Dar viena nežinoma vietovė Aurakia. Manyčiau, kad ji turėjo būti Prūsijos žemėse.
Švėkšnos RKB knygoje yra įrašas, kad 1661-09-25
Jokūbas Pedkas (Jacobi Pekdo) su žmona
Magdalena (Magdalena) pakrikštijo
sūnų Motiejų (Mathias). Kūminais buvo
Asaitis Stanislovas (Stanislag Asaytis)
ir Jucaitė Ona (Anna Jocowna) iš
Pjaulokių.
Pedko pavardė 1652-1680 metų įrašuose daugiau neaptinkama.
Zembrickio knygoje
"Šilokarčemos apskrities istorija"1 pavyko aptikti
vietovardį Auryčiai (Auritten, Auriethen), kurie kaip tam tikra apylinkė minima 1540 metų mokesčių apraše
"Klaipėdos apskrities žemės ūkio pajamos iš kiekvieno kaimo, kaip užrašyta
1540 m. birželio 24 d.". Čia nurodoma, kad Auryčių apylinkėje
buvo 22 ūkininkai, kurie turėjo 44 bendrus*, du bernus. 1630 metais pasitraukus švedams kariams Auryčių apylinkės "taip nuniokotas, kad ištisi ūbai žemės liko be žmonių, o kai žmonės ėmė rastis, dažnas neturėjo nei karvės, nei arklio". 1636 m. Auryčių teritorinį vienetą sudarė 35 kaimai - Blauzdžiai, Bėgšai, Rumšai, Drunšiliai, Grugždai, Jakšteliai, Juknaičiai, Kenkliai, Klauberstai, Klugonai, Kunc Rupeikiai, Kūlynai, Laudžiai, Manklaukiai, Maželiai, Metirkviečiai, Mineikiai, Musaičiai, Okslindžiai, Paul Budviliai, Pašyšiai, Pėter Janišai, Pėter Lacenai, Piktaičiai, Ridžiai, Rubokai, Šilviai, Šveliai, Tarvydai, Tautiškiai, Užliekniai, Vyžiai, Vileikiai, Vilkai, Vaitkaičiai. 1673 minima Auryčiuose buvus malūną, tikriausiai prie Aurytės (Auritele) upelio.
*Bendras - tai šeimininko
atiduotas naudotis kaip atlyginimas bernui lauko rėžis arba to lauko pasėliai.
Pagal lietuvių paplitusį dalybų paprotį šeimininkas atiduodavo giminaičiams
savarankiškai valdyti savo turto dalį, o pastarieji privalėjo už tai
atsilyginti, talkindami lauko darbus ir atiduoti dalį derliaus. Dažniausiai
bendrais būdavo šeimininko broliai, sūnai, posūniai, svainiai. Turėta po tris,
keturi ir net šešis bendrus.
1 Zembrickis J, Bitensas A. Šilokarčemos
apskrities istorija. Šilutė: Šilutės kraštotyros draugija, 2008. 381 p.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą