434. Gyventojai be vietovardžo

ŠRKB 1652-1680 metų gimimo metrikų knygoje daugelyje vietų yra sunkiai įskaitomi įrašai, sulieti vandeniu, išblukęs rašalas, neaiškus raštas, nemažai yra lapų su nuplyšusiais kampais ir panašiai. Be to ne prie kiekvieno įrašyto asmens yra nurodyta gyvenamoji vieta. Dėl to susidarė gana nemažas sąrašas asmenų be gyvenamosios vietos - 1426. Gyvenamąją vietą bandyta nustatyti remiantis jau ankstesniais įrašais rastais šioje knygoje. Dalį gyvenamųjų vietų pavyko nustatyti.

Dalis liko neaiški dėl to, kad minimo asmens vardas ir pavardė kartojosi net kelėtoje vietovių ar daugiau. Sutampanti pavardė ir vardas (sąraše p.v.) iki penkių, šešių paminėtų vietovių yra nurodyta sąraše. Jei jų būta daugiau rašytas klaustukas (?).Klaustukas taip pat rašytas, jei iš vis nėra tokios asmens ar net pavardės. Dar viena dalis asmenų sąraše žymėti mažąja p raide (p.). Tai asmenys, kurių taip pat nenustatyta tiksli gyvenamoji vietovė, bet žinomi asmenys gyvenantys tokia pačia pavarde. Čia taip pat pateikiama iki penkių, šešių vietovių pavadinimų.

Tikslinant vietoves atsižvelgta į įrašų datas, pavyzdžiui, kūma 1665 m. negali būti tos paties vardo ir pavardės asmuo gimęs 1661 m. ir t.t.

Iš tiesų tai labai įdomu, nuo kokio amžiaus XVII a. vaikai buvo kviečiami į kūmas. Mokslinių studijų šiuo klausimu nepavyko aptikti. Internetinėje literatūroje apie papročius ir tradicijas rašoma, kad seniau kūmus stengdavosi parinkti jaunus – 12-17 metų. Tapimas kūminu ar kūma tarsi kilstelėdavo jaunus žmones į aukštesnį – suaugusiųjų – rangą. Analizuojant rankraštį pastebėjau, kad kūmais galėjo būti ir jaunesnio amžiaus vaikai – 9-10 metų. Nustatinėjant kūmų gyvenamąsias vietoves orientuotasi į vaikus nuo 10 metų amžiaus. Pagal senus papročius nėščių moterų nekviesdavo į kūmas. Dažniausiai moteris būdavo kviečiama į kūmas tuojau po vaikelio gimimo. Tas pats galiojo ir jų vyrams. Buvo tikima, kad tai neva gali grėsti didele nelaime - persileidimu, kurio nors vaiko liga ar net mirtimi. Tačiau analizuojant įrašus pastebėta, kad nemažai moterų buvo kūmomis būdamos nėščios 3-4 mėnesyje (greičiausiai senovėje apie tai nesusigaudydavo) ar net 7 mėnesių. Kalbant apie nėščiąsias kūmas - nuo seno gajus įsitikinimas, kad jei nėščia eisi į kūmas, savo būsimo kūdikio laimę atiduos krikštavaikiui. Liaudies patarlių išmintis byloja - „Dviejų vaikų Dievas nekrikštija“, „Svetimą krikštiji, savą laidoji“, „Tavo vaiko laimę nusineš krikštavaikis“. Todėl atsisakyti būti kūma galėjo tik nėščia moteris. Kiti negalėjo atsisakyti, nes vaikas būtų nelaimingas, o be to tai buvo didelė garbė būti kūmu ar kūma. Taip pat buvo tikima, kad krikštavaikis atsigims į kūmus, ypač jei jie išrinkti dar negimusiam vaikui. Todėl renkamasi buvo ypač atsakingai, į kūmus kviesdavo darbščius žmones, turinčius tų savybių, kurių linkima savo vaikui. Sakydavo, kad senbernio ar senmergės geriau neimti į kūmus, nes vaikas gali irgi šeimos nesukurti.

Ne retai į kūmas kviesdavo elgetas, kuriuos rasdavo prie bažnyčios, arba bažnyčios patarnautojus. Ypač, jeigu prieš tai jau buvo mirusių keletas tos šeimos kūdikių. Buvo manoma, kad elgeta - žmogus arčiau Dievo, jo maldos stipresnės, nes jis nebeturi žemiškų turtų, kurie žmones į visas pagundas veda.

Tačiau neatsisakydavo kviesti į kūmas ir visai ne gimines ar gerai pažįstamus, bet turtingus ir garbingus asmenis. Žiūrėdavo, kad kūmai būtų ne vyras ir žmona. Tada vaikas turi dvi jį globojančias šeimas, be to, net ir geriausioje šeimoje kyla pykčių bei barnių, o tada ir vaikas bus nervingas, o ir iš dviejų šeimų vaikelis visada ir didesnę paramą gaus. Kūmas turintys daug krikštavaikių didžiuodavosi tuo, tai buvo didelė garbė jam. Bažnytiniame rankraštyje taip pat pastebima, kad vietovėse buvo mėgiami žmonės, kurie dažnai buvo kviečiami į kūmas, net po 10 ir daugiau kartų. Šie žmonės turėjo būti ypatingai gerbiami, gal būt už savo asmenines savybes, o gal būt už užimamą garbingą vietą bendruomenėje.

Šiandien krikštatėviais (kūmais) gali būti: tik katalikai; vyresni nei 16 metų asmenys (priėję prie Pirmos Komunijos, priėmę Sutvirtinimo sakramentą); gali būti tik vienas krikštatėvis (krikštatėvis arba krikštamotė).

 Įrašų sąrašas čia.