149. KRETINGA

Tai miestas, esantis Kretingos rajono savivaldybėje, kelių Šiauliai–Palanga, Kretinga–Skuodas ir Klaipėda–Kretinga sankryžoje, 11 km į rytus nuo Palangos ir 21 km į šiaurės rytus nuo Klaipėdos. Šeštasis pagal dydį Žemaitijos ir 18-tasis pagal dydį Lietuvos miestas. Nuo Švėkšnos nutolęs 52 km.

Kretinga yra vienas seniausių vakarų Lietuvos miestų. Kretinga (Cretyn) pirmąkart paminėta 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko rašte, kaip svarbi kuršių gyvenvietė, priklausiusi Mėguvos žemei. Pagal dalybų aktą, 1253 m. Kretingos pilis ir pusė jos žemių buvo palikta kuršių didikui Veltūnui, o kitą pusę pasidalino Livonijos ordino magistras ir Kuršo vyskupas.

Nuo XV a. žinomas Kretingos dvaras, kuris priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms. Apie 1532 m. jis atiteko didžiajam LDK Žygimantui Senajam ir tapo karališkąja valda. 1572 m. dvarą įsigijo Chodkevičiai. 1602 m. pastatydinta pirma medinė Kretingos bažnyčią ir įsteigta Bernardinų vienuolija. Vienuoliams Bernardinams 1605-1610 m. pastatyti vienuolyno rūmai, o 1610-1617 m. – mūrinė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Pranciškaus bažnyčia. Besikuriančiam miestui 1609 m. suteikta Magdeburgo teisę. 1610 m. pranciškonai įsteigė mokyklą. 1611 m. mieste buvo 3 malūnai, vyno darykla, spirito varykla. 1621 m. Kretinga atiteko Sapiegoms. Per karą su Švedija 1656 m. sukilę valstiečiai Kretingoje sunaikino švedų kuopą. 1745 m. Kretingos dvaras ir miestas atiteko Masalskiams. 1795 m. Kretingą pradėjo valdyti grafas Vincentas Gavelas Potockis. 1806 m. dvarą nupirko kunigaikštis Platonas Zubovas. Iš Zubovų jį 1874 m. nupirko grafas Juozapas Tiškevičius II, įkūręs Kretingoje šeimos rezidenciją. Prieš 1808 m. įsteigta Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia.

Miesto pavadinimas K. Būgos aiškinamas, kad tai kret- šaknis ir -inga priesaga (būdinga kuršių žemėms). Šaknis kret- gali būti siejama su žodžiu kretėti – „drebėti, virpėti, tirtėti“. Ir vietovė galėjo turėti kretinčios vietos, liūno reikšmę. Liaudies etimologija pasakoja, kad kratyti mena laikus, kai nebuvo gerų kelių ir pro miestą važiuoti buvo galima tik per akmenis.

Kalbininkas, A. Salys, remdamasis istoriniuose raštuose aptinkama miesto vardo forma be g raidės (Cretyn, Creten, Kretine ir kt.), iškėlė hipotezę, kad pirmoji vardo lytis buvo Kretenė, kuri kilusi nuo asmenvardžio Kretas ar Kreta. Kretingos vardo formos be g raidės rašytos tik vokiečių, o nuo XVI a. slaviškai randamos beveik vien tik formos su g raide. Tai gali būti aiškinama tuo, kad tarp į Pabaltijį atsikėlusių vokiečių vyravo vokiečių žemaičių tarmė, kurioje XIV–XV amžiuje g ir j buvo susipainiojusios ir keisdavo viena kitą. Todėl ir Kretingos forma galėjo pavirsti Kretinje ar Kretene. Priesaga -ing- aiškiai atsirado XVI a. pabaigoje, kai susiformavo kretingiškių tarmė.

Legenda byloja, kad Kretingą įkūręs gotų karalius Armonas, atkeliavęs IV a. nuo Skandinavijos ir pastatęs čia pilį. Jis buvo kilęs iš Grutingų giminės – miesto vardas būtent ir galėjęs susidaryti iš šios giminės vardo.

1609 m. LDK etmonas ir Žemaitijos seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius miesteliui suteikdamas Magdeburgo teisę jį pavadino savo garbei, tačiau pavadinimas Karolštatas (vok. Karolstadt – „Karolio miestas“) neprigijo.

Tai kuri versija tikra?

Švėkšnos RKB 1652-1680 metų gimimo metrikų knygoje nurodoma kad Kretinga yra miestas ir vietovardis čia rašytas Kretinga, Kretinga Opido.

1663-1677 metų periodu knygoje įrašyta 11 asmenų, šešiomis pavardėmis; pakrikštyti trys vaikai, iš jų vienas nesantuokinis. Viena pavardė įrašyta gana įdomiai Georgij Niezinams Kiudis, tai yra Kiudis Nežinomas Jurgis.

Išsamus įrašų sąrašas čia.