GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (VII)

Apie Švėkšnos bažnyčios inventorius valdas ir nuostatas

(pagal 1676 m. sausio 18 d. Švėkšnos bažnyčios generalinės vizitacijos aktą)

         1676 m. sausio 18 d. Švėkšną vizituoja Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas (1627-1695), (lenk. Kazimierz Pac, herb Gozdawa). Vizitacijos akte [1] smulkiai apibūdina bažnyčios būklę, turimą inventorių ir kt. Kadangi šis vizitacijos aktas anksčiau šaltiniuose niekur nėra plačiau aptartas, tai išsamiau apžvelgsime jį čia [2].

         Pats vizitacijos aktas rašytas tiek lotynų, tiek senąja lenkų kalba. Dažnai net viename sakinyje yra lotyniškų bei lenkiškų žodžių, pasitaiko ir skolinių iš kitų kalbos, ypač kabant apie atvežtines medžiagas.

         Bažnyčia konsekruota Švento Jokūbo titulu 1652 m. spalio 6 d. vyskupo Petro Parčevskio. Bažnyčia medinė, stovi tinkamoje vietoje, kapinės aptvertos dideliais akmenimis link slėnio, iš dalies apardytais. Bažnyčia funduota 1509 m. ir aprūpinta Didžiai gerbiamo kilnaus pono Kęzgailos. Užlaikoma gerai. Bažnyčios stogas dengtas medžiu, o sienos kartimis apvestos. Šventyklos viršūnė dviejų skyrių, dengta skardos lapais ir žaliai dažyta, asla bažnyčios viduje grindiniu apsaugota. Kryžius suspausto geležies paauksuotas ir apvalus (?); vidury bažnyčios prie rąsto prikaltas nukryžiuotasis. 1661 m. rugsėjo 12 d. šiai bažnyčiai pasiūlyta vadovauti švenčiausiajam didžiai gerbiamam ponui Vladislovui Giedraičiui, sargui, prelatui ir oficiolui Žemaitijos.

Akte aprašyti trys altoriai esantys bažnyčioje: didysis altorius, mažasis altorius ir antrasis altorius.

Didysis altorius - nešiojamas, orientuotas į rytus, konsekruotas šviesiausiojo Stanislovo Kiškos 1619 m. gruodžio 5 d. Jo sienelės jau keistos dėl priešų antpuolių. Dėžutė altoriuje – dailiai paauksuota su Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdu; joje laikoma nedidelė paauksuota taurė ostijai. Ant altoriaus - didelis atvaizdas Nukryžiuotojo Kristaus. Šonuose išraižyti šv. Jono, šv. Jokūbo, šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo skulptūros, kurios kartu su pavaizduotomis kolonomis yra paauksuotos. Altoriaus paviršiuje išraižyta Šventoji dvasia. Pats altorius uždengtas trejomis servetėlėmis. Kampe Epistolijos (Epistolae) tikėtina yra Šv. Jurgiaus paveikslas. Kampe Evangelijos (Evangelii) Rožančiaus Marijos paveikslas, kuris naudojamas procesijose.

Mažasis altorius pastatytas ir paauksuotas klebono Vladislovo Giedraičio lėšomis su užrašu „Mes nuolatos, Palaimintoji Moterie, tave sveikiname“ (Nos quoque a Beatissima Faemino tibi gratulamur). Mažasis altorius stovi bažnyčios dešinėje pusėje; medinis, paauksuotomis kolonomis. Jame nutapyta šv. Ona žemiškąja trejybe (S. Annae Mettertiae), aukščiau šv. Steponas Levitas. Tai nešiojamas altorius, pašventintas švento tėvo Sapiegos 1662 m. liepos 13 d.

Antrasis altorius stovi bažnyčios kairėje pusėje; yra nešiojamas, medinis ir paauksuotas, konsekruotas Žemaitijos vyskupo Giedraičio. Atvaizduotas didingas Šv. Mergelės Marijos paveikslas; viršutinėje dalyje Šv. Marija Magdalietė, o virš jos išraižytas šv. Sebastijonas. Šis altorius pastatytas iš lėšų skirtų didžiai gerbiamo Sebastijono Dziervianskio (Derwinski). Altoriaus šone iš alebastro iškaltos Dievo tėvo ir Sūnaus per kančios kryžių figūros. Altoriaus kryžminė užtvara septintą kartą atnaujinta dabartinio parapijos klebono.

Krikštykla įrengta mažame pastate, dabartinio klebono; dubuo su krikšto vandeniu švarus, yra keletas metalinių šaukštų semti vandenį krikštijant kūdikius. Šventi aliejai laikomi naujoje spintoje pritvirtintoje prie sienos su geru užraktu, kuri taip pat įrengta dabartinio klebono lėšomis. Klausykla – viena. Epistolijos pusėje tolimiausiame didžiojo altoriaus kampe yra privilegijuotų didžiųjų asmenų sėdimos vietos. Sakykla taip pat nauja, iš dabartinio klebono lėšų.

Varpas kapinėse rastas geram stovyje iš esamų trijų. Kaulinė taip pat yra.

Toliau vizitacijos akte išvardijamas bažnyčios sidabras bei liturginiai rūbai.

Iš sidabro paminėtos dvi sidabro taurės (Kielich). Viena jų su auksine patena, kita su paauksuota iš vienos pusės patena, įgyta V. Giedraičio vietoj sidabro taurės su patena, kuria bažnyčioje buvo nužudytas pranciškonas kunigas Bamševičius. Dar įvardijama: patena balto sidabro bursai, skirta ligoniams; didžioji puošni taurė (Rostruchanik) iš sidabro, paauksuota, nuvalyta; ampulės (Ampulki) dvi sidabrinės, viena jų be dangtelio; gana didelis sidabrinis kryžius, senovinio darbo, ant kurio išraižyta Kančios paslaptis ir atvaizduoti apaštalai (?), vienoje pusėje – Dievo avinėlis, o kitoje šv. palaikai: šv. Adalberto ir šv. Vincento ir daugelio kitų, kuriuos reikia atkurti.

Nurodoma inventoriuje buvus: sena ir sulūžusi bronzinė monstrancija; penkios bronzinės žvakidės, šešta – sulūžusi; senas ir sulūžęs bronzinis smilkintuvas; varinis dubuo švęstam vandeniui; žalvarinis dubuo šaltiniui bei indas skardinis be šono, taip pat šaltiniui; trys altoriaus varpeliai, ketvirtas prie zakristijos; dvi skardinės ampulės, viena su dangteliu, kita be; indas švęstam vandeniui (kropilniczka) prie zakristijos durų.

Iš liturginių rūbų įvardijami: 8 arnotai (ornat), 3 bursos (bursa), 4 humerolai (humeral), palos (palle), 23 purifikatoriai (purificatoria), albos (alba), 2 kapos (kapa), kamžos (komže). Kai kurie rūbai nurodyti kaip seni ar netinkami naudoti. Dar būta: 7 antependijos (antependium) ir 4 gabalai (szmatow) altoriui uždengti, kilimas žemaičių darbo prie altoriaus, 5 staltiesės (obrusy) ir 5 diržai (pasow), 4 plačios medžiagos juostos (diržai - towalnia), 5 altoriaus staltiesės (szerzynki), 9 veliumai (Velum), 11 rakšluoščių (ręczniki), 15 vėliavų (chorągiew) ir 24 audiniai dažyti su nutapytais ženklais. Rūbai ir kiti bažnyčios reikmenys siūti iš adamasko, aksomo, atlaso, barakano, kitaikos audinių, lino, švabiškos drobės, paprastos drobės, medvilnės ir vilnos. Siuvinėta spalvotais šilko siūlais.

Išvardijama nemažai paveikslų. Epistolėje jų būta 12: Palaimintosios Mergelės Marijos su Kristumi ir Juozapu piligrimais; Gailestingasis Kristus sėdintis; Šventas Jokūbas piligrimas; Šventas Pranciškus Ksaveras; Šventas Kazimieras; Šv. Sebastijonas prikaltas prie medžio, kankinys; Kristaus kankinimas; Jėzaus Vardu, Kančios ženklo nešėjas; Šventas Jokūbas skelbėjas; Nukryžiuotasis Jėzus Kristus; Šventoji Ona; Šventasis Kazimieras. Evangelijos pusėje būta 14 paveikslų: Priėmimas Maloningosios Mergelės Marijos; Išganytojas meldžiasi sode; Jėzaus vardu nuplakti nešėjai; Šventas Jonas; Nukryžiuotas išganytojas nri Jėzus Kristus; Ėmimas Mergelės Marijos; Šv. Kazimieras meldžiasi Šv. Mergelei Marijai; Išganytojas Kristus kryžių neša; Tėvas visagalis ir Šv. Mergelė Marija su Kristumi kryžių laiko; paveikslas tapytas iš abiejų pusių: vienoje pusėje – Kristus sėdi, padėjėjai angelai pagimdyti(?), kitoje – Nukryžiuotasis Išganytojas ir besimeldžianti šventoji Klara; Šventas Jonas sėdintis; Šv. Mergelė Marija septyniuose skausmuose; Apreiškimas Šv. Mergelei Marijai; Laidojamas Kristus.

         Bažnyčioje būta šešių mišioms skirtos laikyti knygos: Mišiolas mažesnis - paprasto spausdinimo; Mišiolas didesnis – senoviško laužyto spausdinimo; Agenda (pamaldų ir apeigų liturginis tvarkos sąvadas) didelė ir sena; Agenda – maža; Antifonas (Antiphonarium - liturginis choralas) su gerai ištaisytu gradualu ir psalterija; Vargonų pozityvas (Organum positivum) – chorui tinkamas.

         Sprendžiant pagal turėtą inventorių Švėkšnos bažnyčia nebuvo turtinga. Nemaža dalis indų ir drabužių buvo seni ir susidėvėję, nebetinkami naudoti. Bet iš kitos pusės, bažnyčia turėjo visus reikalingus reikmenis darbui.

         Vizitacijos akte taip pat išvardijamos parapijiečių registruotos dovanos bažnyčiai:

         Keturi veliumai: du siuvinėti raudonai su auksu; trečias - juodas, senovinis, ant medvilnės siuvinėtas auksu; ketvirtas - baltas, aplink apsiūtas aukso siūlais, senas.

         Altoriaus staltiesė plonos drobės, siuvinėta šilku raudonomis ir baltomis gėlėmis, sena.

         Juostos (towalnia) plonos drobės, aplink siuvinėta skirtingu šilku aukso gėlėmis, galuose plačiau, sena.

         Staltiesė didžiajam altoriui (szerzynka) , siuvinėta šilku, su plokštele ant medvilnės, skylėta.

         Taurė sidabro su auksine patena.

         Mergina Ona Mizgiraitė 1663 m. dovanojo juostą (towalnia) Šventosios Mergelės altoriui, baltai siuvinėta galuose.

         Skara (chusta) duota Kotrynos Pupšaitės (Katharzyn Pupszownej) uždengti sakyklą, siuvinėta paprastai šilku.

         Staltiesė plono audinio namų darbo su nėriniais, dovanota Šventajai Mergelei nuo Valentino Kiaulakio 1663 m. gruodžio 29 d.

         1664 m. kvailiai vidury bažnyčios pakabino kunigą Vladislovą Aleksandravičių (Alexandrowicz WL.).

         Tuo pat laiku Šv. Onos altorių iš vyriškos pusės jo malomybė (jmść) padarė pats savo rankomis.

         1665 m. sausio 1 d. Marina Navicka (Maryny Nowickiej) dovanojo staltiesę prastos drobės.

         1666 m. vaitas Daukšis (Daukszys) padarė vėliavą iš puikios žalios medžiagos.

         1667 m. Ona Ragelska (Anna Rogielska) davė altoriaus staltiesę su šilu siuvinėtais ženklais. Taip pat davė seną kitaikos oranžinio audinio gabalą pusantro uolekčio.

         Taip pat po mirtie pagal testamentą duotas perlų vėrinys Šv. Mergelės altoriui.

         Tais pačiais metais ponas Bernackis (Bernacki) davė vandens perlų vėrinį Šv. Mergelės altoriui.

         Moteris Klara Korzenevska (panni Klara Korzeniewska) antependiją raudonai bordo.

         Valentinas Jurionas (Walentin Jurian) porai vėliavų padarė furštatus (fursztatu koralowego; virves(?)).

         1668 m. ponas Adomavičius (Adamowicz) davė du vienetus pusiau atlaso, seną, margą ir seną žalvarinę žvakidę.

         Klara Korzenevska (Klara Korzenewska) davė vėliavą iš kitaikos raudonos.

         Kristupas Nierackis (Krzysztoph Nieracki) Šv. Mergelės altoriui davė antependiją pusiau atlaso su siuvinėtais tamsiai raudonais nėriniais.

         Magdalena Rudinska (Magdalena Rudynska) davė vėliavą burato raudono.

         Nausėdas (Nausiedas) davė kito raudono burato vėliavą.

         1669 m. Adomas Jonikaitis (Adam Jonikajtis) davė albą flamandų drobės su nėriniais aplink, be humerolo. Taip pat jo sesuo davė juostą siaurą.

         Kristina Ziegienė (Žiogienė?) (Krystyna Ziegowa) davė komžą iš austos drobės su nėriniais.

         Prasta Elžbieta (Helžbieta uboga) davė juostą (towalnią) altoriui tinkamai išsiuvinėtą.

         1670 m. Kotryna Damarovska (Katharzyna Damarowska) davė staltiesę raštuotą ½ alkūnės  (apie 29 cm).

         Kunigas Sirgelevičius (Sirgielewicz) padarė porą vėliavų iš puikios dažytos drobės.

         Prasta Elžbieta (Helzbieta uboga) padarė atvaizdą Rožinio nešamo su procesiją ir kitą didelį paveikslą Jėzaus Vardo, rėmuose.

         Antependija duota Šv. Onos altoriui įspausta(?) ant storos drobės.

         1671 m. Vaitiekus Nokmistras (Wojciech Nokmistrz) po dukters mirties padarė didelę, raudoną vėliavą Šv. Kotrynai (S. Katharzyny).

         Našlė Agota (Agata) davė altoriaus staltiesę (szerzynka) su drobėje įspaustomis juodomis gėlėmis. Kita altoriaus staltiesė duota Elžbietos Krugelienės (Helžbieta Krugielowa).

         Elžbieta Tauragytė (Helžbieta Taurogicia) Šventos Onos altoriui davė juostą (towalnie) be siuvinėjimų, su kutais galuose.

         Dovidienė Lužienė (Dowidowa Luzowa) davė spaustos drobės  altoriui uždengti. Agnė Mizgiraitė (Agnieszka Mizgirowna) Šv. Mergelės atvaizdui davė gintaro vainiką.

         Ponia Klara Korzenevska (Klara Korzeniewska) davė du lininius audinius.

         1672 m. Klibienė Vaitienė (Klibiowa Wojtowa) davė rankų darbo drobinę albą su nėriniais.

         Elžbieta Klepacka (Helžbieta Klepacka) davė du lino audinius ir du rankšluosčius lininius (purificatoria).

         1673 m. vasario 12 d. senyva moteris ant altoriaus paliko juostą (towalenkę) rankoms valyti iš paprastos drobės, galuose su nėriniais.

         Jonas Skilandaitis (Jan Skilandaytis) iš Karaliaučiaus(?) (Krolewca) sukūrė Viešpaties kančios atvaizdą, rėmuose.

         Kunigas Sirgelevičius (Syrgielewicz) padarė didelė paveikslą Švento Jurgiaus ir Šv. Mergelės, rėmuose.

         Kunigas Martusevičius (Martuszewicz) padarė porą paveikslų – Šv. Ksavero ir Šv. Kazimiero.

         1673 m. ponas Petras Adamovičius (Piotr Adamowicz) Šv. Mergelės altoriui davė sidabro plokštelę (lentelę).

         Jo malonybė ponas Verzbickis (Wierzbicki) Švenčiausios Mergelė altoriui davė kabančią žalvario lempą.

         Pats jo malonybė nupirko thurribularz žalvarinį.

         Elžbieta Klepacka (Helžbieta Klepacka) Šv. Mergelės altoriui davė krištolinę širdį su sidabro apvadais ir juodais karoliukais.

         1674 m. ponia Drukteinienė (Druktenowa) po savo dukters mirties Šv. Mergelės altoriui davė rankšluostį su nėriniais iš vienos pusės ir galuose.

         Gruodžio 26 d. mergina Martuševičaitė (Martuszewiczowna) davė du lininius audinius.

         1675 m. Marija Mernikaičaitė (Marina Miernikajcowna) iš Jurkiškių testamentu antependijos skraistė.

         Ona Klibienė (Ana Klibiowa) davė altoriaus staltiesę (szerzynkę) iš plonos drobės, siuvinėta juodo šilko gėlėmis.

         1676 m. mergina Magdalena Žodeikaitė (Magdalena Žodeykowna) davė veliumą retu apsiuvu.

(Bus tęsinys).

---

[1] Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai / Parengė Mindaugas Paknys. Lietuvos istorijos šaltiniai, T. X. Vilnius, 2011, p. 131-149.

[2] Vertimas nepažodinis.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI - XVIII A. (VI)

GINČAI TARP DVARO IR BAŽNYČIOS XVII A. II PUSĖJE. 

Dvarininkas Gerhardas Denhofas ir kunigas Vladislovas Giedraitis. 

1661 m. rugsėjo mėnesį [1] Švėkšnos parapijos klebono pareigas jau eina Švenčiausiasis didžiai gerbiamas ponas Vladislovas Giedraitis (t. m. 16??-1688), (lenk. Władysław Giedroyć), Žemaičių vyskupijos oficiolas, sargas, prelatas, kanauninkas, Smolensko scholastikas, Švėkšnos parapijos kunigas. Jis 1670.09.28 gavo naujai įsteigtos Gaurės bažnyčios beneficiją [2], 1671 m. minimas Veliuonos parapiją klebonu [3]. Kilęs iš Lietuvos didikų kunigaikščių giminės, įtakingas asmuo. Manoma, kad į Švėkšną paskirtas, nes kilo pavojus, kad dvaro valdžia sau pavaldžius valstiečius gali paversti protestantais.[4] Tai buvo griežtas ir energingas, nemėgdavęs nusileisti žmogus. Smarkiai ginęs bažnyčios ir savo reikalus.[5]

1664 m. dvarą paveldėjo Onos Kotrynos von Denhofienės sūnus grafas Gerhardas von Denhofas (apie 1632-1685), (vok. Gerhard von Dönhoff, Graf, herb Vepris) – ART valstybinis veikėjas, karaliaus rūmininkas, Karūnos dvaro vėliavininkas (1661), Lietuvos didysis taurininkas (1661-1666), Lietuvos didysis pastalininkas (1666-1685), Telšių seniūnas. 1663 m. jis vedė Aną Beatą von Holštein (1644-1675), su kuria santuokoje susilaukė dviejų sūnų - Boguslavo Ernesto (1665-1734) ir Magnuso Jono (1667-1723) bei trijų dukterų - Marijos Eleonoros (Lendorfienė) (1664-1723), Katerinos (Šliubienė; Tetau) (1669-?) ir Sofijos Karolinos (Denhofienė) (?-?).[6]

G. Denhofas, būdamas karaliaus dvariškis, retai apsilankydavo Švėkšnoje ir čia praleisdavo nedidelę laiko dalį. Dvaro reikalus tvarkyti jis 1664 m. pavedė Telšių pastalininkui Mikalojui Blombergui, kuris buvo taip pat žiaurus, kaip ir jo pirmtakas.[7]

1664 m. G. Denhofui paprašius, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza 1664 m. gruodžio 17 d. suteikė Švėkšnos miesteliui turgaus (penktadieniais) privilegiją. Prašymo priežastimi nurodoma - siekiant „atkurti nuniokotą kraštą“, o vieta „tinka prekybai ir niekam netrukdo“.[8] Greičiausiai, tai tebuvo turgaus įteisinimas, nes turgūs Švėkšnoje vyko jau senai. 

Kai kurie duomenys leidžia numanyti apie Švėkšnos miestelio dydį ir jo ekonominę būklę. 1665 m. Švėkšnos mokesčių kariuomenei išlaikyti kvite minimi 208 gatvių namai, dvi užvažiuojamosios karčemos, malūnas, du kaimo kalviai ir dar 16 kitų profesijų nenurodant.[9] 1668 m. dvaro savininkui leista rinkti mokesčius už naudojimąsi tiltu per upelį „didžiajame kelyje į Prūsiją“. Šiuo keliu prekybininkai vykdavo iš Klaipėdos, Tilžės ir gabendavo įvairias prekes, daugiausia druską [10]. Į Prūsiją žemaičiai daugiausia veždavo žemės ūkio produktus. 

XVII a. antroje pusėje tarp kunigo V. Giedraičio ir dvarininko G. Denhofo bei jo vietininko prasidėjo tikras karas. Jau 1664 m. keliamos naujos bylos. Išvykus Švėkšnos kunigui ir nesant pačiam G. Denhofui, dvaro tarnai užpuola ir apiplėšia kunigui priklausantį Padubrinų kaimą. 1666 m. kovo 18 d. G. Denhofas skundžiasi teismui, kad kunigas V. Giedraitis iškirto Pagraumenės miške 65 rąstus, o kunigas protestuoja sakydamas, kad vežė savo rąstus, o dvaro girininkai neteisėtai užgrobė jo arklius. Tais pačiais metais, lapkritį, vietininkas M. Blombergas iki mirties nuplakė kaimietį Stachauską, įmetė mirštantįjį į dvaro namų rūsį ir neprileido prie jo vikaro K. Jacevičiaus, kuris nešė mirštančiam Šv. Sakramentą. Tuo metu nesant kunigui, vikaras iškvietė teismo valdininką nustatyti, kad kunigas buvo neprileistas prie mirštančiojo. O sekančią dieną G. Denhofas su M. Blombergu, surinkę gaują raitų ir pėsčių dvaro tarnų, sukėlė triukšmą ir riaušes prie bažnyčios durų.[11]. 

Tai, kad plakami buvo valstiečiai, tais laikais nieko nestebino, tačiau, kai prie mirštančiojo nebuvo prileistas kunigas, buvo iškelta byla. 1667 m. dvaro tarnai, vadovaujami Abraomo Verzbickio užpuola kleboniją ir iš jos išsiveda 4 šeimas, 17 žmonių - klebono pavaldinių. 1667 m. kunigo V. Giedraičio ir dvarininko G. Denhofo bylos pasiekia Vyriausiąjį LDK tribunolą, bet kitais metais vėl jas sprendžia Žemaičių žemės teismas.[12]

J. Rugis [13] mini, kad ir klebono valstiečiams nebuvo lengva gyventi. Tuo laiku trys šeimos ir vienas nevedęs su visa manta pabėga į dvarą, dėl ko kunigas iškelia protestą. 

Ginčai vyko ir dėl dešimtinės. Švėkšnos klebonas pats nusprendęs, reikalauja iš Švėkšnos dvaro dešimtinę mokėti vėl natūra. Šį ginčą sprendė Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas ir popiežiaus legatas Varšuvoje. Buvo nuspręsta, kad dešimtinę dvaras mokės pinigais, tik ne 200 auksinių, o 200 florinų (dukatų).[14] Maždaug tuo metu kunigas V. Giedraitis sėkmingai užbaigia bylą su Gintališkės dvaru dėl dešimtinės mokėjimo, kurią buvo iškėlęs dar kunigas V. A. Karštenas. 

Apie 1670 m. ginčai Švėkšnoje aprimsta. Naujų bylų neaptinkama archyvuose, o ir dvaras padeda statyti naujus klebonijos namus. G. Denhofas savo ranka išrašo klebonijai 4 kapas rąstų iš Jonikaičių girininkijos.[15] Matomai, kunigas V. Giedraitis ir grafas G. Denhofas galu gale susitaikė. 

Švėkšnos bažnyčios tarnai 

(pagal Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygas) 

Švėkšnos bažnyčios metrikų knygose [16], [17] randame daugiau žinių apie bažnyčioje tarnavusius asmenis. XVII a. II pusėje minimi šie Švėkšnos bažnyčioje kunigavę kunigai: 

Sebastijonas Dzervianskis (Sebastianus Dzierwianski), (minimas, (toliau - min.) 1652 – 1657 m.[18]; 

Vladislovas Giedraitis (Vladislai Giedroyc), (min. 1661 – 1671 m.) [19]; 

Pranciškus Augustinavičius (Franciscus Augustynowicz, Augustinowicz), (min. 1686 – 1689 m.)[20]; 

Gabrielius Sakutis (Gabriel Sakuc), (min. 1688 – 1691 m.[21]; 

Mikalojus Barševičius (Nicolaus Barsiewicz, Barsziewicz), (min. 1689 – 1695 m.)[22]; 

Motiejus Kelpša (Mathias Kielpsze), (min. 1697 m.)[23]. 

Šie asmenys įvardijami titulais Admundum Reverendus Dominus (bei jų trumpiniais) – Labai gerbiamas ponas – Gerbiamas vyresnysis kunigas; Commendarius Szweksznensis – Švėkšnos parapijos klebonas, (valdytojas, administratorius). 

Vikarai (lot. vicarius) su titulais Admundum Reverendus Dominus minimi: 

Motiejus Rudzevičius (Matias Rudziewics), (min. 1658 m.)[24]; 

Andriejus Kazimieras Bamševičius (Andreus Casimirus Bomszewics), (min. 1661 m.)[25]

Aleksandras Danielius Aleksandravičius (Alexander Daniel Alexandrowicz), (min. 1662 – 1664)[26]; 

Krizostomas Jacevičius (Chrysostomus Jacewicz), (min. 1664 – 1669)[27]; 

Kazimieras Martuševičius (Casimirus Martuszewicz), (min. 1669 – [1677]?)[28]; 

Kazimieras Sirgelevičius (Casimirus Syrgielewicz), (min. 1670 – [1673]?)[29]. [1674]? metais nurodoma, kad K. Sirgelevičius yra iš Varnių parapijos.[30] 1675 m. vizitacijos akte [31] minimas Varnių parapijos Viržuvėnų bažnyčios klebonu, raštininku; žuvęs liepsnose gelbstint Švėkšną. 

Jurgis Benkovskis (Georgius Benkowski), (min. [1673]? – 1679)[32]; 

Jonas Radavičius (Joannes Rodowicz), (min. [1673(9)]? – 1680)[33]; 

Petras Augustinas Klapatovskis (Petrus Augustinus Klopotowski; Kllopowski), (min. 1676 – 1680)[34]; 

Jurgis Margevičius (Georgius Margiewicz; Margdiewicz), (min. 1686 m.)[35]; 

Danielius Danuntas(?) (Daniel Donunt), (min. 1688 m.)[36]; 

Jokūbas Butkevičius (Jacobus Butkiewicz), (min. 1692 -1696 m.)[37]. 

Nuo 1663 metų iki [1677]? m. minimas mokyklos rektorius Jonas Kazimieras Klepaitis (Joannes Casimirus Klepaitis, Klepaytis, Klepacki; lot. Rector Schola Szwieksznensis) [38]. 

Švėkšnos bažnyčios varpininkais (lot. campanarius Eccla Szwieksznensis) įvardijami keli asmenys: 

Gabrielius Čimaševskis (Gabriel Czymaszewski) [39]; 

Dovydas Kuršelaitis (Dawid Kurszelaytis, Kurszelis), (min. 1663 - 1664 m.) [40]; 

Kristoforas (Christophorus), (min. 1664, [1673]? m.) [41]; 

Valentinas Klecius (Valentinus Klecius), (min. 1678 m.) [42]. 

Švėkšnos bažnyčios vargonininkais (organarius Szwieksznensis) įvardijami: 

Kristoforas Nerackis (Christophorus Nieracki, Nierackis), (min. 1667 – [1670]? m.) [43]; 

Jonas Stanislavavičius (Joannes Stanislawowicz), (min. [1673]? – 1677 m. ) [44]

Jonas Kuitkovskis (Joannes Kuytkowski), (min. 1678 m.) [45]; 

Jonas Galkovskis (Joannes Golkowski), (min. 1678 - 1680 m.) [46]; 

Jonas Pilypas Ziberkovičius (Joannes Phillippus Zyberkowicz), (min. 1687 – 1688 m.) [47]. 

Dar metrikų knygose minima keletą pasauliečių su atitinkamomis pareigomis: du vežikai, šeši kariai, teismo įgaliotinis, dvaro pastalininkas, nemažai tarnų. Įvardijami kilmingi ir gerbiami asmenys su titulais. Knygose įrašyta 12 vargšų, 21 čigonas (iš to skaičiaus 12 šeimų). 

Išnašos:

[1] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, atvaizdas 124. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287 

[2] Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai / Parengė Mindaugas Paknys. Lietuvos istorijos šaltiniai, T. X. Vilnius, 2011, p. 173-174 

[3] Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai / Parengė Mindaugas Paknys. Lietuvos istorijos šaltiniai, T. X. Vilnius, 2011, p. 933-934. 

[4] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 142-143. 

[5] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 21. 

[6] Geni.com. 

[7] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 21. 

[8] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 227. 

[9] Ten pat, p. 227. 

[10] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 24. 

[11] Ten pat, p. 21-22. 

[12] Ten pat, p. 22. 

[13] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 22. 

[14] Ten pat, p. 22. 

[15] Ten pat, p. 22-23. 

[16] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287. 

[17] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1686-1698 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2293. 

[18] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, 10, 71 atvaizdai. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287. 

[19] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, 124, 159, 161, 252 atvaizdai. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287. 

[20] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1686-1698 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, 5, 15, 18, 23, 30, 31, 36, 43, 51 atvaizdai. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2293. 

[21] Ten pat, 45, 51, 54, 56, 65, 72, 80, 91 atvaizdai. 

[22] Ten pat, 67, 71, 93, 99, 102, 121, 139 atvaizdai. 

[23] Ten pat, 168 atvaizdas. 

[24] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, 90 atvaizdas. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287. 

[25] Ten pat, 121, 124 atvaizdai. 

[26] Ten pat, 137, 138, 167 atvaizdai. 

[27] Ten pat, 178, 185, 198, 206, 216, 217, 221, 246 atvaizdai. 

[28] Ten pat, 282, 283, 286, 290, 291, 293, 294, 299, 305, 306, 315, 316, 325 atvaizdai. 

[29] Ten pat, 245, 246, 247, 248, 257, 264, 267, 270, 276, 288, 325, 328 atvaizdai. 

[30] Ten pat, 288 atvaizdas. 

[31] Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675-1677 m. sudaryti vizitacijų aktai / Parengė Mindaugas Paknys. Lietuvos istorijos šaltiniai, T. X. Vilnius, 2011, p. 41. 

[32] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, 282, 330, 334, 347, 348, 352, 353, 354, 355, 356, 358 atvaizdai. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287. 

[33] Ten pat, 332, 337 atvaizdai. 

[34] Ten pat, 297, 298, 337, 339, 340, 341, 343, 345, 346, 347, 348, 349, 351, 352, 353, 354, 356 atvaizdai. 

[35] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1686-1698 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, 7, 15 atvaizdai. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2293. 

[36] Ten pat, 35 atvaizdas. 

[37] Ten pat, 101, 115, 117, 118, 119, 121, 128, 131, 151 atvaizdai. 

[38] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, 160, 166, 167, 172, 177, 205, 208, 212, 217, 218, 228, 231, 237, 245, 246, 255, 258, 266, 273, 300, 310 atvaizdai. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287. 

[39] Ten pat, 153 atvaizdas. 

[40] Ten pat, 154, 163 atvaizdai. 

[41] Ten pat, 171, 274 atvaizdai. 

[42] Ten pat, 354 atvaizdas. 

[43] Ten pat, 219, 220, 228, 232, 238, 241, 243, 244, 248, 252 atvaizdai. 

[44] Ten pat, 279, 290, 296, 300, 306, 316 atvaizdai. 

[45] Ten pat, 348 atvaizdas. 

[46] Ten pat, 343, 353, 355 atvaizdai. 

[47] Ten pat, 22, 23, 25, 29, 31, 34, 36 atvaizdai.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI-XVIII A. (V)

ONOS KOTRYNOS VON DENHOFIENĖS VALDYMO LAIKOTARPIS 

1644 m. Švėkšnos dvarą nuperka vokiečių baronienė Ona Kotryna von Denhofienė (1606-1659) (vok. Anna Katharina Burggräfin zu Dohna-Lauck; Anna Katharina von Dönhoff). Antram vyrui mirus, ji ėjo Telšių seniūno pareigas. Pirmasis vyras buvo Albrechtas von Rautter (1589-1626), su juo susilaukė dukters Marijos von Maidell (apie 1611-1651). Su antruoju vyru Ernestu Magnusu Denhofu (1581-1642), (vok. Boleslaus Ernst Magnus von Dönhoff, herb. Vepris), ATR valstybinio ir karinio veikėjo, Pernu kašteliono (1635-1640), Pernu vaivados (1640-1642), Dorpato ir Telšių seniūno (1635-1642) susilaukė dukters Onos Kotrynos (Ketlerienės) (1631-1684) ir trijų sūnų: Gerhardo (1632-1685), Ernesto (1636-1693) ir Frederiko (1639-1696).[1]

Apie Švėkšnos dvaro pardavimą, anot J. Rugio [2] liudija, buvusi užsilikusi Švėkšnos dvaro archyve ištrauka iš LDK metrikų, pasirašyta D. L. K. Kanclerio, kunigaikščio Albrechto Stanislovo Radvilos ir uždėtu didžiuoju Valstybės antspaudu. Metrikų ištrauka pakartoja Švėkšnos dvaro ribas, kurias nustatė beveik prieš šimtą metų Jokūbas Laskauskas. Tos ribos pirkimo laiku buvo patikrintos Rietavo tijūno Morkaus Wnuček`o. 

1644 m. keičiantis savininkams buvo sudarytas ir dvaro inventorius. Pagal tą inventorių [3], 1644 m. Švėkšnos miestelyje gyveno 55 baudžiauninkų šeimos, priklausančios dvarui. Juos prižiūrėjo paskirtas vaitas - Tomas Zalaitis. Minima 20 laisvų šeimų kaimiečių ir kito amato žmonių, iš jų 15 atvykėlių. Sprendžiant pagal pavardes keletas atvykėlių galėjo būti vokiečių kilmės, vienas žydas. Minimi amatininkai: kalvis (kowal), du siuvėjai (krawiec, szwiec), kasėjas (kopacz), puodžius (garcariɜzo), varpininkas (dzwonnik), virėjas (kucharz), stalius (slosarz), smalininkas (smolarz). Miestelio valdų savininkai surašyti suskirstant juos pagal miestelio dalis: vienoje miesto pusėje („Pierzcia pierwsza Polewey stromie idąc sedworu mimo wielki dom od wrot wrynek“), kitoje pusėje („Druga Pierzeia“) ir naujajame mieste („Przychoɜy wolnij miastecɜko Sɜweksznienskie nowe“). 

Dvaro kaimo vietovėse minimos 443 sodybos, įvardinta 70 atvykėlių ir 27 laisvi gyventojai. Įvardijami du vaitai (woyt), prekiautojas (lawnik), drevininkas (bartnicy), du kelio tarnai (kialot). Daugiausia šeimų surašyta Kančaičių kaime -10, po 9 – Jonikaičių ir Strazdų, po 8 – Jomantų, Jurkaičių, Jurkiškės ir Piaulokių, po 7 – Piplių, Rekašių, Skomantų ir Sudgėlų kaimuose.

5 pav. XVII a. vid. retrospektyvinė

miestelio plano schema.

Sudarė A. Miškinis.

1 - bažnyčia, 2 - dvaro sodyba

A. Miškinis [4] mano, tuo laiku Švėkšnos miestelį buvus linijinio plano, kur senoji dalis išsidėstė į šiaurę nuo Piaunio upelio ir iš vakarų pusės naujosios Klaipėdos kelio trasos. Į pietus nuo šio upelio vienoje kelio į Žemaičių Naumiestį pusėje buvo „naujojo“ miestelio teritorija (5 pav.)[5]. Manoma, kad senąją ir naujojo miesto dalis galėjo skirti aiški riba esanti į Piaunio [6] upelio slėnį išplitusi tvenkinio šaka, per kurią XVII a. viduryje turėjo būti pastatytas tiltas (minimas 1668 m. kelyje į Prūsiją), ir galbūt kelio apsaugai nuo vandens įrengtas pylimas. Vėlesniame 1695 m. inventoriuje naujasis miestas nebeminimas, bet vis dar išskiriamos sodybos esančios „už tilto“ link Žemaičių Naumiesčio. Miestelio aikštėje, kuri buvo trijų kelių sankirtoje, tuo laiku jau turėjo vykti triukšmingi turgūs. 

Nupirkus dvarą baronienei Onai Kotrynai von Denhofienei, Švėkšnoje gyvenimo sąlygos smarkiai pasikeitė. Pati O. K. von Denhofienė buvo vokietė ir kalvinė - svetima ir tautiniu, ir religiniu atžvilgiu, Švėkšnoje negyveno, o Švėkšnos dvaro reikalus tvarkyti paskyrė vietininką. Žinoma, kad nuo 1647 m. vietininko pareigas ėjo vokietis, seniūnas Engelbrechtas Klotas (Engelbrecht Klot). Švėkšnos gyventojai ir klebonas jo labai nemėgo. Jis engė valstiečius ir miestelėnus, didino prievoles, savivaliavo. Nukentėdavo ne tik pavaldiniai, bet ir dvarui nepriklausantys gyventojai. Jau pačioje E. Kloto šeimininkavo pradžioje, šis sunkiai sumušė vieną iš klebono valstiečių Kristupą Žvirblaitį. Teismo valdininkas su liudininkais nustatė sumušimo faktą ir klebonas iškėlė bylą teisme. Tai buvo pradžia vėliau kilusių nuolatinių ginčų ir bylų seka, sukeltų įžūlių ir savivaliaujančių vietininkų, o vėliau ir pačių dvarininkų. Klebonas V. A. Karštenas 1647 m. buvo net uždraudęs pirkliams sustoti klebonui priklausančioje miestelio dalyje, arti bažnyčios ir taip vadinamojoje senojoje Švėkšnoje, siekdamas išlaikyti vietos orumą bei atsiriboti nuo vietininko užpuldinėjimų. 

Iš ties tai buvo sunkūs laikai ne tik Švėkšnai, bet ir visai LDK. Nuolatiniai, varginantys karai su rusais, kazokais, švedais; pairusi vidaus tvarka. 1652 m. – Lietuvoje siautėjo maras, o 1655–1661 m. karo pasėkoje su švedais prasidėjusi nauja maro banga labai nualino Žemaitiją. 

1655 m. rugpjūčio 15 d. LDK lauko hetmonas ir iždininkas Vincentas Aleksandras Korvinas Gosievskis (apie 1625– 1662.11.29), (lenk. Wincenty Korwin Gosiewski) nurodė Pernu vaivadienės Denhofienės valdomoje Švėkšnoje aprūpinti Kristupo Steckevičiaus vadovaujamą įgulą maistu.[7] Atrodo, kad 1656 m. Švėkšnoje stovėjo švedų kariuomenės įgula. Prasidėjus visuotiniam sukilimui prieš švedus, prie sukilimo prisidėjo ir Švėkšnos seniūnas su valstiečiais.[8] Matomai, kariuomenių žygiavimas per kraštą ir jų išlaikymas brangiai atsėjo švėkšniškiams ir resursai buvo smarkiai išsekę. 1656 m. liepą karalius buvo davęs apsaugos raštą Švėkšnai nuo nuolatinių kariuomenių reikalavimų juos aprūpinti maistu ir papildyti įgulas. Tačiau, gal nežinodamas apie tai, o gal apsaugos rašto nepaisydamas, V. A. Korvinas Gosievskis siuntė kareivius ir į O. K. von Denhofienės dvarą Švėkšnoje.[9] Tuo laiku, pavyzdžiui, Sakovičiaus vėliavai iš Kvėdarnos V. A. Korvinas Gosievskis paskyrė nuo kiekvieno 4 valakų (1 valakas=21,3ha) po 1 bosą (407 litrai) rugių, po 1 bosą miežių, nuo kiekvieno 6 valakų po 1 bosą grikių, nuo kiekvieno valako po 1 bosą žirnių, 1 bosą avižų ir vežimą šieno; nuo kiekvieno 10 valakų 1 jauną karvę ir muštukę sviesto; nuo kiekvieno 5 valakų kapą sūrių, aviną ir paltį lašinių, be to, nuo kiekvieno valako po žąsį ir dvi vištas.[10] Kaip matyti, normos buvo gana didelės, žinant, kad valstiečiai buvo nuvarginti okupacijos ir skurdaus gyvenimo. Aišku kareiviai dažnai ir daugiau paimdavo, be to, kol būdavo surenkama duoklė, reikėdavo juos maitinti. Švėkšnos mokesčių kariuomenei išlaikymo kvite 1655 m. nurodoma, kad Švėkšnoje tuo laiku buvo malūnininkas, du kaimo kalviai bei 16 kitų amatininkų.[11]

Kunigai Sebastijonas Dzervianskis ir Kazimieras Bamševičius 

J. Rugis [12] ir K. Žąsytis [13] nurodo, kad mirus kunigui Valentui Adauktui Karštenui, Švėkšnos parapijos klebonu buvo paskirtas kunigas Sebatijonas Dzervianskis, kuris Švėkšnoje kunigavo 1650-1660 m. Naujausiais tyrimais [14] Sebastijonas Dzervianskis (t. m. 1634?-1661), (lenk. Sebastian Dzierwianski) archyvų rašytiniuose šaltiniuose minimas Švėkšnos klebonu nuo 1658 m. birželio 20 d. iki pat mirties 1661 m. liepos 23 d. 

Gali būti, kad kurį laiką, po klebono V. A. Karšteno mirties, kunigo pareigas atliko vikaras Kazimieras Bamševičius (t. m. 1644 – 1655?), (lenk. Kazimier Bomszewicz), kol buvo paskirtas naujas Švėkšnos parapijos klebonas. L. Jovaiša [15], K. Bamševičių 1654 – 1655 m. nurodo buvus jau Šaukėnų klebonu. 

1652-1679 metų Švėkšnos Romos katalikų gimimo metrikų knygoje minimas Andriejus Kazimieras Bamševičius - pranciškonų ordino brolis (Andrea Casimiri Bomszewics, ordinis S. Francisiz, 1661.07.04 [16]; O[r]dinis S. Franciszi Fratri mirem Conventucius Bapti sunt. qui Seguuntur), 1661.09.18.[17]), kuris atlieka krikšto sakramentą. Greičiausiai tai tas pats anksčiau minėtas Kazimieras Bamševičius. 

Krasauskas R.[18] rašo, kad Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu 1602 m. buvo įkurtas pirmasis pranciškonų (bernardinu) vienuolynas Kretingoje. Ten greitai susikūrė 15 vienuolių komunitetas, kuris vedė parapiją, vykdė pastoraciją, talkino kaimyninių parapijų kunigams, mokė vaikus J. K. Chodkevičiaus įkurtoje mokykloje. Ko gero, K. Bamševičius, būdamas minėtos brolijos nariu, galėjo talkinti ir patarnauti Švėkšnos bažnyčioje, kol buvo paskirtas naujas klebonas. Juolab, kad tais laikais mišios buvo laikomos ne kasdien, dažniausiai sekmadieniais ir šventadieniais. Po mišių šventadieniais buvo rengiamos procesijos. Tik didesniosiose parapijose Šv. Mišios buvo laikomos dažniau, pavyzdžiui, Varniuose Šv. Mišios laikytos sekmadieniais ir penktadieniais, Veliuonoje – sekmadieniais, pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, Kražiuose – kasdien, išskyrus antradienį ir ketvirtadienį.[19]

Kunigas Sebastijonas Dzervianskis [20] (t. m. 1634? - 1661) kilęs iš Žemaitijos. Tėvas buvo vardu Valentinas. Žemuosius šventinimus gavo 1634.04.02, subdiakono 1634.09.23, diakono 1634.12.23. Dirbo Žemaičių katedros kapituloje notaru (minimas 1635.03.20), asistentu (minimas 1635.07.03). Žvingių klebonu minimas 1647.07.14 – 1648.02.10). 

Švėkšnos gimimo metrikų knygoje S. Dziervianskis kaip Švėkšnos klebonas minimas du kart: 1652.08.06 (Admdum Rndus D... Sebestianus Dzierwinski Parochy Szweksznen`)[21i] ir 1657.07.02 (Admdu` Rnd`us Dnus Dnus Sebestianus Dzierwianski P.S.)[22] Todėl galima manyti, kad S. Dziervianskis Švėkšnos klebonu išbuvo maždaug nuo 1652 iki 1661 m. 

Užsimenama [23], kad S. Dzervianskis fundavo altariją Švėkšnoje arba Žvingiuose, kur tiksliai nežinoma. Altarijomis vadinti bažnyčioje pastatyti atskiri altoriai, prie kurių buvo pritvirtinta savarankiška beneficija. Altarijos fundatorius pasirūpindavo altoriaus įrengimu ir užrašydavo pinigų altaristai išlaikyti, taip įgydamas teisę siūlyti pasirinkto dvasininko kandidatūrą, kurią turėjo patvirtinti vyskupas. Šias beneficijas turėję dvasininkai vadinti altaristais arba kepelionais, kurie laikydavo tik fundacijose nurodytų mišių skaičių ir jokių sielovadinių pareigų neturėjo. Nors altarijos glaudėsi bažnyčiose, bet altaristai buvo nepriklausomi nuo klebono ir pareigomis, ir išlaikymu. Altarijas dažniausiai funduodavo didikai, bajorai, norėdami užsitikrinti sau amžinąjį išganymą. Čia būdavo laikomos Šv. Mišios už fundatorių, jo giminę ir palikuonis. 

1652 m. spalio 7 d. buvo konsekruota Švėkšnos bažnyčia. Ją konsekravo tuo metu ją vizitavęs Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis (Petrus Parczewski).[24]

Tarp Švėkšnos dvaro ir bažnyčios vyko nuolatiniai ginčai, keliamos vis naujos bylos. Ypatingai daug bylų buvo 1658 m., tais metais dvaro vietininkas E. Klotas net užgrobė dalį klebono žemės, tvirtindamas, kad klebonas ją valdo neteisėtai. 

Kaip nurodo J. Rugis,[25] nė vienai Švėkšnos kunigo dvarui iškeltai bylai nepavyko rasti archyvuose sprendimo. Teismai tuo laiku veikė lėtai ir šališkai, bylos buvo vilkinamos arba nutraukiamos. 

Kunigai buvo vieninteliai, kurie galėjo priešintis dvaro savivalei. Kai kurie Švėkšnos kunigai buvo aukštos kilmės, turėjo žymius rangus ir titulus ir buvo įtakingi asmenys, todėl jiems buvo lengviau priešintis dvarininkų savivalei, nors ne visada pavykdavo pasiekti norimų tikslų. 

Išnašos:

[1] Geni.com. 

[2] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 16-17. 

[3] LVIA, F. SA B. 14664 L.212v-224. 

[4] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226. 

[5] Ten pat, p. 227. 

[6] Piaunio upelio vaga keista jau kelis kartus, pradedant tvenkinio sukūrimu. Vėliau prieš iškasant melioracinius kanalus, jis įtekėdavo į Graumeną. Dabar jis yra Šalnos upelio deš. intakas. 

[7] ŠAPOKA, Adolfas. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba Švedai Lietuvoje 1655-1656 metais. V, 1990, p. 168. 

[8] DUNDULIS, Bronius. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuva XVII-XVIII a. Vilnius, 1977, p. 67. 

[9] ŠAPOKA, Adolfas. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba Švedai Lietuvoje 1655-1656 metais. V, 1990, p. 172. 

[10] Ten pat, p. 174. 

[11] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 27. 

[12] Ten pat, p. 20. 

[13] ŽĄSYTIS, Kazys. Švėkšnos parapijos istorija. Klaipėda, 1993, p. 20-21, 57. 

[14] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[15] Ten pat, p. 110. 

[16] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Atvaizdas 121. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287 

[17] Ten pat, Atv. 124. 

[18] KRASAUSKAS, Rapolas. Katalikų bažnyčia Lietuvoje XVI-XVII amžiuje. Nuosmukio priežastys ir atgimimo veiksniai, p. 235-236. Prieiga per internetą: http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf-straipsniai/Suv-darbai-VI/RAPOLAS-KRASAUSKAS-Kataliku-baznycia-Lietuvoje-XVI-XVII-amziuje.pdf 

[19] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 208. 

[20] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[21] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, atvaizdas 10. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287 

[22] Ten pat, atvaizdas 71 

[23] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 124. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[24] Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Romos katalikų bažnyčia (Ecclesia Romana Catholica S. Iacobi Apostoli Szveksznensis) Švėkšnos RKB gimimo metrikų knyga 1652-1679 m. / Saugotojas: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, atvaizdas 11. Prieiga per internetą: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=2287 

[25] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 93-94.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI-XVIII A. (IV)

ŠVĖKŠNOS BAŽNYČIA IR JOS VALDYTOJAI.  

Valentas Adauktas Karštenas

Kaip nurodo šaltiniai [1] XVI a. pabaigoje Švėkšnos bažnyčios kunigu yra buvęs Martynas Goslickis (t. m. apie 1565/67 - 1579), (Gos(z)lic(z)ki; Gosleczki). Kilęs iš Plocko vyskupijos, į Žemaitiją atvyko apie 1650 m. Tarp 1565-1567 m. buvo įšventintas į kunigus. 1577 m. paskiriamas Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios klebonu ir juo dokumentuose minimas iki 1579 m. spalio mėnesio. 1578-1579 m. buvo Žemaitijos vyskupijos oficiolas, 1579 m. notaru. Žinoma, kad prieš mirtį kunigavo Švėkšnoje, o Žemaitijos vyskupo įsakymu 1579 m. aptarnavo ir Žarėnų bažnyčią. M. Goslickis turėjo įsigijęs italų teologo Bernardino de Bustis knygą „Rosarium sermonum“ antrą dalį, išleistą Hagenau 1518 m., kurią paliko Švėkšnos bažnyčiai. Užsimenama, kad kunigas gerai mokėjęs žemaitiškai. Kiek ilgai kunigavo Švėkšnoje, nežinoma. Greičiausiai M. Goslickis turėjo keletą bažnytinių beneficijų, o Švėkšnoje kunigu buvo labai trumpai. 

Kunigas J. Žąsitis [2] mano, kad 1601-1650 m. Švėkšnoje kunigavo Valentas Adomas Karštenas. Archyviniai šaltiniai [3] Valentą Adauktą Karšteną (t. m. 1613?-1647), (lenk. Walent Adaukt Karszten; Karsztein), pagal aptiktus dokumentus, mini Švėkšnos klebonu nuo 1613 m. iki 1647 m. liepos 14 d. Iki tol jis yra buvęs vyskupo konsistorijos notaru (XVI a. pab. - XVII a. pr.). Tuomet vyskupai dažnai savo notarams, iždininkams ir kitiems patarnautojams parūpindavo parapijų [4], greičiausiai V. A. Karštenas taip pat per vyskupo malonę gavo Švėkšnos parapiją.

Žinoma, kad kunigas pirko religines knygas. 1603 m. už 16 grašių įsigijo 1542 m. Kiolne leistą parankinę knygą pamokslininkams, taip pat turėjo Bazelyje 1561-1562 m. leistus Galeno veikalus lotynų kalba bei Pranciškaus van der Haero „Šventųjų gyvenimus“ (Anrverpenas, 1594).[5]

Šis kunigas buvo gana aršus bažnyčios interesų gynėjas, nuolat bylinėjosi su dvarininkais.

1625 m. gavęs Žemaitijos vyskupo Stanislovo Kiškos IV (1584 – 1626) sutikimą, sumainė su Krišpinu-Kiršenšteinu dalį klebonijos žemės, atiduodamas dvarui atgal Skontautiškę, o paimdamas daugiau žemės Alseikių apylinkėje. Taip pat sumanęs reikalavo iš Krišpino-Kiršenšteino, kad jam mokėtų dešimtinę iš Švėkšnos dvaro vėl natūra, o ne pinigais. Byla atsidūrė teisme, kuris paliko galioti 1620 m. kunigo V. A. Karšteno ir J. Zavišos susitarimą ir nustatė Krišpinui-Kiršenšteinui mokėti dešimtinę pinigais - 200 auksinų per metus. Tais laikais tai buvo gan didelė pinigų suma.[6]

Kunigas V. A. Karštenas turėjo ir daugiau iškeltų bylų, kurių sprendimai užsilikę archyvuose. Vienoje byloje bylinėjosi su Rietavo tijūnu ir Minsko vaivada, kunigaikščiu Aleksandru Masalskiu (? – 1643) dėl pievos, esančios prie Veiviržo upės, link Švėkšnos dvaro ir Rietavo tijūnijos ribos. Ta pieva, matomai, naudojosi klebonas, nes ji vadinta „Księža ląka“ - Kunigo pieva.[7] Dar viena byla buvo su naujais Ginteliškės dvaro savininkais Šverinais [8] dėl dešimtinės, dar Kęsgailos laikais užrašytos Švėkšnos bažnyčiai, mokėjimo. P. Čeliauskas [9] nurodo, kad tai buvo Žemaičių katedros prelatas scholastikas, Platelių bažnyčios klebonas Samuelis Kristupas Šverinas (t. m. 1647 – 1688), tačiau L. Jovaiša [10] niekur neužsimena S. K. Šveriną buvus Platelių klebonu. Ginčą sprendė specialus apaštališkasis delegatas Vilniaus kanauninkas Tomas Kazimieras Girskis. S. K. Šverinas norėjo duoklę mokėti ne Švėkšnos bažnyčiai, o čia pat esančiai Platelių bažnyčiai. V. A. Karštenui gyvam nepavyko išgauti teismo sprendimo, byla užsitęsė. Vėliau S. K. Šverinas buvo pripažintas kaltu ir net atskirtas nuo bažnyčios dėl dešimtinės nemokėjimo. Jis apeliavo popiežiaus uncijui Varšuvoje, kol byla pasiekė Romą ir popiežius savo specialia bule liepė dešimtinę iš Gintališkės dvaro mokėti Švėkšnos bažnyčiai.[11]

Klebonas buvo svarbiausias dvasininkas parapijoje. Jis valdė ir naudojosi beneficijos [12] turtu bei buvo atsakingas už parapijiečių sielovadą. Dvasininkus nuo pasauliečių visuomenės turėjo skirti specifiniai išoriniai atributai (tonzūra, trumpi plaukai, nuskusta barzda, sutana), aukšti moralės standartai (santūrus ir dorovingas gyvenimo būdas, veikla nesusijusi su kraujo praliejimu, buvo draudžiama užimti valstybines tarnybas, advokatūra, prekyba, administruoti žemės valdas ir namus, laikyti užeigos namus, draudė pramogauti – medžioklę, karčemų lankymą, girtuoklystę, azartinius žaidimus, dalyvavimą pobūviuose ir šokiuose, privalu laikytis celibato). Nesilaikančių šių reikalavimų turėjo laukti pasmerkimas socialinei izoliacijai. Tačiau realybėje viskas buvo kitaip. Paprastai dvasininkų socialinis statusas ir jo elgesys atitikdavo bendruomenės socialinį statusą: kaimo klebono gyvenimo būdas buvo artimas valstietiškam, o samdomų dvasininkų (vikarų, vargonininkų ir kt.) – tarnų gyvenimo būdui.[13]

Kunigai dažnai nesilaikydavo minėtų nurodymų. Kilę iš kilmingų šeimų mėgo ir medžiokles ir puotas, turėjo šeimas ir kt. Antai, 1620 m. Rietavo dekanas vizitacijos metu nurodė Švėkšnos klebonui paleisti medžioklinius šunis,[14] kurių turėjo keturis [15].

Bažnyčių vizitacijas vykdė Žemaičių vyskupijos notarai bei dekanatai. Jose atskleidžiama nemažai įdomių detalių iš to laikmečio apie bažnyčią, jos tarnus ir tikinčiuosius. Yra išlikę keletas Švėkšnos bažnyčios vizitacijų aktų.

1620 m. sausio 20 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo Rietavo dekanas Jokūbas Klapatauskas [16] (t. m. 1603-1654), (lenk. Kłopotowski). Jis surašęs Švėkšnos bažnyčios sielovados reikalus ir inventorių, nurodė visų pirma laikytis Vilniaus Sinodo priimtų nutarimų, ne rečiau kaip kartą per mėnesį atlikti išpažintį, o Komuniją teikti dažniau; altoriaus stalą apdengti didesniu audeklu; pašventinti tepalų dėžutę; krikšto ir santuokų knygose registruoti įrašus pagal naujai nurodytą formą; ir paleisti skalikus.

Iš šios vizitacijos akto aišku, kad bažnyčios reikalai buvo gana gerai tvarkomi. Knygas reikalingas bažnyčios liturgijai turėjo visas. Pats klebonas išpažintį atlikdavo pamaldiesiems Bernardinams, Kvėdarnos klebonui, ar Rietave. Įdomu, tai, kad Kvėdarnos klebonas, taip pat nurodo išpažintį atliekąs pas Švėkšnos kleboną,[17] iš ko galima daryti išvadą, kad artimai bendravo su tuometiniu Kvėdarnos klebonu Baltramiejumi Želechovskiu (t. m. 1613 – 1620), (Zelechowski)[18]. Švėkšnos bažnyčioje buvęs nešiojamas altorius, kuris buvo pašventintas ir sveikas. Nurodytos renkamos aukos už religinius patarnavimus: 2 grašiai už pakrikštijimą, 12 grašių ar mažiau už santuoką.

1630 m. gegužės 22 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo Medininkų konsistorius notaras Dovydas Milkontas [19] (t. m. 1627 – 1653), (Milkont; Miłkont; Milkonth; Milkąnt; Milkowicz) [20]. Generalinės vizitacijos akte nurodyta, kad bažnyčia yra sena, medinė ir nepašventinta, o zakristijoje stogas laša. Altoriaus sienelės naujai padarytos, Altoriaus paveikslas – Palaimintoji Mergelė - iš kelių dalių. Krikšto vanduo saugomas švariai. Krikšto knygos surištos, tvarkingos ir kruopščiai surašytos. Išvardinti liturginiai sidabro bei paauksuoti indai, liturginiai rūbai bei kitos relikvijos. Pažymėta, kad įgytos naujos mišių, apeigų, psalmių ir giesmių knygos. Minima kapinių varpinė su dviem varpais, iš kurių vienas yra senesnis, kitas nedidelis.

1635 m. generalinę vizitaciją atliko pats Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius (t. m. 1622-1656), (lenk. Jerzy Tyszkiewicz). Vizitacijos akte [21] nurodoma, kad nesilaikoma vyskupo dekretų, neskelbiamas katekizmas kaimo vietovėse, nes kaimai išsidėstę tarp miškų. Nurodoma mokykloje mokyti berniukus atskiroje patalpoje, laikyti vikarą.

Vikaras (lot. vicarius) buvo klebono padėjėjas, o jei klebonas nereziduodavo – pavaduotojas. Vikarą už sutartą mokestį samdydavo bažnyčios klebonas (kunigas). Bažnyčia įpareigodavo samdyti vikarą, jei klebonas nereziduodavo savo parapijoje, neturėjo kunigo įšventinimų arba nemokėdavo kalbos. Dar įpareigoti samdyti vikarą galėjo bažnyčios fundatorius.[22] Kitais atvejais ar reikalingas vikaras spręsdavo pats klebonas. Svarbiausia vikarų pareiga buvo padėti klebonui sielovados darbe - teikti sakramentus, mokyti tikėjimo tiesų. Švėkšnos bažnyčioje laikyti vikarą nurodė Žemaičių vyskupijos vyskupas.

1639 m. rugsėjo 15 d. bažnyčią vizitavo Rietavo dekanatas. Vizitacijos akte [3] minima grėsmė Švėkšnos bažnyčiai būti sugriautai, o kunigui grasinama išvarymu. Užsimenama apie parapijos namų atstatymą po gaisro. Išsakytas rūpestis, kad ne visi dokumentai yra perduoti į bažnyčios katedros archyvą bei dekanatui, o laikomi bažnyčios altoriuje. Susirūpinta liaudies atsisakymu Šv. Sakramento bei išpažinties ignoravimu. Nurodoma kunigui dažniau ir viešai skelbti tikėjimo tiesas lietuviškai. Laikytis Sinodo sprendimų dėl santuokos bei kitų nurodymų. Vesti įgytų lėšų ir išlaidų tikslią apskaitą. Pastatyti kryžių prie kelio į miestelį. Turėti gerbiamą vikarą atsidavusi savo darbui. Esant būtinybei pribuvėja gali krikštyti kūdikius pagal bažnyčios nurodytą krikšto formą. O neštuvus laidojant mirusį vaiką uždengti baltu audeklu su kryžiumi.

Vizitacijos aktas parodo, kad tie metai, o gal būt ir ankstesni, buvo gana sudėtingi Švėkšnos parapijai. Bažnyčia ir jos tarnai jautė grėsmę iš išorės. Sunkūs laikai - nepriteklius, karai, ligos, tikriausiai sąlygojo ir didelį vaikų mirtingumą.

Kita bažnyčios vizitacija buvo 1644 m. kovo 8 d. atlikta Vyskupijos vyresnybės, kurijos oficiolo, prelato Mikalojaus Blaškovskio (t. m. 1636-1654), (lenk. Blaszkovski, Blaskovsky). Vizitacijos akte [24] pažymėta, kad bažnyčia apleista, sutrešusi, stipriai laša, reikalinga atstatymo, kol dar visai nesugriuvo. Vieno altoriaus jau per maža Švėkšnos bažnyčioje ir nurodyta įrengti dar bent paprasčiausią šoninį altorių. Krikštykla ir šventieji aliejai prižiūrimi gerai. Nurodymai ankstesnių vizitacijų vykdomi lėtai. Naudojamos kapinės už miesto turi būti pašventintos, o prie bažnyčios jau laidojant yra ankšta. Spintos, kurioje saugomos bažnyčios šventenybės, užraktas sulūžęs. Suolai aplūžę, reikalingi remonto. Bažnyčios remontui jau rasti 82 florinai ir 60 grašių, kitus pinigus pavesta surinkti parapijiečiams bei atlikti remonto darbus. Mokykla taip pat sutrešusi. Trūksta slaugos ligoninės (prieglaudos), kurią būtų galima su laiku pasirūpinti. Fundacija turi būti sumokėta per tris savaites, siekti, kad ateityje fundacija būtų padidinta. Taip pat padidinti bažnyčios pajamas. Krikšto ir santuokos metrikų knygos vedamos pagal nurodymus. Mirusiųjų įrašai visų parapijiečių privalo būti surašomi į vieną knygą. Nurodyta smulkiai vesti visas išlaidas ir pajamas skyriumi. Velykų laikotarpyje nepakanka vieno vikaro išklausyti visas išpažintis. Parapijiečiai bažnyčiai teikia paramą natūra laiku, kas padeda parapijai išsilaikyti. Susirūpinta dėl šulinio, esančio kelyje į bažnyčia, kuris žiemą ir kelias, ir šulinys pasidengia ledu ir kelia pavojų žmonėms, todėl būtina šulinį gerai uždengti dangčiu ar net suręsti medinį statinį apie jį. Parapijos padėtis sunki, netinkamai tvarkomas turtas. Minima, kad pajamų gaunama pakankamai, bet netinkamai tvarkomasi su jomis. Klebonui nurodoma pačiam vykti į dirbamus laukus ir juos apžiūrėti, laikytis ankstesnių nurodymų ir paprastumo. Taip pat rinkti žinias apie nevaldomus laukus, sudaryti jų sąrašus nežinant kitiems ir siųsti vyresnybei. Bažnyčia turi visas reikalingas knygas sielovadai.

Šiame vizitacijos akte jau minimas Švėkšnos vikaras Kazimieras Bamševičius (t. m. 1644-1655), (lenk. Kazimier Bomszewicz), kuris yra apsunkintas ligos ir senatvės, bet bažnyčia rūpinasi tinkamai.[25]

1644 m. rugsėjo 25 d. Švėkšnos bažnyčią vizitavo dar ir Rietavo dekanatas, vicedekanas Jonas Kazimieras Vaitkevičius (t. m. 1624-1662), (lenk. Woytkiewic; Voytkiewicz). Vizitacijos akte [26] rašoma: kupolas, dervuotas iš šešių dalių yra nepašventintas, krikštykla švari ir jos dangtis atnaujintas, baldai pagal aprašą visi sutikrinti. Kaip matyti iš įrašo nuotrupų anglys iš klebono buvo vagiamos. Naujai įsigytas šv. Mergelės atvaizdas audekle ir spalvingas apklotas altoriui. Raginama didesnį dėmesį skirtis ligoniams vykstant į vietą ir suteikiant paskutinį patepimą sukalbant maldą. Nurodyta svarbiomis dienomis uždegti žvakes prie Šv. Sakramento, rūpintis bažnyčios brangenybių apsauga. Pabrėžiama, kad paskutiniai ir senesni nurodymai veiksmingai įgyvendinami. Didžiai gerbiamas ponas vikaras sklandžiai ir tinkamai įtikina parapijiečius teikti reikiamas medžiagas būtinas šventyklos statybai. Nurodoma klebonui arba vikarui dalyvauti parapijos susirinkimuose bei nustatant ir renkant rinkliavas, būtent: klebonui priklausančių grynųjų 100 florinų, pusė dalies surinktų iš turgaus, trečią dalį Kalėdos iš kiekvieno grūdais ir pinigais ir iš visko dvi dalis skirti bažnyčios atstatymui. Nurodoma skleisti krikščioniškąjį mokymą tarp tikėjime nutolusių parapijiečių. Dalintis pavestu darbu su kaimynais – kartu su Kvėdarnos klebonu aptarnauti Gardamo ligonius. Pažymima, kad santuokoje būtini du liudytojai, o laidojant šventoriuje ar laukuose iš kaimų, kad kapinėse nebūtų gyvūnų, nes tai nepagarba krikščionių kaulams.

Generalinėse vizitacijoje vykdomose vyskupijos vizitacijos aktuose plačiau aprašytas kunigo sielovados darbas, bei pačio kunigo bendravimas su parapijiečiais, didesnis dėmesys skiriamas įvairiems Sinodo, vyskupijos nutarimas bei jų vykdymui. Tuo tarpu dekanato vizitacijos gana trumpo teksto, po vieną sakinį aprašant tam tikros veiklos dalį, labiau konkretesni nurodymai.

Tuo metu LDK parapijos klebono pajamas sudarė: turėta žemė ir ją dirbę valstiečiai, dešimtinė, renkama Kalėda, propinacijos teisė (karčemos), įvairios duoklės: pinigų, medaus, vaško ir kt. ir aukos už religinius patarnavimus. Pastaroji sudarė labai menką pajamų dalį.

XVI a. pabaiga ir XVII a. pirma pusė Švėkšnos bažnyčiai, matyt, buvo nelengva: reikėjo išlaikyti tikinčiuosius, kovoje su reformatais, kurių buvo gausybė čia pat už LDK sienos, už 7 km, o be to dar kartais pasireikšdavo ir senasis lietuvių tikėjimas, reikėjo rūpintis bažnyčios išlaikymu bei kaupti lėšas naujos atstatymui. Kunigas Valentas Adauktas Karštenas Švėkšnos parapijoje kunigavo 35 metus, o gal ir daugiau, tiksliai nežinoma. Jis tvirtai laikė bažnyčios turtą savo rankose, ją rūpinosi: bylinėjosi su dvarininkai užgrobusiais bažnyčios žemes, kovojo dėl bažnyčiai priklausančios dešimtinės. Nors paskutiniuose vizitacijų aktuose minima, kad bažnyčia apleista ir sutrešusi, vis dėlto tikinčių lankančių bažnyčią tikriausiai pakako, nes visą laiką nurodoma, kad pajamų surenkama pakankamai. Kai kurios pastabos verčia manyti, kad V. A. Karštenas nevengė ir savo malonumui paišlaidauti. Su amžiumi klebonui sunkiau sekėsi susitvarkyti su visais parapijos darbais, galbūt todėl labiau apleido ir bažnyčios vidinę prižiūrą. Tik 1644 m. įrašuose aptinkame, kad bažnyčioje yra vikaras, kuris taip pat jau apsunkintas ligos ir senatvės, bet su pareigomis susitvarko puikiai.

Išnašos:
[1] Lietuvos katalikų dvasininkai XIV-XVI a. = The Lithuanian catholic clergy (14th – 16Th c.) / Vytautas Ališauskas, Tomasz Jaszczolt, liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys. Vilnius, 2009, p. 235-236.
[2] ŽĄSYTIS, Kazys. Švėkšnos parapijos istorija. Klaipėda, 1993, p. 57.
[3] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 138. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[4] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 116.
[5] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 138. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[6] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 90-91.
[7] Ten pat, p. 91.
[8] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 91.
[9] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 144.
[10] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, 414 p. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
[11] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 95-96.
[12] Beneficijomis buvo vadinamos įvairios privilegijos, lengvatos, dažniausiai dovanota teisė į žemę. Bažnytinės beneficijomis vadintos ir pelningos tarnybos, kurias LDK dvasininkams katalikų bažnyčia teikė nuo XIV amžiaus pabaigos. Tridento bažnyčios surinkimas (1545–1563) benficijas apribojo.
[13] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 139-147.
[14] JOVAIŠA, Liudas. Katalikiškoji reforma. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai / Sudarytojas Vytautas Ališauskas [et. Al.]. Vilnius, 2001, p. 244.
[15] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 361.
[16] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 361-362.
[17] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 363.
[18] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 362-363.
[19] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. XXIV, 138-140.
[20] JOVAIŠA, Liudas. Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601-1650 m. Bažnyčios istorijos studijos. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 36B t. Vilnius, 2012, p. 154. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2012~1367479777320/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content 

[21] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. XI, 380.

[22] BRUŽAITĖ, Reda. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija XV-XVI a. trečiajame ketvirtyje: daktaro disertacija. VU: Vilnius, 2012, p. 34.

[23] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 379-381.
[24] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 253-256.
[25] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 256.
[26] Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktai 1611–1651 m. / Lietuvių katalikų mokslo akademija; parengė Liudas Jovaiša, Vilnius, 2011, p. 397-398.

GYVENIMAS ŠVĖKŠNOJE XVI-XVIII A. (III)

MANUFAKTŪRININKAI - KRIŠPINAI-KIRŠENŠTEINAI

Spėjama, kad 1624 m. Krišpinai-Kiršenšteinai Švėkšnos dvarą įsigijo iš Mikalojaus Zavišos ir jį valdė iki 1644 m., apie 20 metų. J. Rugis [1], [1] ir kiti vėlesni rašytiniai šaltiniai, kurie rėmėsi J. Rugio pasakojimu, nurodo, kad Švėkšnos dvarą pirko Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (apie 1622-1681), (lenk. Hieronim Kryszpin-Kirszensztein, h. wl.) – LDK valstybinis veikėjas, karaliaus rūmininkas, Pajūrio tijūnas (nuo 1639), Kauno maršalka (nuo 1656), Lietuvos didysis prievaizdas (1658-1663), Lietuvos didysis iždininkas (1663-1676), Šerešovo seniūnas. Žmona - Ona Mlockaitė. Santuokoje susilaukė penkių sūnų - Mykolo Antano, Martyno Mykolo, Pranciškaus Kazimiero, Andriaus Kazimiero, Jono Jeronimo ir šešių dukrų - Liudvikos, Apolonijos (Zavišienės), Marijos, Barboros? (Konopackienės, vėliau Valavičienės), Kristinos (Denhofienės) ir Elžbietos Marijos.[3]

Krišpinų-Kiršenšteinų genealogijoje, bei minimuose rašytiniuose šaltiniuose yra šiek tiek painiavos. Žinoma, kad 1624 m. Jeronimui tebuvo du metai ir jis negalėjo nusipirkti Švėkšnos dvaro, o ir Pajūrio tijūnu tapo tik 1639 m. Remiantis vėlesniais rašytiniais šaltiniais Švėkšnos dvarą greičiausiai pirko Krišpino Kiršenšteino I (apie 1570-1611) ir Onos Pacaitė (apie 1600-?) sūnus Karolis Krišpinas Kiršenšteinas, gimimo ir mirties metai nežinomi. Žinoma, kad jis mirė gana jaunas. Po to Švėkšnos dvaras atiteko Jeronimui Krišpinui-Kiršenšteinui.[4] Vis dėlto, gali būti, kad Švėkšnos dvarą nupirko Jeronimo tėvas Krišpinas Kiršenšteinas II (apie 1592-1639), (lenk. Kryszpin Kirszensztein) - Pajūrio tijūnas. Jis 1617 m. vedė Oną Šemetaitę (apie 1565-?) ir susilaukė vienintelio sūnaus Jeronimo. 

Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas buvo sumanus ir veiklus žmogus, rūpinosi Švėkšnos dvare atkurti ir išplėsti ūkinę veiklą. Čia atidarė vieninteles Žemaitijoje popieriaus dirbtuvę ir įsteigė stiklo gamyklą, taip pat laikė parako dirbtuvę, vilnos karšyklą, lentpjūvę ir plytinę. 

Popieriaus dirbtuvė. Kada tiksliai įkurta popieriaus dirbtuvė Švėkšnoje, nėra aptikta žinių. Tiksliai žinoma, kad ji jau buvusi 1640 m., nes paminėta Žemaičių žemės teismo 1640 m. aktų knygose, kur surašytas Švėkšnos dvaro inventorius [5]. A. Miškinis [6], mano ją veikusią 1630-1644 m. Plačiausiai Švėkšnos dvaro popieriaus dirbtuvę aprašo E. Laucevičius [7], [8]. 

Vieta popieriaus dirbtuvei turėjo būti parinkta prie Švėkšnalės upės, atokiau nuo malūnų, nes norint išgauti aukštos kokybės popierių, buvo reikalingas skaidrus ir švarus vanduo, netgi vandens spalva buvo svarbi. Vandens jėga buvo reikalinga skudurų grūdimo ir draskymo įtaisams ir popieriaus presavimo kūjams judinti. Kokioje konkrečioje vietoje buvo dirbtuvės ir kaip jos atrodė žinių nėra išlikę. XVI a. pabaigoje kai kurių Lietuvos popieriaus dirbtuvių pastatai buvo dviejų aukštų, mediniai. Jie mažai kuo skyrėsi nuo grūdų malūnų pastatų. Galimai ir Švėkšnos popieriaus dirbtuvės buvo mediniame dviaukščiame pastate, konstrukcija panašia į malūną. 

1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriaus surašyme minima, kad popieriaus dirbtuvėje dirbo svetimšalis popieriaus meistras, du pameistriai ir dvaro baudžiauninkas. 

Popierių gamino rankiniu būdu iš lininių, medvilninių, vilnonių ir šilkinių skudurų vadinamuoju „itališku būdu“, kuris nesikeitė iki XVIII a. pab.–XIX a. pr. Skudurai popieriaus pramonėje buvo strateginė prekė. Lininė balta drobė tiko geriausiam – baltam popieriui. Paprastam – rudam pakavimo popieriui, kartonui gaminti naudoti šiurkštesni lininiai ir vilnoniai skudurai. Rašymui buvo naudojamas – vidutinės kokybės popierius. Skudurai pirmiausia būdavo rūšiuojami pagal spalvą, rūšį ir kokybę. Paskui jie būdavo plėšomi, daužomi kūjais, skalaujami vandeniu, balinami, o gauta masė pūdoma, malama iki tirštos konsistencijos. Kuo skaidresnis vanduo naudotas, tuo popierius gaudavosi baltesnis. Po to masė buvo verdama, rankiniu būdu semiama sietais. Išimti lapai buvo perdengiami specialaus audeklo gabalais (jų turėta iki kelių šimtų) ir spaudžiami sunkiu presu. Išėmus audeklo gabalus, pradžiuvę vėl lyginti spaudžiant presu nuo vieno iki kelių kartų. Paskui sulipę popieriaus lapai (po 4–5) būdavo iškabinami ant virvių ir džiovinami, vėliau šlifuojami akmenimis, kūjais, pjaustomi, trumpam pamerkiami į klijus (jei popierius skirtas rašymui), dažomi, rūšiuojami. Apdorojant skudurus buvo naudojami natūralūs polimerai – celiuliozė iš augalinio pluošto, perdirbtų skudurų ir įvairūs balinimo bei kiti priedai. Ne veltui popieriuje randama šarmo – kalcio hidroksido – pėdsakai. Jis susidarydavo iš kalkių – potašo alūno, atsakingo už gyvulinių klijų (želatinos) stabilizavimą popieriaus paviršiuje. Kalcio hidroksidas lėmė popieriaus patvarumą ir tvirtumą. 

1630-1644 m. Švėkšnos popieriaus dirbtuvė žymėjimui naudojo vandenženklius. Identifikuotos trejos semiamų formų poros. Vienos poros vandenženkliuose, buvo atvaizduotas Krišpinų-Kiršenšteinų herbas - statmenai ąžuolu perskirtas heraldinis skydas, kurio dešinėje pusėje stovi liūtas, atsirėmęs į ąžuolą, kairėje - viena virš kitos dvi elnių galvos. Skydą puošia stručių plunksnos. Viršuje inicialai: K(ryszpin) K(irszensztein) C(iwun) P(ojurski). Kitos poros - pavaizduotas tas pats Krišpinų herbas, tik kitaip apipavidalintas ir viršuje inicialai C. K. Buvo ir mažoji herbo forma, kur pavaizduotos tik dvi elnių galvos.

4 pav. Viena iš vandenženklio
Krišpinų-Kiršenšteinų herbo
formų.

Buvo gaminamas dviejų rūšių popierius - geras rašomasis popierius ir labai prastas. Manoma, kad per metus pagamindavo apie 750 tūkst. lapų. Visų rūšių popierius buvo semiamas tomis pačiomis formomis, todėl iš vandenženklių negalima spręsti apie popieriaus rūšį ir kokybę. Švėkšnos gamybos popierius dažnai užtinkamas to laikotarpio Žemaičių pilies ir žemės teisės aktų knygose, kitose Žemaitijos įstaigų aktuose bei jų nuorašuose. 

B. Kviklys [9] ir P. Čeliauskas [10] nenurodydami šaltinių, rašo, kad gamintas trijų rūšių popierius: rašymui geresnis, rašymui blogesnis ir vyniojamasis skirtas knygoms įrišti ir pan. Svarbesniems raštams naudotas geros rūšies baltas, stiprus ir nelūžtantis popierius, o nuorašams - gelsvas, mažiau blizgantis ir ne toks lankstus. 

Vis dėlto tikslesnis popieriaus rūšių nustatymas yra E. Laucevičiaus, kuris plačiai tyrinėjo popieriaus gamyba XV-XVII a. ir rėmėsi sukurtomis metodikomis nustatant popieriaus rūšis. Jis išskiria tik dvi, jau minėtas, popieriaus rūšis, kurias gamino Švėkšnos popieriaus dirbtuvė. 

XVII a. antroje pusėje apie popieriaus dirbtuvę žinių nėra, o 1695 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje ji nebeminima. 

Stiklo manufaktūra. Lietuvoje stiklo amatas minimas nuo 1529 m., o pirmosios stiklo dirbtuvės Lietuvoje 1547 m. įkurtos Vilniuje. XV-XVII a. stiklo gaminiai buvo brangūs, todėl juos turėjo tik gana turtingi žmonės. Bajorai savo namus stiklindavo nuo XVI a.; į alavo ir kitokius rėmus įmontuodavo kvadratinius stiklus, buvo ir medinių rėmų namų langai. 

XVII a. maždaug 3-4 dešimtmetyje, Jeronimas Krišpinas-Kirštenšteinas už 14 km nuo Švėkšnos, į šiaurės rytus nuo Būdviečių kaimo, Aukštosios miške, šalia tekėjusio upeliuko (dabar likęs tik drenažo griovys), įsteigė stiklo manufaktūrą. Tai buvo pirmoji stiklo dirbtuvė Žemaitijoje. Šią vietovę seniau vadino lenkiškai "Huta szklana" - stiklo dirbtuvė. Iš čia, matyt, ir kilo Ūtos kaimelio pavadinimas. Vietiniai vėliau šią vietovę praminė Stiklo kalva, Stikline, nes čia buvo randama įvairiaspalvių stiklo šukių. Dar ir dabar toje vietovėje atidžiai žiūrint galima pastebėti tris apie 0,5-0,8 m aukščio ir 5-7 m skersmens kalvas - buvusių krosnių liekanas. 

Štai kaip aprašoma Martyno Paleckio stiklo gamyba Vilniuje [11]: šalia krosnių buvo statomos būdos darbininkams ir daržinės pelenams krauti. Atvėsę pelenai iš duobių buvo beriami į medines statines. Patyręs ruošėjas iš 1 ha nupjautos žolės pagamindavo daugiau kaip 500 kg laužo pelenų. Geriausiais laikyti tokie, kuriuose potašo būdavo daug (tai nustatydavo pagal skonį, nes daug potašo turintys pelenai degina liežuvį). Prasčiausi būdavo lauko ir krosniniai medienos pelenai. Geresnės kokybės stiklui gaminti buvo naudojamas potašas, o ne pelenai. Potašą, išgarintą ir iškaitintą (baltąjį) arba neišgarintą ir neiškaitintą (juodąjį), gamino daugiausia iš medžio pelenų. Pelenai buvo sijojami, po to mediniuose kubiluose drėkinami silpnu tirpalu ar vandeniu, parą laikomi ir išmaišomi. Tokia masė pilta į kubilus dvigubu dugnu. Tuomet pelenai kelis kartus nušarminami, pilant ant jų karštą tirpalą. Vėliau potašas iškaitinamas. Kitas žaliavas (smėlį ir gesintas kalkes) naudojo vietines, o įvairius dažus pirkliai vežė iš užsienio. Krosnis kūrendavo džiovintomis malkomis, kurias krėsdavo iš ugniai atsparaus molio. Paprastai vienoje stiklo dirbtuvėje būdavo nuo vienos iki trijų triaukščių skliautuotų stiklo lydymo krosnių. Pirmame aukšte būdavo kūrenama, antrame – lydomas stiklas, o trečiame – kaitinami gaminiai. Stiklą gamino dviem fazėmis: pirmiausia parengtą mišinį – įkrovą – sukepindavo 750 laipsnių temperatūroje, po to ją dėdavo į vadinamus tiglius ir lydė juose stiklą 1250 laipsnių temperatūroje. Visas procesas, stiklo lydalą nuolat maišant ir saugant nuo nešvarumų, trukdavo pusantros, dvi ar tris paras. Toliau formuodavo stiklo gaminius, pasitelkę pūtimo vamzdelius, žirkles, lovius. Visa gamyba buvo rankų darbo, sunki ir kenksminga sveikatai. 

Pagal atliktus žvalgomuosius tyrinėjimus 1975 m. ir 1982 m.[12],[13] Švėkšnos stiklo manufaktūros liekanos liudija, kad čia, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, naudojo jau modernią technologiją. Nustatyta, kad čia būta tikro fabriko - stovėjo du dideli mediniai pastatai (6x12 m) ir pašiūrė (o gal pastatas) su stiklo lydymo krosnimis stačiakampiu formos padu. Stiklą lydė didžiojoje kalvoje buvusioje tiglinėje krosnyje malkomis, o gaminius atkaitindavo ir įkrovą iki 700^o C iš smėlio ir pelenų mišinio fritavo kitose mažesnėse krosnyse. Prie didžiosios lydkrosnies dar galėjo būti prijungta kita krosnis, kurioje taip pat frituodavo įkrovą arba atkaitindavo gaminius. Tada mažiausia krosnį galėjo vartoti malkoms džiovinti, tigliams degti arba kitiems pagalbiniams darbams. 

Kitoje kalvoje aptikta 0,5x0,4 m dydžio kiaušinio formos pelenų duobė, krosnies pėdsakai, nedidelės smėlio dėmės sluoksnyje. Iš to galima spręsti, čia gaminus pelenų ir smėlio mišinį - įkrovą, o galbūt ir potašą iš pelenų. 

Trečias statinys - ant trečios kalvelės. Čia aptiktos 12x15 m pastato liekanos suręstos iš sienojų, medžio anglių, stiklo dirbinių liekanų. Spėjama, kad tai galėjo būti stiklo gaminių sandėlis, o rasti puodų ir lėkščių fragmentai liudytų, kad čia galėjo būti ir buitinės patalpos. 

Kurui malkas, potašui ir įkrovai pelenus tiekė vietinis dvaro miškas, o smėlį galėjo imti iš stiklo manufaktūros teritorijos. Čia pat 1,6 m gylyje aptiktas labai baltas smulkus ir švarus smėlis, kuris tikriausiai ir buvo naudojamas kaip žaliava. Rasti tiglio fragmentai rodo juos buvus apvalius 32,3 cm vidinio skersmens ir 45 kg talpos, lovelio formos 7,8 cm aukščio. Tiglių sienelių storis buvo nuo 11 iki 22 mm. 

Manufaktūroje gamino apie 2 mm storio aplydytais pakraščiais langų stiklą, apie 6 mm skersmens stiklinius vamzdelius, plonasienius indelius smėlio laikrodžiams, įvairios spalvos bei formos kertuotes ir butelius, mažus medicininius flakonus, stiklines, stiklinaites, stikliukus, taures. Vyravo pūsti plonasieniai gaminiai. Meistrai gaminius pūtė rankiniu būdu pūtimo vamzdeliais metalinėse arba medinėse nepilnose (be gurklio) formose, o apdorodavo ritinėdami lipkotį su gaminiu ant kairės kojos šlaunies pririšto, greičiausiai medinio, specialaus balno lentos. Kai kurių indų kamščiai galėjo būti presuoti, įspraudžiant į formą pūtimo vamzdeliu paimtą stiklo masės lašą. Likę stipriai hidrolizuoti ir patinuoti kertuočių, kampuotų, rumbuotų gaminių fragmentai, kirpimo žymės liudija kampuotiems bei rumbuotiems gaminiams formuoti vartotas metalines, o cilindrinės formos dirbiniams - greičiausiai medines formas. Snapeliams ir verstagurklėms galvutėms formuoti naudojo medinius strypelius, žnyples bei pincetus. Puošė gaminius tiesiomis ar suktomis rumbėmis, prielipomis ir skirbiniais. Gludinimo ir svidinimo pėdsakų neaptikta, bet tai galėjo daryti 2-3 km atstumu nuo dirbtuvės, kitose apylinkėse gyventojų kartais irgi vadintoje „Stiklo kava“. 

Gaminių stiklas - žalsvas, mėlynas, rusvas, rudas ir net baltas, kas rodo aukštą stiklo gamybos technologijos lygį. Stiklas buvo gerai išlydytas, bet ne visuomet pakankamai nuskaidrintas, nes kai kurie fragmentai turi spiečiapūslių. Dažniausiai blogiau nuskaidrindavo beveik bespalvį stiklą, nes jame buvo mažiau šarminių oksidų. 

Visi radiniai datuoti XVII a. pirma puse.[14] Archeologinius tyrimus vykdę tyrėjai mano, jog Švėkšna stiklo dirbiniais ir langų stiklu aprūpindavo dalį Žemaitijos, tikėtina, kad dalis patekdavo į Klaipėdą ir Prūsiją.[15]

Parako gamybos dirbtuvės kaip ir aukščiau minėtos dirbtuvės užfiksuotos 1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje. Kurioje vietoje Švėkšnoje jos buvo įrengtos, nežinoma. Pastatas turėjo būti apsaugotas nuo drėgmės, galbūt akmens mūro. Parako gamyba taip pat buvo pelningas užsiėmimas. Jo reikėjo LDK kariuomenei kovose su švedais, taip pat ir kasdieniam naudojimui - medžioklei. 

Juodasis arba dūminis parakas, kuris senovėje buvo vartojamas ir karo šaunamiesiems ginklams užtaisyti, daromas iš medžio anglies (arba geriau kanapių spalių anglies), sieros ir salietros mišinio. Paprastai ant šimto dalių dedama 15 dalių anglies, 10 dalių sieros ir 75 dalys salietros. 

Apie kitas veikusias gamybos įmones Švėkšnoje: vilnų karšyklą, lentpjūvę, plytinę, žinių visiškai nėra išlikę. E. Meilus [16] mini, kad iki 1765 m. Švėkšnos dvare ant Ašvos upės kranto stovėjo lentpjūvė, o tais metais buvo numatyta statyti naują. Tačiau neaišku ar čia kalbama apie tą pačią Krišpino-Kiršenšteino statyta lentpjūvę. 

Krišpinų-Kiršenšteinų valdymo laiku Švėkšna atsigavo ir suklestėjo. Manufaktūros įsteigtos Švėkšnoje Krišpinams turėjo nešti pelną, nes produkcija buvo skirta ne vien vietiniams poreikiams tenkinti. Ir nors Švėkšna nebuvo viena iš pagrindinių Krišpinų-Kiršensteinų reziduojamų valdų, tačiau čia įsteigtos manufaktūros rodo buvus Švėkšną svarbioje strateginėje prekybos bei kelių tinklo vietoje. 

Išnašos:

[1] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis: Vieno Žemaitijos miestelio istorija. Chicago, 1950, p. 15. 

[2] RUGIS, Jonas. Švėkšnos praeitis. Švėkšna / Redaktorė Alicija Rugytė. Čikaga, 1974, p. 90. 

[3] Geni.com. 

[4] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a., 1 kn. Vilnius, 1967, p. 86. 

[5] Ten pat, p. 86-87.

[6] MIŠKINIS, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. 2 kn. Vilnius, 2007, p. 226. 

[7] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a., 1 kn. Vilnius, 1967, p. 20, 86-87, 120, 149. 

[8] LAUCEVIČIUS, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a.: Atlasas, 2 kn. Vilnius, 1967, p. 176-177. 

[9] KVIKLYS, Bronius. Mūsų Lietuva. 4 t. Boston, 1968, p. 219. 

[10] ČELIAUSKAS, Petras. Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai: Enciklopedinis žodynas. Švėkšna, 2012, p. 320-321. 

[11] RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Martynas Paleckis ir stiklo dirbtuvės XVI a. LDK. Prieiga per internetą: http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/martynas-paleckis-ir-stiklo-dirbtuves-xvi-a-ldk/1526. 

[12] STRAZDAS, Kazys, ŽULKUS, Vladas. Švėkšnos XVII a. stiklo manufaktūra. Muziejai ir paminklai, 8. Vilnius, 1987, p. 89-92. 

[13] ŽULKUS, Vladas. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita: Švėkšnos dvaras Šilutės rajone. Klaipėda, 1983, p. 29-35, 37-38, 78-85, 114-118. Prieiga per internetą: http://lad.lt/data/com_ladreports/723/1-44.pdf; http://lad.lt/data/com_ladreports/723/45-96.pdf. 

[14] ŽULKUS, Vladas. Žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita: Švėkšnos dvaras Šilutės rajone. Klaipėda, 1983, p. 37-38. Prieiga per internetą: http://lad.lt/data/com_ladreports/723/1-44.pdf. 

[15] STRAZDAS, Kazys, ŽULKUS, Vladas. Švėkšnos XVII a. stiklo manufaktūra. Muziejai ir paminklai, 8. Vilnius, 1987, p. 92. 

[16] MEILUS, Elmantas. Žemaitijos kunigaikštytės miesteliai XVII a. II pusėje - XVIII a.: raida, gyventojai, amatai, prekyba. Vilnius, 1997, p. 73.