Mažosios Lietuvos kaimas Šilutės
rajono savivaldybės Švėkšnos seniūnijoje, 7 km į pietvakarius nuo Švėkšnos, 5
km į rytus nuo Saugų, abipus kelio Švėkšna – Saugos. Vakariniu kaimo pakraščiu
teka upelis Alksna (Šustės dešinysis intakas); iš rytų prieina Žagatpurvio, o iš
vakarų – Joniškio miškai. Ribojasi su Inkaklių ir Virkytų kaimais.
Žagatpurvių kaime yra išlikę trys
originalios architektūros mūro pastatai: buvusi Vokietijos imperijos muitinė,
pasieniečių kareivinės ir karininko namelis. Stovi stogastulpis, žymintis
buvusios sienos tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vietą (skulptorius V.
Bliūdžius; pastatytas 2004 m.) yra senosios evangelikų liuteronų kapinės.
Kaimas pirmą kartą paminėtas
prūsiškuose archyvuose 1684 metais kaip Zaggatpurwen
(Georgen Mischt), o Juozapo
Narūnavičiaus-Naronskio žemėlapyje 1673-1676 metų jis įvardijamas kaip SegatPorwe. Pavadinimas kilęs iš
senosios kuršių (latvių) kalbos, kuris reiškia Šarkų pelkę (latviškai žagata - šarka, purvs - pelkė). Gyvenvietė galėjo atsirasti XVII a. pradžioje, atsikėlus
kuršiams iš Kuršių nerijos. Kartu čia apsigyveno ir lietuvininkai. Po didžiojo
maro 1709-1711 metais kaimo daugumą gyventojų sudarė lietuvininkai ir keletas
vokiečių kolonistų1 (p. 15). Kaip nurodo J. Zembrickis savo knygoje2
1792 metais kaime gyveno keturios vokiečių paveldimai laisvos šeimos,
1872 metais - septynios, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą teliko keturi ūkiai (p.
131).
Dėl 1830-1680 metais vykusios
žemės reformos buvo išnaikinti ištisi miškai, išseko medienos atsargos, nes ji
buvo eksportuojama į Vokietiją ir Angliją. Tik valstybei susigrąžinus savo
nuosavybėn miškus buvo apželdinti nemaži plotai Žagatpurviuose. 1878 metais
Žagatpurvių miškas prijungiamas prie Norkaičių urėdijos (tas pats, p. 186-187).
1892 metais gerėjant šalies
ekonomikai apskrities valdyba nusprendė nutiesti akmens dangos plentą Saugos-
Žagatpurviai (6 km) (tas pats, p. 220). Šis projektas buvo patvirtintas tik
1906 metais (tas pats, p. 231).
1912 metais Žagatpurvių kaime
buvo įsteigtas sienos perėjimo punktas su muitine, pasienyje buvo pastatyti
trys mūriniai pastatai: muitinei, pasieniečiams ir karininkui. Po metų pasienio
perėjimo punktas pervežtų prekių kiekiu nurungė Degučių muitinę. pro muitinę be
muito buvo gabenami Lietuvoje supirkti akmenys betono gamybai.
1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam
karui, rugpjūčio mėnesio pradžioje, rusų žvalgai perėjo valstybinę sieną ties
Žagatpurviais, tačiau įsibrovėliai, palikę šešis žuvusius, pasitraukė,
nesugebėję pasipriešinti operatyviai atvykusiam motorizuotam pastiprinimui iš
Tilžės (tas pats, p. 237). Antras mūšis kaime apylinkėse įvyko tų pačių metų
lapkričio 17 d., tarp Ramučių ir Žagatpurvių. Vokiečių pusėje žuvo keturi ir
vienas sužeistas, rusai neteko 30 kovotojų (tas pats, p. 240).
Pagaliau, 1916 metais buvo užbaigtas
ir atiduotas naudojimui akmenimis grįstas plentas Saugos-Žagatpurviai.
1916-1918 metais Šilokarčemos apskrityje
plito dizenterijos, gripo epidemijos, dėl kurių išmirė daug žmonių. Į
kaimus pas ūkininkus buvo siunčiami
silpnos sveikatos vaikai iš Karaliaučiaus, kurie čia buvo nemokamai maitinami,
atsigaudavo po ligos, priaugdavo svorio (tas pats, p. 249).
Kaime nuolat didėjantis gyventojų
skaičius pasiekė 277 (1910 m.), dauguma iš jų užsiėmė ūkine veikla. Tačiau
pagrindinis vietinių pragyvenimo šaltinis išliko gabenama kontrabanda. Gretimame
Virkytų kaime pastatytuose sandėliuose savo laiko laukė šimtai litrų alkoholio
ir kitų nelegaliai gabenamų prekių siuntos. Iki pat Antrojo pasaulinio karo
Lietuviškoje spaudoje nuolat pasirodydavo pranešimai apie sulaikytus
kontrabandininkus. Dar anksčiau, lietuviškos spaudos draudimo metais, pro šias vietoves
keliaudavo knygnešiai.
1923 metais prie Didžiosios
Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, pasikeitusi valdžia nusprendė panaudoti
muitinės pastatus kitiems tikslams. Čia buvo įsteigti Pataisos ir perauklėjimo
namai laisvo elgesio moterims1 (p. 16).
Karo metu labai sumažėjo
gyventojų skaičius. Heydekrud (Šilutės) apskrities adresų knygoje įvardinta
tik apie pusšimtį kaimo gyventojų. Matyt, daugelis iš jų privalėjo tarnauti
vokiečių kariuomenėje. Po vokiečių pralaimėjimų išsigandę rusų represijų, dalis
gyventojų bėgo su besitraukiančia kariuomene. Vieni jų liko gyventi
Vokietijoje, kiti, persikėlę per Atlanto vandenyną, apsigyveno Amerikos
žemynuose. Po Antrojo pasaulinio karo kaime iš esmės pasikeitė gyventojai, tuščios
sodybos buvo apgyvendintos atvykėliais iš įvairių Lietuvos vietovių. Likę senieji
gyventojai vienas po kito pamažu emigravo į Vokietiją.
Iki Antrojo pasaulinio karo
kaimas priklausė Šilutės apskrities Lapyno valsčiui, Saugų parapijai. 1950
metais kartu su Virkytų kaimu prijungti prie Inkaklių apylinkės (Šilutės
rajono), o 1976 metais tapo Švėkšnos apylinkės dalimi.
Nepatvirtintais duomenimis (atsiminimai)
viename iš buvusiame muitinės pastatų kažkuriuo tai metu veikė vietos areštinė,
kur komunistai sodindavo "liaudies priešus" ar šeip prasikaltusius.
Sovietmečiu dauguma Žagatpurvio
kaimo gyventojų dirbo „Ašvos“ tarybiniame ūkyje 1950–1973 metais kaime,
buvusioje vokiečių muitinėje, buvo įsikūręs Inkaklių apylinkės DŽDT vykdomasis
komitetas. Palaipsniui dėl vykdytos melioracijos gyventojai buvo iškeldinti į
Inkaklių kaimą, o sodybos sulygintos su žeme. Alksnos upelis virto melioracijos
kanalu. Iš kadaise Žagatpurvių kaime stovėjusių 50 sodybų liko tik penkios.
Kaimas vadintas: 1710-1728 metais
Zagatpurwen, Zagattpurwen, Zaggatpurwis, 1734 metais Gerge Mischtzogallen, Zagatpurwen,
1736 metais Gerge Mischten, 1785 metais George Mischlen, 1791-1792 metais
George Mischten, 1815 George Miszten, 1815 metais Szagetpurwen3.
Prūsijos ir Vokietijos valstybiniuose dokumentuose Žagatpurvių kaimo
pavadinimas rašomas Szagatpurwen.
Švėkšnos RKB 1652-1680 metų
gimimo metrikų knygoje vietovardis rašomas: Zagadpurwie,
Zagadpurwie Pruth:, Zagadpurwiu, Zagadpurwiu Prutheni, Zagatpurvia, Zagatpurwia,
Zagatpurwiu, Zegadpurwie, Ziagatpurwie, Szagatpurwie, Zagatmeze, Zagatmezie.
Įvardintia 40 asmenų, 14
pavardžių. Dažniausiai sutinkamos pavardės -
Varna (8) ir Kačius (7).
Pakrikštyti devyni vaikai:
penkios mergaitės ir keturi berniukai.
Įrašų sąrašas čia.
Literatūra:
1 Švėkšna: žmonės,
kraštas, įvykiai; Papildymai ir
pataisymai: enciklopedinis žinynas / Sudarytojas Petras Čeliauskas. Švėkšna:
Švėkšniškių draugija "Tėviškė", [2013]. 16 p.
2 ZEMBRICKIS, Jonas; BITENSAS,
Artūras. Šilokarčemos apskrities istorija. Šilutė: Šilutės kraštotyros
draugija, 2008. 381 p. Tiražas 500 egz.
3 GenWiki
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą