404. VILKĖNAS

Šiandien vietovė turinti Vilkėno pavadinimą yra Šilutės rajono savivaldybės Švėkšnos seniūnijoje, 3 km į pietryčius nuo Švėkšnos, į pietus nuo Švėkšna-Kvėdarna kelio. Išteka upelis Vilkė (Švėkšnalės intakas). Aplinkiniai kaimai buvo pavadinti Vilkėnas II, Vilkėnas III ir Vilkėnas IV. Ribojasi su Užlaukio, Kančaičių, Gedikų, Vilkėno II, Ilgbrastės, Vilkėno I kaimais ir Švėkšnos miesteliu.

Iš tiesų gyventojų nuo seno Vilkėno, Vilkėno I ir Vilkėno II kaimai dažnai laikomi vienu kaimu ir vadinami Vilkėnu arba Vilkėnai.

Vilkėnas I (paprastai vadinamas tiesiog Vilkėnu), yra Vilkėno kaimo centrinė dalis, esanti už 3 km į pietus nuo Švėkšnos centro ir apimanti Vilkėno dvarą ir aplinkines sodybas. Per kaimą teka upelis Švėkšnalė ir jos intakas Vilkė. Eina kelias Švėkšna-Žemaičių Naumiestis. Yra Vilkėno tvenkinys ir miškelis vadinamas Žvėrynu. Ribojasi su Vilkėno II, Vilkėno III ir Švėkšnos miesteliu.

Šiandien kaime yra Švėkšnos specialiojo ugdymo centras, keli mokyklos dirbančiųjų gyvenamieji daugiabučiai namai, Vilkėno dvaro rūmai (pastatydinti 1880–1887 m. grafų Pliaterių), Vilkėno parkas (10 ha), Švėkšnos parapijos kapinės, upių Vilkės ir Švėkšnalės santaka, vandens malūnas, kuris pritaikytas restoranui ir viešbučiui, pirtis.

Vilkėno dvaras minimas jau 1695 metų Švėkšnos dvaro inventoriuje. 1737 ir 1768 metų Švėkšnos bažnyčios parapijos sąrašuose aptinkamas Vilkėno kaimo ir palivarko paminėjimas. 1820 metais padalijus Švėkšnos dvaro valdą, įkurtas savarankiškas Vilkėno dvaras, kuris atiteko vienam iš Jurgio Pliaterio sūnų Pranciškui Pliateriui (1798-1867). Jis 1843 metais užtvenkė upė Švėkšnalę ir sukūrė tvenkinį, kuris užima apie 15 ha ploto, šalia pastatė vandens malūną. 1863 metais dvarą paveldėjo sūnus Aleksandras (1844-1922). 1820 metais buvo pradėtas veisti parkas, kurio plotas užėmė 13 ha. Čia augo apie 70 rūšių medžių bei krūmų. Parkas išsidėstęs dviejuose terasose, yra mišraus planavimo. Aukštesnėje pietinėje terasoje 1897 metais buvo pastatyti neoresansinio stiliaus rūmai, o priešais juos driekėsi ištęsto ovalo formos parteris. Rūmai, kuriuose buvo 20 kambarių, Pliaterių laikais stebino savo skoningais lipdiniais, sienų ornamentais, čia kabėjusiais vertingais paveikslais, dideliais krištoliniais sietynais.

1880-1882 metais dėl naujų dvaro žemių atribojimo vyko gyventojų "bruzdėjimai". Teko kviesti dvi kazokų šimtines nuraminti vietos gyventojus ir dalyvaujant kazokams buvo atlikti atribojimo darbai, keletas valstiečių buvo nubausti kalėti.

1912 metais grafo Aleksandro Pliaterio duktė Janina Pliaterytė (1892-1940) ištekėjo už Švėkšnos grafo Jurgio Pliaterio (1875-1940). Tėvui mirus, Janina gyveno Vilkėno dvare, o vyras Jurgis Švėkšnos dvare. Todėl, vykdant žemės reformą, abiem dvarams buvo palikta po 80 ha. 1940 metais sovietinė valdžia dvarą suvalstybino, o grafienė Janina buvo išvaryta iš rūmų. Ji apsigyveno malūne. Netrukus grafienė susirgo ir mirė.

1945 metais dvare buvo įsteigti Švėkšnos vaikų namai. Čia gyvendavo iki šimto vaikų, daugiausia našlaičių. 1959 metais Švėkšnos vaikų namai perorganizuoti į Švėkšnos internatinę mokyklą. 1967 metais Švėkšnos mokykla-internatas buvo reorganizuotas į Švėkšnos sanatorinę mokyklą-internatą, pastatytas keturaukštis vaikų gyvenamasis pastatas. Šalia dvaro pastatyti keli mokyklos darbuotojų gyvenamieji namai, bendrabutis vaikams (1967 m.) ir naujas mokyklos pastatas (1979 m.). Visi šie pastatai buvo kaip svetimkūniai dvaro aplinkoje.

1993 metais rūmai ir parkas grąžinti Pliaterių paveldėtojai grafienei Laimei Felicijai Pliaterienei (1921-2015).

Žvėrynas (Žvėrinčius), miškelis 57,5 ha ploto, kuriame buvo veisiami danieliai, stirnos fazanai ir kiti gyvūnai medžioklei. Augo eglės, pušys, ąžuolai. 1893 metų šaltiniai nurodo buvus apie 200 žvėrių. Grafas su svečiais čia vykdavo pamedžioti. Iki Pirmojo pasaulinio karo miškelį supo aukšta tvora. Karo metu vokiečiai, atidarę vartus, išvarė žvėris lauk ir visus juos iššaudė mėsai. Vėliau sunyko ir tvora, o iš Žvėryno liko tik pavadinimas. Žvėrynas buvo tapęs antruoju Švėkšnos parku, jame vykdavo gegužinės, skautų sueigos prie skautų ąžuolo. Pietiniame pakraštyje, prie tvenkinio, buvo maudykla, vadinama veranda. Po Antrojo pasaulinio karo aikštelėje buvo pastatyta estrada, prie jos atvesta elektra. Mokykla čia organizuodavo miško šventes, mokslo metų užbaigimą. Šiandien viso to jau nebėra, o miškas privatizuotas.

Spėjama, kad pirmas nedidelis vandens malūnas buvo pastatytas anksčiau, nei buvo užtvenktas Švėkšnalės upelis. 1843 metais pastatytas didelis trijų aukštų malūnas stovėjo prie pat užtvankos pylimo, šalia vieškelio. 1891 metais potvynio vandeniui pralaužus užtvanką, nukeltas ir nuneštas karšyklos priestatas, pasuktas į šoną turbininės dalies mūro kampas. Malūną teko restauruoti, buvo sutvirtintas tašytais akmenimis. Malūno varomoji jėga buvo Švėkšnalės vanduo, kuris, iš tvenkinio prabėgęs užtvankos barjerą ir tiltelį, sukdavo vandens ratus. Apie 1924-1925 metus mediniai vandens ratai buvo pakeisti į metalinę užsienietišką piltuvo formos turbiną, kuri krumpliaračiais ir transmisija suko visus malūno įrengimus. Apie 1936 metus pastatytas dyzelinis motoras. Vokiečių okupacijos metais čia buvo malami grūdai frontui. Pokario metais buvo pastatyta dinamo mašina, kuri tiekė elektros srovę Vilkėno dvare įsikūrusiems vaikų namas. Vėliau malūne buvo laikomi grūdai. 1964 metais malūnas nustojo veikti, ilgą laiką stovėjo tuščias be priežiūros. 1971 metais ties malūnu per tvenkinį ištiesintas kelias, pastatytas naujas gelžbetonis tiltas. Pasikeitė ir malūno aplinka supylus naują pylimą, panaikintas antrasis tiltas ir po juo buvęs atsarginis vandens užtvaras. Ketinta malūne įrengti profilaktoriumą. 1974 metais malūne įrengtas kambarys, kuriame filmuota filmo „Atpildo diena“ (režisieriai – Stasys Motiejūnas, Algimantas Puipa) epizodai. Ir tik 1995 metais čia įrengtas 12 vietų viešbutis su restoranu, baru. Verslas nėra labai pelningas, ypač žiema, todėl dažnai keičiasi šeimininkai.

XVIII a. pasibaigus maro epidemijoms, Vilkėno kapinės tapo Švėkšnos parapijos kapinėmis. Kapinių koplyčia pastatyta 1766 metais, kapinių vartai - 1876 metais, teritorija aptverta akmenų mūro siena - 1877-1879 metais. 1850 metais kapinėse pastatyta dabartinė koplyčia. Šalia katalikų kapinių yra atitvertas kampas pravoslavams. Vilkėno kapinėse yra palaidota ir žymių žmonių: lietuvių bibliografijos pradininkas Jurgis Pliateris, rašytojas Simonas Stanevičius, keturių kalbų žodyno autorius, kunigas Mykolas Miežinis, varpininkas, knygnešių organizatorius, gydytojas Juozapas Rugis ir daugiau nusipelniusių Švėkšnos miesteliui žmonių - mokytojų, kunigų, gydytojų, knygnešių, partizanų ir kt.

1997 metais Vilkėno I kaime buvo 34 ūkiai, 198 gyventojai (kartu su sanatorinės internatinės mokyklos mokiniais); 2011 metais - 70 gyventojų.

Vilkėnas II (paprastai irgi vadinamas Vilkėnas) – kaimas, 3 km į pietus nuo Švėkšnos; abipus kelio Švėkšna – Žemaičių Naumiestis; dešiniajame upės Švėkšnalės krante. Šiauriniame pakraštyje tyvuliuoja Vilkėno tvenkinys. Ribojasi su Vilkėno I, Šiaulių kaimais. 1880 metais Vilkėno II kaimo teritorijoje minimas vienkiemis. 2011 metų gyventojų surašymo duomenimis kaime gyveno vienas gyventojais.

Vilkėnas III yra į pietryčius nuo Vilkėno I, prie kelio į Šylius. Ribojasi su Vilkėno I, Ilgbarstės ir Vilkų Kampo kaimais. Nuo Švėkšnos į pietryčius 4 km. 2011 metų gyventojų surašymo duomenimis kaime gyveno du gyventojai.

Vilkėnas IV buvo Žvėryno rytiniame pakraštyje, dešinėje pusėje kelio Švėkšna-Žemaičių Naumiestis. Jis tapo miestelio dalimi. Bet atsirado kitas Vilkėnas IV – į pietryčius nuo Vilkų Kampo kaimo.

Dabartiniu metu nei seniūnija, nei gyventojai nežino, kuriam Vilkėnui kas priklauso. Šią painiavą turėjo panaikinti 1975 metų Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsakas, visus 4 kaimus sujungiant į vieną Vilkėno kaimą. Tik apylinkės kažkodėl neįvykdė šio įsako ir toliau fiksavo kelis Vilkėno kaimus. Sovietmečiu buvo beįsigalinti daugiskaitinė vardo forma (Vilkėnai), bet oficialiai reikėtų laikytis kalbininkų pripažintos ir prieš karą vyravusios vienaskaitinės formos Vilkėnas.

Vietovardis galėjo kilti nuo upelio Vilkė, kuris įteka į Švėkšnalę arba iš pavardės Wilken. Tačiau tokia pavardė nerasta nei senuosiuose Švėkšnos dvaro inventoriuose, nei Švėkšnos bažnyčios knygose. Pažymėtina, kad greta vietovardžio Vilkėnas gyvavo ir daugiskaitinė jo forma Vilkėnai. Daugiskaitinė vietovardžio forma aptinkama ir čia minimoje Švėkšnos RKB knygoje.

Švėkšnos RKB 1652-1680 metų gimimo metrikų knygoje vietovardis rašytas: Vilkiany, Tractu Wilkonuse, Wilk[any], Wilkayne, Wilkaynie, Wilkiany, Wilkianis Retowienses, Wilkiany, Wilkieny, Wilkienow, Wilkiety, Wilkioty.

Metrikų knygoje įrašyti 35 asmenys, 15 pavardžių.

Pakrikštyti devyni vaikai: keturios mergaitės ir penki berniukai.

Įrašų sąrašas čia.