimai – Kloypeda ir Memel.

Krikšto knygoje įrašyti septyni asmenys, keturiomis pavardėmis. Iš jų Riteris įvardintas keturis kartus.

Pakrikštytas vienas berniukas.

Išsamus įrašų sąrašas čia.

Naudotasi:„Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“ (ELIP)